Tai visų teisiųjų mirusiųjų diena. Jie atsisveikino su šiuo pasauliu būdami pašvenčiamojoje Dievo malonėje, neturėdami neatleistų sunkių nuodėmių, bet tik nesuspėję pilnai atlikti bausmių už jau dovanotas sunkias nuodėmes ar už nedovanotas lengvąsias nuodėmes. Tas bausmes teisiųjų sielos atlieka skaistykloje. Skaistyklos buvimas suteikia viltį patekti į dangų tiems, kurie nesuspėjo žemėje tapti visiškai šventi. Mes irgi galime jiems padėti – savo malda, gailestingais darbais, šv. Mišių auka. Ta gyvųjų pagalba mirusiems maloni Dievui, nes Jis myli sielas, sutrumpina joms bausmes, o ir patiems besimeldžiantiems yra naudinga. Sielos nepamirš savo geradarių.

Meldžiamasi už mirusiuosius buvo visada, tačiau iki X a. pab. nebuvo nustatyta atskira diena maldoms už sielas, esančias skaistykloje. 998 m. Kluny abatijos abatas šv. Odilis įrašė į visų jam priklausančių vienuolynų kalendorių, kad po Visų Šventųjų šventės būtų meldžiamasi už visus jau mirusius jų vienuolijos narius. Šis gražus gailestingumo pavyzdys greitai paplito po Europą. Kadangi didžiausia pagalba mirusiems suteikiama per šv. Mišias, popiežius Benediktas XV 1915 m. rugpjūčio 10 d. leido visiems kunigams per Vėlines laikyti trejas šv. Mišias: vienas už visus mirusius, antras šv. Tėvo intencija, trečias – savo arba prašiusių žmonių intencija.

„Šventųjų gyvenimai“