Taip keista kurti skiautinius šią savaitę, mielas skaitytojau. Kelių dienų tarpas, stabtelėjimas buvo tarsi proga ne tik prisiminti žinomų ir nujausti nežinomų šventųjų gyvenimus, ne tik mintimis palytėti išėjusiuosius, bet ir susitikti su savimi. Savo laiku. Tekstais. Įsiklausyti, kur jie eina. Iš kur ateina ir kur išeina.

Vis dažniau politikams diskutuojant apie kultūrai skirtas lėšas ir jų skirstymo mechanizmus, galų gale atsiranda ir politinės valios ženklų, iš kurių tampa aiškiau, kokius prioritetus dėlioja valdžia. Bent atsiranda tam tikro aiškumo dėl jos planų artimiausiais metais. Šypseną kelia kai kurios augimo proporcijos. Pavyzdžiui, „nevyriausybinių kultūros organizacijų ilgalaikio finansavimo modelio kūrimui ir taikymui kitais metais bus skiriama 13 tūkst. litų, 2013 metais suma turėtų išaugti iki 500 tūkst. litų, o 2014 metais – iki 1 mln. litų, o „projektams, kuriais siekiama sustiprinti meno poveikį sveikatos ir socialinės apsaugos srityse, kitąmet bus skirta 13 tūkst. litų, 2013 metais – 500 tūkst. litų, o 2014 metais – 800 tūkst. litų.“ Ne augimas, o sprogimas tiesiog. Vis dėlto panašiau į logiką – ši kadencija pasibaigs, o po mūsų nors ir...

Daugiausia kino filmų sukurianti šalis galėtų vadintis Kinija. Nemenka kinų (šia, ne sykį anksčiau lietuvių kalbos meistrų pastebėto sąskambio prasme) kolonija yra ir Lietuvoje, teritorijoje, pavadintoje „Scanorama“. Šiame festivalyje bus rodomas ir Wimo Wenderso filmas, skirtas šokėjai Pinai Bausch. Šiuo atveju Kinija perkeliama į trečią dimensiją – filmas rodomas 3D formatu.

Lietuvą aplankys ir dar vienas „kinas“ – Emiras Kusturica. Kol mūsų šalyje svarstoma, kaip reikėtų elgtis su alkoholio reklama, – ką suvaržyti, ką išlaisvinti, čionai atvyksta jau minėtas režisierius ir jo ansamblis „No smoking orchestra“. Su žalingų įpročių prevencija tie žmonės gal ir nelabai ką bendro turi, tačiau prieš pat Naujuosius įvyksiantis koncertas turėtų būti smagus. 

Kokie būna intelektualų tipai, daugiau iš psichologinės perspektyvos svarsto Dainius Genys. Kažkurių protingųjų trūkumas, panašu, kelia nerimą rašinio autoriui. Kita vertus, jei nėra, tai nėra. Turi užaugti. Natūraliai.

Kęstas Kirtiklis konstatuoja, kad viešosios spaudos erdvės stokoja nekrologų. Neturi net vietos tokiems tekstams. Žinoma, smagu būtų iškelti ir faktą, kad šio žanro nebūtis susijusi su mažėjančiu mirčių Lietuvoje skaičiumi. Tačiau man panašiau ne į pagarbos stygių, o rašytinės išraiškos krizės grimasas.

Panašu, kad tapybos sritis talentingųjų arba reklamuojamųjų nestokoja. Ne pirmi metai visose trijose Baltijos šalyse vykstančiame dailės konkurse pagrindiniai laurai atitenka lietuviui. Šiemet Jaunojo tapytojo prizas atiteko Jonui Jurcikui.

Pora dienų pailgintą darbymečio pauzę dar keistesniu laiku paverčia rodyklių persukimas žiemos link. Lyg ir sutaupyta valanda. Bet miego vis tiek rytais norisi... Kad ir ką sakytų ES direktyvos, sukinėti laiką yra gerokai nežmoniška.

Ko Lietuva galėtų išmokyti pasaulį, žino ir kai kurie užjūrio rašytojai. Kiek bandyta sulieti lietuvių rašytojų kūrinius, rašytus sovietmečiu, ir kūrinius, rašytus egzilyje, bei dabar kuriamą literatūrą, vis tiek kaip vieną paveikslą juos sunku žiūrėti. Nebent kaip koliažą. Turbūt tą patį galima pasakyti ir apie tremties temai skirtą literatūrą. Rūtos Šepetys romanas galėtų būti įdomus iš šiuo aspektu.

O Vatikane rastas Spinozos veikalo rankraštis. Kadaise rimtai persekiotas už savo mintis, dabar mąstytojas reabilituotas. „Laisvė yra suvokta būtinybė“, - atrodo, taip yra teigęs šis filosofas.  Graži mintis, kad ir ką ji reikštų akademinėje aplinkoje. 

Airija džiaugiasi devintuoju prezidentu. Juo išrinktas poetas. Braškant ir treškant valstybiniams aparatams, aukštuose postuose budėtojais skiriami eiliakaliai. Prisiminkime tą patį Europos Tarybos vadovą Hermaną Van Rompuy – rašo haiku...

Išpardavus ir nugriovus Lietuvos kino studijos pastatus Vilniuje, toje vietoje sparčiai į dangų stiebiasi prabangesniųjų apartamentų kvartaliukas. Kaunas įsteigė savivaldybės remiamą kino studiją, o sostinė artėja prie Kino biuro idėjos. Gera žinia. Ar bent prielaida jai.

„Bernardinai.lt“ langai nebuvo užgesę ir po savaitgalio – skaitytojams pasiūlytos ištraukos iš Jean-Claude'o Carrière'o ir Umberto Eco pokalbių apie knygas.

Tie pokalbiai – tikra puota knygamyliams. Jau teko minėti anksčiau, bet dar sykį pridursiu –  leidinys, iš kurio cituojama, tikrai vertas skaityti ir perskaityti.

Tokiomis dienomis yra daug galimybių nugrimzti į atmintį. Vienas iš būdų – perskaityti kokį tekstą iš „Kelionė su Bernardinai.lt“ žurnalo.  Ką prisiminsi, tas ir vėl taps savastim.

Niekaip nesuprantu, šalies nepriklausomybę gavę ir kitų geros valios dėka, pritrūkstame tos geros valios kitiems. Ar tikrai suprantame, kokius žaidimus žaidžiame? Ar nepralošiame savasties, visą laiką derindamiesi?

Tegu ir kiek nuliūstų koks didysis draugas už Atlanto. Na, nutrauktų finansavimą, kaip dabar baudžiasi su UNESCO pasielgti. Bet išliktume savimi.

Kodėl visą laiką turime žvelgti į menamą centrą? Kažkur ten, kur mūsų nėra. Apie tai kalba ir Gitana Gugevičiūtė, kuri radijo komentare svarsto centro ir paribio sankirtas gyvenime.

Apie žmogų, nepatekusį į mūsų dėmesio centrą, rašo ir Vanda Juknaitė. Rašytoja tekste „Uždekime žvakę“ pasakoja apie kunigą Joną Juraitį, didžiąją gyvenimo dalį praleidusį Šveicarijoje. „Jis išsinešė savo gyvenimą, nepalikdamas atsiminimų, interviu. Bandžiusių tai daryti neprisileisdavo nė iš tolo kaip ugnies.“ Gal taip ir reikia?

Rimantas Kmita „kulturpolis.lt“ erdvėje aptaria literatūrinių premijų fenomeną. Apdovanojimų užsienyje ir Lietuvoje skyrimas turi įvairių niuansų. Vis dėlto ramybė užplūsta prisiminus, kad kūrėjai ne dėl premijų linkę kurti. O būtinybė tokia.

Tos būtinybės šaltinį turbūt nesusimąstę įvardytų berniokai iš „Newsboys“ ansamblio. Visur spėjanti Monika Midverytė juos pakalbino, atvykusius koncertuoti į „Vilties“ festivalį Vilniuje. Panašu, kad jie tikrai mėgsta savąją veiklą.

O per šias poilsio dienas nespėję paskaitinėti su Vėlinėm ir džiazu susietų tekstų gali tai padaryti, užmetę akį į Jolantos Milišauskaitės parengtą straipsnį apie Birštono džiazo festivalio ištakas. Autorė pakalbino šio renginio organizatorių Zigmą Vileikį. Neblogas pokalbis pavyko.

Praėjo pora savaičių nuo paskutinės „Užkietėjusio kronikų skaitytojo“ dalies. Marius Burokas pasiūlė naują tekstą su literatūrinio gyvenimo įžvalgom internete. Kaip visad – įdomu ir plečia akiratį.

„Bernardinai.lt“ bendražygė Akvilė Adomaitytė apsilankė kino festivalio „Scanorama“ spaudos konferencijoje. Įspūdžius ir sužinotą informaciją išguldė savo tekste. Belieka perskaityti ir apmąstyti paskelbtąją temą: „Galvok, ką nori“. Tą ir galvosiu.

Štai ir visi pastarųjų dienų kultūriniai skiautiniai. Tokie, kokie yra. Ramaus skaitymo lapkričio paunksnėje. Iki pasimatymo.