Lapkričio 4 d. 16 valandą Radvilų rūmuose atidaroma Valdo Antano Gurskio apžvalginė tapybos paroda „Bėgančio laiko šviesa“.

Parodoje, skirtoje dailininko Valdo Antano Gurskio 75-mečiui, pristatoma per 100 aliejine tapybos technika sukurtų darbų. Eksponuojami peizažai, portretai, natiurmortai ir figūrinės kompozicijos iš autoriaus dirbtuvių, Lietuvos dailės muziejaus ir Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus rinkinių. Rodomos fotografijos, kuriose užfiksuotos jaunystės, studijų metų, įvairiausių dailininkų susibūrimų, plenerų akimirkos, eksponuojami svarbiausi personalinių parodų lankstiniai, katalogai ir plakatai.

„Parodoje dėmesys sutelktas į beveik penkiasdešimties metų molbertinės tapybos raidą, sąlytį su modernizmo tendencijomis ir savito peizažo matymo paieškas. V. Gurskio kūryba balansuoja tarp grafiškumo ir tapybiškumo, tarp formos ir erdvės, tarp žemės ir dangaus. Bet ji perteikia esminį lietuviškojo peizažo išskirtinumą, besikeičiančių metų laikų įvairovę, įkūnija poetines gamtos nuotaikas, esminius meninio matymo aspektus“, – pasakoja parodos kuratorė Nijolė Nevčesauskienė.

V. Gurskis yra aktyvus Lietuvos dailininkų sąjungos narys, surengęs 30 personalinių parodų, dalyvavęs 109 bendrose parodose Lietuvoje ir užsienyje. Jo kūrinių yra įsigiję Lietuvos ir užsienio muziejai, privatūs kolekcininkai. Už peizažinę tapybą 1997 m. buvo apdovanotas Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos ministerijos premija, yra gavęs individualią menininko kūrėjo stipendiją (1997–1998).

Po 1967 m. įvykusios Respublikinės dailės parodos V. Gurskis atsidėjo daugiausia molbertinei tapybai. Tuo metu sukurtos figūrinės kompozicijos ir portretai („Mergaitė su ožka“, 1969; „Mergaitė“, 1970) pasižymėjo monumentalumu, dekoratyvumu, ryškių spalvų kontrastais. Vėliau nutolęs nuo dekoratyvių tendencijų, sukūrė kameriškų, psichologiškai itin įtaigių portretų (Juozo Miltinio, 1978; Valerijono Jucio, 1980 ir kt.).

Pasak kuratorės N. Nevčesauskienės, peizažuose geriausiai atsiskleidžia svarbiausias V. Gurskio kūrybos įrankis – intuicija. Ja vadovaudamasis dailininkas renkasi motyvus, kompoziciją, spalvas. Peizažai atspindi miesto vaizdus (Vilnius, Klaipėda), lietuviškų kaimelių ir bažnyčių, pajūrio temą. Vilniaus senamiestį dailininkas mato savaip: įvairiais metų laikais, dažnai nušviestą išskirtinės šviesos, spalvingą („Peizažas su foteliu“, 1975); tapo jį ekspresyviu potėpiu. Labiausiai V. Gurskis mėgsta tapyti gamtoje. Ten jis atranda gamtos padiktuotų kompozicinių, erdvės, spalvinių sprendimų, ieško peizažų, kuriuose slypi vidinė energija („Fatališkas peizažas“, 1986). Šiai energijai išreikšti svarbi dominantė yra medžiai. 

Paroda veiks iki gruodžio 4 dienos.