Kęstutis Grigaliūnas Nuotraukos autorius Tomas Urbelionis/BFL © Baltijos fotografijos linija

Lapkričio 4 d. Vilniaus Pamėnkalnio galerijoje atidaroma Kęstučio Grigaliūno instaliacija „Aš nežinojau, Mylimasai, kad bučiuoju tave paskutinį kartą“

Kęstučio Grigaliūno instaliacija „Aš nežinojau, Mylimasai, kad bučiuoju tave paskutinį kartą“ kalba apie patį sunkiausią kankinimo būdą – kankinimą ilgalaike nežinomybe. Kūrinys sukurtas apmąstant Lietuvos karininkų šeimų likimus, sulaužytus po Rusijos kariuomenės įsiveržimo 1940 metais. Išblaškyti ir atskirti artimieji nugyveno ištisus gyvenimus negalėdami vieni su kitais pasimatyti ar net susisiekti.

Mįslingi dingimai, nepatikimos nuogirdos, suėmimai, klaidinimas, mirtys, trėmimai, nuolatinis bėgimas, slapstymasis, spąstai, jauku paversti vaikai, negalėjimas pasitikėti absoliučiai niekuo, tylos kapas, gyvenimas esant taikiniu, metų metus trukusi visuotinė nežinia – tai visos kartos kasdienė realybė, į kurią siūlo įsigilinti menininkas.

Instaliacijoje pristatomas iš archyvų surinktų Lietuvos karininkų (leitenantų, kapitonų, majorų, pulkininkų ir generolų) šeimyninių nuotraukų prieš nelaimes rinkinys. Po kiekviena jų surašyti patirtų represijų faktai. Ant priešingose pusėse esančių sienų eksponuojamos nesusisiekiančios moterų ir vaikų portretų grupės. Kaip ir gyvenime, artimieji pristatomi atskirti. Vyrų, tėvų, mylimųjų – buvusių Lietuvos karininkų – portretai su archyvine medžiaga sudėti į segtuvus. Lankytoja/s, turinti/s pakankamai ryžto, gali skaityti gyvenimo aprašymus ir įsitikinti, kad kūrinio simbolinis ir emocinis krūvis yra paremtas daugybe tikrų labai skaudžių istorijų.

„Aš nežinojau, Mylimasai, kad bučiuoju tave paskutinį kartą“ – monumentalios apimties ir konceptualaus formato instaliacijų ciklo, įvaizdinančio istorinę atmintį, baigiamasis projektas. Kaip ir ankstesniuose paskutinių trejų metų kūriniuose, K. Grigaliūnas nesirengia būti kaltintoju, o siekia peržiūrėti užslopintas skausmingas patirtis, pabandyti suprasti sunkiai suvokiamus likimus, rasti atleidimo galimybę ir taip atkurti prasmę. Menininko užmojis verčia remiantis kertiniais jausmais, o ne ideologija permąstyti politinių žaidimų iškamšomis tapusias sąvokas: šeima (ryšys), laisvė (galimybė), tėvynė (brangi vieta ir idėja), emigracija (teisė išlikti).

K. Grigaliūnas studijavo grafiką, tačiau niekuomet neišsiteko vienos srities, žanro ar medijos ribose. Savo kūryboje taikė įvairias grafikos, tapybos, skulptūros technikas, plėtojo objekto, instaliacijos strategijas. K. Grigaliūnas yra nuosekliai ir labai aktyviai kuriantis menininkas: per savo veiklos laiką surengė daugiau kaip 50 įsimintinų personalinių parodų, dalyvavo reikšmingose grupinėse parodose Lietuvoje ir užsienyje.

Istorinės praeities įvaizdinimas buvo aktualus visoje K. Grigaliūno kūryboje, pradedant grafikos atspaudais, kalbančiais apie tremtį ir persekiojimus – tęsiant daugianariu kūriniu „Tautiška giesmė“ (2004 m.). O pastaruoju metu menininkas kuria instaliacijų ciklą, kurį sudaro parodos „Apie MEILĘ: 130 biografijų, 27 portretai, 104 pirštų atspaudai, 754 žmonių veidai“ (skirtas 1944 m. Tuskulėnų masinėms žudynėms, nagrinėja meilės tėvynei temą); „Mirties dienoraščiai“ (1940–1941 m. suimtų ir sušaudytų, nukankintų, mirusių lageriuose politinių kalinių portretinės nuotraukos padarytos sovietiniuose kalėjimuose) ir knyga „Mirties dienoraščiai“ (2010 m.); instaliacija „1941“ (per 1941 m. pirmuosius masinius trėmimus nukentėjusių žmonių asmeninių albumų nuotraukos, kurios buvo „represuotos“ drauge su jų savininkais). Šis ciklas tiria traumines sovietinio genocido pasekmes žmogaus sielai.

Monika Krikštopaitytė