Zenekos nuotrauka

Knygos atsparios ir gajos it katės. Jokie sąjūdžiai, revoliucijos, katastrofos ar technologijos jų neišnaikino ir greičiausiai neišnaikins. Juk patogesnės ir mielesnės (o tai dažnai netgi svarbiau) minčių talpyklos dar niekas neišrado...

Sena tiesa apie nedegančius rankraščius

Spalis knygų pasaulyje buvo netikėtų radybų ir įvairių smulkių sensacijų mėnuo. Tad neskubėdamas apie jas visas ir papasakosiu.

Vatikano bibliotekoje rastas filosofo Spinozos veikalo „Etika“ rankraštis buvo ne vienintelės džiugios radybos. Neseniai buvo atrastas Nobelio premijos laureato, JAV dramaturgo Eugene‘o O‘Neillo autobiografinės pjesės „Egzorcizmas“ rankraštis.

Šioje 1919 metais parašytoje ir 1920-aisiais vienintelį kartą suvaidintoje pjesėje kalbama apie rašytojo bandymą nusižudyti. Dvidešimt ketverių metų dramaturgas, ką tik išsiskyręs su savo sūnaus motina, bandė nusižudyti, perdozavęs veronalio. „Egzorcizmas“, šiuo metu pirmą kartą išspausdintas „New Yorker“ žurnale, kaip tik ir aprašo šį įvykį.

Eugene‘as O‘Neillas manė, kad sunaikino visas šios pjesės rankraščio kopijas, tačiau viena netikėtai atsirado. Ją įsigijo Jeilio universiteto Beinekės retų knygų ir rankraščių biblioteka. Jeilio universitetas planuoja išleisti pjesę 2012 metų pavasarį. O „New Yorker“ skaitytojai gali su pjese internete susipažinti jau dabar.

Tačiau nauja Eugene‘o pjesė turbūt nublanksta prieš spalio mėnesį JAV esančiame Baltimorės mieste, Volterso meno muziejuje, atidarytą parodą „Pradingusios ir atrastos Archimedo paslaptys“.

Šioje parodoje demonstruojami atkurti iki šiol nežinomo Archimedo traktato puslapiai. Šio traktato istorija ir tai, kaip jis pakliuvo į nedidelio Baltimorės meno muziejaus kuratoriaus rankas, sukeltų ekstazę pačiam Umberto Eco.

Traktatą, remdamasis senomis kopijomis, X amžiuje perrašė kažkoks Bizantijos vienuolis. Jame buvo vienintelė darbo „Apie plaukiojančias salas“ versija graikiškai ir vienintelės originalios „Mechaninių teoremų metodo“ bei „Stomachiono“ versijos.

Traktatas ramiai išgulėjo Konstantinopolio bibliotekoje iki pat 1229 metų balandžio, kai miestą nusiaubė kryžiuočiai. Tais sunkiais laikais, kai pergamentas ir kitos kanceliarinės priemonės tapo prabanga, vienuolis Johanesas Myronesas, ieškodamas pergamento maldynui, nugramdė ir rūgštimi ištrynė minėtąjį Archimedo veikalą.

Maldynu paverstas pergamentas kelis šimtmečius buvo naudojamas Mar Saba vienuolyne, Šventojoje Žemėje, kol XIX a. per Jeruzalę vėl pateko į Konstantinopolį.

„Jei palimpsestas nebūtų paverstas maldynu, jis nebūtų išgyvenęs net 700 metų, – sako Volterso muziejaus kuratorius Willis Noelsas. – Rankraštis išliko, nes buvo naudojamas.“

Konstantinopolyje rankraštį 1906 metais aptiko danų filologas ir Archimedo veikalų ekspertas Johanas Heibergas. Jis, naudodamasis vien didinamąjį stiklą, persipiešė Archimedo teksto ir piešinių fragmentus. Netrukus po to paslaptingomis aplinkybėmis rankraštis pradingo ir vėl pasirodė tik ketvirtajame dešimtmetyje vienoje privačioje kolekcijoje Paryžiuje. Tuomet jį jau „puošė“ šventi paveikslėliai – šitaip padirbinėtojai stengdavosi pakelti viduramžių manuskriptų kainą.

Paskutinį kartą traktatas į dienos šviesą išniro 1998 metais. Jį Niujorko Christie‘s aukcione už du milijonus JAV dolerių įsigijo privatus kolekcininkas. Tiesa, jis rankraščiu taip ir nepasinaudojo, nes buvo iškelta byla, teigianti, kad šis rankraštis buvo pavogtas iš Jeruzalės vienuolyno 1920-aisiais. Nors bylą Christie‘s aukciono rengėjai laimėjo, naujasis savininkas nė nebandė atsiimti rankraščio.

Tad Volterso meno muziejaus direktoriui Gariui Vikanui kilo beprotiška mintis jį pasiskolinti ir ištirti. Jis subūrė porą tuzinų pasaulinio garso ekspertų ir pabandė atkurti originalųjį Archimedo tekstą.

Kadangi palimpsestas buvo naudojamas kaip maldynas nuo pat viduramžių, jo puslapiai buvo storai apvarvėję žvakių vašku. Tyrėjai užtruko ketverius metus, kol išanalizavo pergamento cheminę sudėtį ir atskyrė įrištus lapus.

Pergamente rastas tekstas leidžia pavadinti Archimedą kombinatorikos tėvu. Jis taip pat atskleidė, kad senovės graikai turėjo daug sudėtingesnę begalybės sampratą, nei buvo manoma iki šiol.

Norintieji smulkiau pasiskaityti apie tyrimo metodus ir Archimedo tekstus kviečiami užeiti čia ir čia.

Žmogus be veido ir tiesa, slypinti laiškuose

Neseniai pasibaigusioje Frankfurto mugėje slapčiomis buvo šnabždamasi apie vieną sensaciją: rusų ir amerikiečių žurnalistės bei rašytojos Mašos Gesen parašytą Vladimiro Putino biografiją „Žmogus be veido“ (The Man without a Face). Šią knygą kovo 1 dieną JAV turėtų išleisti „Riverhead“ leidykla.

Kodėl apie ją šnabždamasi? Kam tos paslaptys? Viskas labai paprasta ir liūdna: žurnalistė Maša Gesen šiuo metu gyvena Rusijoje ir, pasak leidyklos agentės Elyse‘os Cheney, iš anksto paskelbta šioje knygoje esanti informacija gali užtraukti rašytojai areštą arba net grėsti jos gyvybei.

Visi norėję šios knygos teises įsigyti leidyklų atstovai turėjo pasirašyti sutartį, draudžiančią atskleisti informaciją. Tačiau gandai sklido, susidomėjimas augo, ir knygos leidybos teisės šiuo metu jau parduotos daugybei Europos ir pasaulio šalių.

Belieka tikėtis, kad Mašai Gesen nieko nenutiks, o knyga laiku pasirodys knygynuose. Taip pat norėtųsi tikėtis pamatyti šią knygą ir lietuviškai.

Norėdami sužinoti, koks iš tikrųjų buvo Ernestas Hemingway‘us, neskaitykite jo biografijų. Skaitykite jo laiškus. Taip pataria autoriaus sūnus Patrickas Hemingway‘us.

Laimė, skaitytojai jau gali pasinaudoti šiuo patarimu, nes spalio viduryje Kembridžo universiteto leidykla išleido pirmąjį Ernesto Hemingway‘aus laiškų tomą, apimantį laikotarpį nuo 1907 iki 1922 metų. Tikimasi, kad iš viso bus išleista 16 tomų laiškų, o pats leidybos projektas užtruks apie dvidešimt metų.

Pats rašytojas nenorėjo, kad jo laiškai būtų skelbiami, tą patį jis prisakė ir savo žmonai Mary. Ji 1981-aisiais leido išspausdinti nedidelį rašytojo laiškų rinkinį, tačiau didžioji jų dauguma iki šiol niekur neskelbti.

Rašytojo sūnus Patrickas Hemingway‘us nusprendė išleisti likusius laiškus vien todėl, kad, jo manymu, biografai klaidingai laiko Ernestą Hemingway‘ų tragiška figūra ir mistifikuoja jo gyvenimą. „Hemingway‘us nebuvo tragiška figūra, – teigia Patrickas. – Tik senatvėje jis turėjo bėdų su psichika. O iki tol buvo linksmas ir kupinas humoro žmogus. Tikiuosi, šie laiškai išryškins jo žmogiškumą.“

Pirmajame tome sudėti ankstyvos rašytojo jaunystės laiškai, taip pat Pirmojo pasaulinio karo metu rašyti laiškai, atspindintys E. Hemingway‘aus romaną su „Raudonojo kryžiaus“ sesele Agnese von Kurovsky, įkvėpusį parašyti „Atsisveikinimą su ginklais“.

Premija už drąsą ir premija nežinia kam

Italų rašytojas Roberto Saviano, išgarsėjęs savo knyga apie Neapolio mafiją „Gomora“ (2009 metais išleista ir Lietuvoje), pelnė Pen/Pinter tarptautinį apdovanojimą už rašytojo drąsą. Ši knyga Italijoje pasirodė 2006 metais, ir nuo tol rašytojas, gavęs ne vieną grasinimą nužudyti, gyvena nuolat saugomas policijos.

Pen/Pinter apdovanojimas įsteigtas 2009 metais ir skirtas britų dramaturgui Haroldui Pinteriui atminti. Apdovanojimą kasmet gauna du rašytojai: britų dramaturgas ir pasaulio rašytojas, persekiojamas už savo kūriniuose atskleistus įsitikinimus.

„Roberto Saviano savo knyga, o vėliau ir filmu išdrįso mesti iššūkį Neapolio mafijai, – sako taip pat apdovanojimą gavęs dramaturgas, seras Davidas Hare‘as. – Jis rizikavo savo gyvybe. Tikiuosi, kad pripažinimas, gavus šį apdovanojimą, nors truputį palengvins jo gyvenimą.“

Policijos saugomas R. Saviano tegalėjo atsiųsti savo dėkingumo laišką. „Kai jauti, kiek daug žmonių trokšta pamatyti, sužinoti ir ką nors pakeisti, o ne tik būti linksminami, supranti, kad dar yra prasmės rašyti“, – sako R. Saviano savo laiške.

Turbūt visi užsienio literatūra besidomintieji jau žino, kad šių metų „Man Bookerio“ premiją gavo Didžiosios Britanijos rašytojas Julianas Barnesas. Tačiau tame šurmulyje tikriausiai liko nepastebėta, kad, likus vos kelioms dienoms iki nugalėtojo paskelbimo, britų rašytojai pareiškė įkūrę naują premiją. Ši premija bus teikiama už geriausią romaną, išleistą anglų kalba. Atrodytų, kas čia naujo? Naujo iš tiesų nedaug: kol kas nuo Bookerio ši premija skiriasi tik išplėsta geografija. Premijai galima teikti visas Didžiojoje Britanijoje išėjusias knygas: tiek vertimus, tiek angliškai rašančių autorių kūrinius.

Pasak vieno iš premijos sumanytojų, Andrew Kiddo, „premijos tikslas – sukurti aiškų ir skaidrų tobulumo standartą, o žiuri taps pripažinti literatūros ekspertai“. Premija pavadinta paprastai ir aiškiai – „Literatūros premija“ (The Literature Prize). Jos įsteigimą jau palaikė kai kurie garsūs šalies rašytojai: Johnas Banville‘is, Pat Barker, Markas Haddonas. Tikimasi, kad jau kitais metais bus paskelbti ilgieji ir trumpieji premijos nominantų sąrašai ir apdovanotas pirmasis rašytojas.

Pasikartosiu: kuo ji skiriasi nuo „Bookerio“? „Mes neužsipuolame „Bookerio“ ir į jo sąrašą patekusių knygų. Tačiau „Bookerio“ organizatorių ir žiuri narių pasisakymai leidžia manyti, kad pagrindinis premijos prioritetas šiuo metu – skaitomumas, o mes stengsimės pabrėžti knygos meninę vertę“, – nepraleido progos įgelti A. Kiddas.

Ką gi, Didžiojoje Britanijoje atsirado dar viena smėlio dėžė, kurioje bus galima peštis ir kapstytis. Žiūrėsim, ar nuo to bus geriau skaitytojams.

Kai knygos „užknisa“

Ką daryti, jei knygos netelpa lentynose? Kaip išsigelbėti nuo lėtai gyvenamąją erdvę semiančio knygų potvynio? Kompanija „1Dollarscan“ siūlo radikalų sprendimą, kuris tikram bibliofilui ir knygų gerbėjui turbūt sukeltų infarktą.

Štai kaip jie dirba: jūs nusiunčiate jiems knygas, jie tas knygas nuskenuoja, suskaitmenina PDF formatu, o pačias popierines knygas perdirba į popieriaus masę. Už 100 suskaitmenintų puslapių kompanija ima vieną dolerį. Tiesa, viena taip nuskenuota knyga užima dešimtis megabaitų – šimtąkart daugiau nei „Amazon Kindle“ esanti knyga, tačiau tai geriau negu nieko. Štai taip paprastai ir pigiai jūsų namuose atsiranda vietos.

„1Dollarscan“ yra jau metus sėkmingai veikiančios Japonijos kompanijos „Bookscan“ užjūrio filialas. Kompanijos įkūrėjas Yusuke Ohki, kaip ir dauguma jo tautiečių, gyvena labai ankštame butuke. 2010 metais jis nusprendė, kad du tūkstančiai jo turimų knygų namie užima per daug vietos. Be to, jis bijojo, kad, prasidėjus žemės drebėjimui, jo du maži vaikai bus palaidoti po popierių ir knygų lavina. „Japonijoje dažnai pranešama, kad žemės drebėjimų metu knygynuose virsta lentynos. Esama atvejų, kai po didelių žemės drebėjimų žmonės žuvo užgriūti jų pačių turimų knygų“, – sako Y. Ohki. Todėl jis nusprendė visas savo knygas nuskenuoti į iPadą ir jų atsikratyti.

Po keleto mėnesių jis jau vadovavo 120 darbuotojų turinčiai kompanijai, už pinigus skaitmeninančiai ir naikinančiai žmonių knygas.

Jessamyn West, populiaraus interneto diskusijų puslapio „MetaFilter“ įkūrėja, šį procesą praminė „spausdinto žodžio transsubstancializacija“. Jai ši knygų naikinimo idėja nepatinka, tačiau J. West pabrėžia, kad esama didžiulio skirtumo, ką sunaikinsi – pirmąjį leidimą, paskutinę egzistuojančią knygą, knygą su įrašais ar tiesiog eilinį masinės leidybos rinkos gaminį.

Tačiau daugumai knygų gerbėjų ši idėja vis tiek atrodo tarsi šventvagystė...

P. S. Michaelas Winslow yra genijus! Netikite? Pažiūrėkite, kaip jis įgarsina rašomųjų mašinėlių istoriją. Pasirodymas trunka daugiau nei dvidešimt minučių, bet verta. Labai verta. Kino gerbėjai šio žmogaus fizionomiją greičiausiai yra matę kurioje nors „Policijos akademijos“ serijoje.

Prieš 75 metus buvo išleistas Johno Ronaldo Reuelo Tolkieno „Hobitas“. Jame buvo ir saujelė autoriaus iliustracijų. Norėdama pažymėti šios nuostabios knygos jubiliejų, „HarperCollins“ leidykla išleido albumą „Hobito menas“ (The Art of the Hobbit) – niekur anksčiau neskelbtų JRR Tolkieno piešinių, žemėlapių ir eskizų kolekciją. Norintieji bent susidaryti nuomonę, kaip tai atrodo, kviečiami užeiti čia.

Kas dar netilpo į apžvalgą? Atsakymas į klausimą, kodėl nerašo kažkada savo romanu „Mažmožių dievas“ sensaciją sukėlusi Arundhati Roy. Taip pat atsakymas į klausimą, ar kenksminga skaityti tualete. Nekenksminga. Tik reikia plautis rankas.

Tiek šįkart atradimų...