Arūnas Kulikauskas

Pastaruoju metu Lietuvoje vis dažniau girdime apie neformalią fotografų grupę „ZOO“ ir ją sukūrusių penkių bičiulių avangardistų kompaniją, tačiau nedaugelis esame gerai susipažinę su jų darbais. Neapsilankiusiems didžiuosiuose Lietuvos miestuose vykusiose parodose nusiminti nevertėtų – neilgai trukus sulauksime leidinio, plačiau pristatysiančio „ZOO“ fotografiją bei autorius.

Tuo tarpu apie meną, draugus, fotonus, batus bei viską, kas gyvenime svarbu, šnekamės su Lietuvoje viešinčiu Didžiojo Obuolio gyventoju, vienu iš penkių bičiulių – Arūnu Kulikausku.

Iš pradžių – „ZOO“ fotografija ir „plėšriųjų sekcija“, visai neseniai – paroda „Su draugais“... Kūrybai būtini bičiuliai, o gal įkvepia esantys opozicijoje?

Tankas. Arūno Kulikausko fotografija

Oponentai mano gyvenime nedalyvauja, vadinasi, neturi jokios įtakos. Tiesa, kai su draugais fotografavome Lietuvoje sovietmečiu, aš jų pakęsti negalėjau. Siutino akivaizdūs gyvenimo kompromisai, taikstymasis su aplinka.

Komunizmo idėja pati savaime yra labai graži. Dar būdami vaikai mokykloje turėjome mokytis apie komunizmą, socializmą, ir iš pradžių atrodė, kad kaip mokomės, taip ir yra. Juk nežinojome, koks gyvenimas už mokyklos ribų, nebuvome girdėję apie partijos komitetus, niekas nedrįso kalbėti apie lagerius. Tik septintoje ar aštuntoje klasėje pas senelius atradau Adolfo Šapokos „Lietuvos istoriją“. Radau, nes mano senelis buvo mokytojas ir kurį laiką dėstė Vilniaus universitete, paskui išėjo, nes taip pat nesitaikstė su tuo, kas dėjosi. Meno mokykloje auklėtoja surado, kad aš kažkam į atminimų sąsiuvinį buvau parašęs ir nupaišęs Vytį, Gedimino stulpus. Ji išsikvietė tėvus, atidavė tą puslapį ir perspėjo, kad šitų dalykų iš namų geriau neišleisti. Taigi, ji manęs neįdavė, bet po truputėlį pradėjau matyti veidmainystę, kuri kuo toliau, tuo labiau ėmė erzinti.

Besimokydamas Dailės akademijoje ėmiau aktyviai priešintis tai aplinkai. Pavyzdžiui, gegužės pirmosios demonstracijose per paradus plakatus nešdavome nuleistus žemyn, kaip vokiečių vėliavas po karo nešė rusai. Ir staiga fotografijoje, mene, kūryboje tave pradeda cenzūruoti. Nesvarbu, ką rodai, bet jei matosi bažnyčios kryžius, fotografijos nepraleidžia į parodą, maža to, meno taryba Vilniuje kaip įmanydama baugina. Kad užsidirbtume pragyvenimui, vykdydavome įvairius užsakymus. Tai kai aš atsivežiau nufotografavęs garbės lentai, vos nebuvau išmestas iš Fotomenininkų sąjungos. O kodėl? Nes nufotografavau viską taip, kaip yra iš tikrųjų – žmones nesusagstytais marškiniais, purvinais chalatais dirbančius prie staklių. O šito jokiu būdu nebuvo galima rodyti.

Šeimyna. Arūno Kulikausko fotografija

Taigi, nuolatos aplink mačiau ne tik išorinę, bet ir vidinę pačių žmonių cenzūrą. O čia gi pats nori pasaulį gerinti! Tuomet pradedi ieškoti formos, kaip tai padaryti, dairytis draugų, bendraminčių. Pyksti ant tų, kurie ne su tavimi ir draugauji su tais, kurie tave palaiko. Taip ir atsirado „ZOO“ – Gintas Stulgaitis, Saulius Paukštys, Giedrius Liagas ir Visvaldas Dragūnas.

Tikriausiai prie laisvės troškimo prisidėjo ir studijos Vilniaus dailės institute?

Įsivaizduokime jauną žmogų, vietoje sovietinės armijos patekusį į Dailės institutą, kur nėra karinių prievolių. Žinoma, idėjos, kurios tuo metu sklandė institute (dabar akademijoje) turėjo įtakos. Tuomet ten dėstė rašytojas Saulius Tomas Kondrotas, neseniai filosofijos studijas baigęs Antanas Andrijauskas... Kondrotas vėliau pabėgo į Vakarus, o aš pas jį penketą (anuomet aukščiausią įvertinimą) turėjau, tai, aišku, atsirūgo. Dar dėstė dailininkai Algimantas Švėgžda ir Aleksas Andriuškevičius, jiedu drauge su Algimantu Kuru surengė parodą, kuri to meto tapybos pasaulyje buvo didžiulis įvykis. Maža to, mokėsi vėliau išgarsėję Šarūnas Sauka, Algis Skačkauskas, Arūnas Vaitkūnas, Eugenijus Varkulevičius, Jurga Ivanauskaitė, Vaidotas Žukas... Kad ir maža, tačiau toji įtakėlė iš vienos ar iš kitos pusės mokė ne tik laisviau mąstyti, bet ir žadino norą nesitaikstyti.

Tai kas, kad perestroika buvo ne už kalnų – juk mes to nežinojome. Užtat noras pasipriešinti – didžiulis. Važiavau į Kauną, norėjau fotografuoti prie „Laumės“ kavinės. Ten susipažinome su poetu Gintaru Patacku, vėliau iliustravau dvi jo knygas. Jau ir anksčiau buvau pradėjęs rašyti, tad į poeziją įkritau tik dar giliau. Ir dabar kartais rašau, tačiau tik sau. Svarbiausia, kad tas, kuris bent truputį rašo, moka skaityti. Rašytojas Robertas Keturakis juokaudavo, kad aš – vienintelis atvirai fotografuojantis prie „Laumės“. Saugumas fotografuodavo slapta, o aš – atvirai, draugus.

Saulės kelias. Arūno Kulikausko fotografija

Kodėl maištui – būtent fotografija?

Tai buvo dokumentas. Atvirai kalbant, anuomet nufotografavau per mažai. Reikėjo ne meną daryti, o kritišku žvilgsniu dokumentuoti, kas dėjosi aplink. Kelis kartus net buvau areštuotas už tai, kad fotografavau stotyje ar seniuką, prie „Laumės“ renkantį cukrų. Anais laikais už tokius dalykus į durnyną patupdydavo, juokai menki.

Teko girdėti, kad nesate didelis Lietuvos fotografijos mokyklos autorių darbų gerbėjas...

Tiesa, tačiau juk net kritiškai nusiteikę žmonės neprivalo tapti priešais. Anuomet, sovietmečiu, jiems mūsų nuotraukos atrodė niekai, tarsi ištrauktos iš šiukšlyno. Dar ir dabar jie nenori keistis, įsitvėrę laikosi tų pačių pozicijų, nes jeigu pasileistų, tuomet viskas, ką jie darė, sugriūtų. Tad leidžia storiausias monografijas – visiškus antkapius – ir turi patys vilkti tą jungą. Man gaila jų, tikrai gaila. Kažkada sakiau – ačiū Dievui, kad yra Romualdas Požerskis. Nes jis važiuoja, fotografuoja atlaidus – kažkam juk reikia fotografuojant dokumentuoti gyvenimą. Vienu metu net laikiau jį geriausiu Lietuvos fotografu. Ne fotomenininku. Fotografu. Už tai, kad jis važiavo ir fotkino, fotkino, nenaudojo plačiakampių objektyvų, vengė saulėlydžių, žydėjimų ir išverstų veterinarinės klinikos katinų akių. Jeigu Aleksandras Macijauskas būtų fotografavęs ne plačiakampiu objektyvu, mes šiandien turėtume daug gerų fotografijų. Autentiškų, neiškraipytų. Pažiūrėkite kad ir į Balio Buračo nuotraukas – jos paprastos, paukšt, paukšt, ir viskas, ko reikia. Va čia yra unikumas, bruožai, fotografijos poezija, viskas tame autentiškame vaizde.

Polaroid pinhole kamera. Arūno Kulikausko fotografija

Kas lėmė jūsų pomėgį polaroidams ir pinhole technikai?

Nuo saulės atskrido fotonas, atsimušė, ir įlindo į kamerą per skylutę. Buvau užburtas tikrovės autentiškumo, subjektyvumo. Tiek objektyvas, tiek mūsų akys laužia spindulius, tiesina perspektyvas, įveda labai daug korekcijų, o tokioje fotografijoje pamatai, kaip viskas iš tiesų atrodo. Be to, kažin, ar pasaulis iš tikrųjų yra spalvotas – juk spalvos tėra šviesos spektro dalis. Ir toji raudona visai nėra raudona, juk kai užgesiname šviesą, mes čiupinėjame daiktus, ir žinome, kad jie yra, tačiau spalvos pranyksta. Jos tėra mūsų prasimanymas. Todėl ir nespalvota fotografija atrodo maloni akiai – joje matome pasaulį, nepakeistą spalvų. Tai labai stipriai jaučiu dirbdamas su pinhole kamera – tuomet imu galvoti apie atskriejantį fotoną, kuris iš tiesų nėra spalvotas, tai tik fotonas. Ilgainiui ir pasaulį pradedi suprasti kitaip, atradinėti. Taigi, taip man pinhole’as atvėrė visatą.

Polaroidai atsirado truputį anksčiau. Tuo metu kaip tik žaidžiau su nuotraukų perkėlimais ant objektų ir turėjau jų po ranka. Sykį į Ameriką atskrido fotografas Gintautas Trimakas ir ėmė pasakoti apie pinhole’ą. Tuo metu niekas nebuvo užėmęs mano širdies, tad atsikėliau vieną naktį, pagalvojau, pagalvojau – o, polaroidas! Polaroidai puikūs tuo, kad dirbdamas su jais išsyk matau rezultatą, nereikia eiti į laboratoriją, ryškinti juostų, iš karto aišku, ar pagal skylutę pataikiau išlaikymą. Turėjau vieną fotokamerą, nuėjau, sulaužiau ją ir per nepilną valandą pasigaminau savo pirmąjį pinhole’ą. Ir viskas – po valandos jau buvau išprotėjęs, mintyse pasišiaušusiais plaukais, taip viskas buvo įdomu. Sudegiau rūsy visas šviesas ir pradėjau fotkint. Iš pradžių išlaikymus, diafragmas dar užsirašinėjau, po kokio mėnesio viską mokėjau mintinai.

Įlanka. Arūno Kulikausko fotografija

Pernai laimėjote pirmą sykį Lietuvoje organizuotą „Fotosofijos“ konkursą. Nudžiugote?

Laimėjau per klaidą. Tiesiog neperskaičiau, kad tai yra konkursas, maniau, paroda. Ir kai laimėjau buvo: „Neeee, hrrr...“ Lietuvoje laimėti – tai kaip šūdų kibirą ant galvos užsipilti. Kyla nereikalingas ažiotažas, o aš tik norėjau parodyti savo darbus, nes patiko idėja, kitoks požiūris. Tai iš karto ir nusiunčiau, net neperskaitęs iki galo.

Fotografija – mano gyvenimo, galvojimo rezultatas. Fotografas Saulius Paukštys mane pavadino „filosofu namudininku“. Suprask: lyg ir filosofas, lyg ir ne. Nors seniau skaičiau labai daug filosofinių knygų, lindau į filosofines problemas. Jean-Paulo Sartre’o egzistencializmas, Immanuelio Kanto „Grynojo proto kritika“, labai įdomus Georgas Hegelis, didelę įtaką darė Erichas Frommas. Nesvarbu, ar sutinku, ar nesutinku – norėjau viską perskaityti. Kol viskas susilydė į vieną buterbrodą, mano požiūrį – gyvenk taip, kad nebūtų gėda. Gyvenu, žiūriu, reflektuoju pasaulį, stengdamasis jo nefiltruoti, pamatyti tokį, koks jis yra. Ir toks požiūris į gyvenimą nori nenori įlenda fotografijon. Viskas labai eklektiška, nes man įdomu ir tas, ir tas, ir tas, ir tas. Jei tik jaučiu, kad „o-o-o, reikia pabandyti“ – viskas! Tada nekreipiu dėmesio į stilių, nesiekiu išsaugoti kažkokio įvaizdžio, neva, čia „man netinka“.

Niekas nebaisu, kai tiki tuo, ką darai?

Aš netikiu, aš bandau, man įdomu! Ir viskas. Tyrinėji, gyveni, žiūri. Aišku, yra etiniai dalykai. Vis tiek laikausi tokių prisakymų kaip „nevok“, „nežudyk“, „nemeluok“. Nenorėčiau šitoj krikščioniškoj šaly, bet... Matai, aš praktikuoju Zen. Keliauju į Korėją, kur yra vienuolynai atsiskyrimui, sėdžiu, medituoju. Zen nėra religija. Jis išaugo iš budizmo, tačiau jau nebesilaiko jokių raštų. Viskas vyksta tarsi per save, per asmeninę praktiką.

Coney Island NYC. Arūno Kulikausko fotografija

Nebuvo sunku perkeisti mąstymą iš vakarietiškojo Zen link?

Zen nieko neliepia keisti. Kad ir kur būtumei – vandens skonis visur toks pat. (Arūnas smagiai pliaukšteli delnais.) Pasakyk, kokios čia tautybės garsas?

Mane visuomet domino rytietiška filosofija, ir kai tik Lietuvoje atsirado filmai, knygos, nėriau į ją stačia galva, neturėdamas mokytojo, kol galų gale ėjau žudytis. Ir tik paskutinę sekundę, kai su virve ant kaklo sėdėjau ant šakos, aš ją nusiėmiau ir supratau, kad dabar visą savo likusį gyvenimą galiu eiti viena kryptimi per pasaulį. Rasiu žmonių – pamaitins, dirbsiu už maistą, už nakvynę. Visą likusį gyvenimą ligi pat mirties galiu eiti nesustodamas, nieko neturėdamas. Taip gyvenu ligi šios dienos – nieko neturiu, viskas yra kitų vardu, ir nieko man nereikia. Aišku, visa tai galima suprasti kaip piarą, madingą dalyką norint prisitaikyti, norint, kad apie tave rašytų. Ir ką man tuomet daryti? Aš galiu ir kalbėti, ir nekalbėti apie tai. Kad ir kokia būtų interpretacija, kritikos išvengti nepavyks.

Reikia atsisakyti noro viską vertinti. Jau vien matydami, kaip kažką vertinome prieš dešimtį metų, ir vertiname dabar, suprasime, kad buvome neteisūs. Jeigu šie vertinimai – esminiai, keičiantys tavo ar kito žmogaus gyvenimą, tada jau reikia būti labai atsargiam. Nes vėliau lieka nudaužyti nagai ir nusvilusios svajonės. Geriau daugiau stebėjimo, sąsajų judinimo, bet ne griežto brėžimo. Nevertindamas matai – štai tas, štai anas, tai tiesiog yra, kaip yra, ir tai nei gera, nei bloga.

Jaunystę praleidote Lietuvoje, ilgą laiką gyvenate Amerikoje. Dažnai tenka susidurti su kultūriniais, socialiniais skirtumais?

Vasarą, kai su žmona buvome Lietuvoje, aš jai jau po savaitės sakiau – žinai, čia kiekvienas sutiktas bet kuriuo gyvenimo klausimu žino geriau už mane. Kad ir ką pasakytum, išgirsi: „Ne! Yra va taip“. Visur kitur pasaulyje paprastai yra sakoma „taip“, ir po to išdėstomas požiūris. Matai, „ne“ yra konfrontacija, „taip“ – jūs einate kartu su savo požiūriais. Atrodo, tik dialogo pradžia, tačiau „ne“ – ir iš karto pasiruoši gynybai, „taip“ – ir jūs žengiate vienu taku.

Belaukiant vaikų sugrįžtant. Arūno Kulikausko fotografija

Amerikoje kiekvienas džiaugiasi bet kokiu tavo pasiekimu, čia – nepasakyčiau. Ir tas džiaugsmas tikrai nuoširdus. Net paprastas žmogus kaip sugebėdamas domisi tuo, ką darai, kai čia įdomu tik tai, ar sukūrei kažką naujo, ar nenaujo, gal galima nukopijuot ar pakritikuot. Ir viskas. Vėl viskas prasideda nuo pirmojo „ne“ ir „aš žinau, kaip viskas yra iš tikrųjų“. Lietuviai dažnai mano, kad amerikiečių nuoširdumas netikras, nes patys taip negyvendami, neįsivaizduoja, kad tai galėtų būti realu. Tačiau pažiūrėkime, koks yra rusų nuoširdumas – jiems jeigu nesibučiuoji, tai jau nenuoširdu, ir jei sielos nerodei, po dušam nekalbėjai... Ten forma kita. Amerikoje jie pasako nice pradžiai, vien tam, kad sutiktų su tavimi. Argi tas nuoširdus „ne“ žmogaus, kuris niekuo nesidomi, tik nori paprieštarauti, yra malonesnis? Juk jis niekur neveda.

Taigi bendrauji, kiekvieną dieną, sekundę renkiesi draugus, kurių nėra daug, tačiau jie tikri bendražygiai. Kad ir kur važiuotum, paskambini vienam, kitam, ir niekas ten nesimaivo, nekviečia draugų tam, kad parodytų savo naują sofą. Aišku, gali! Bet tada būtent ją ir rodai, skambini visiems ir darai sofos įkurtuves. Viskas vyksta natūraliai.

Kalbant apie draugus, nemažai laiko praleidote su Jonu Meku...

Tiesa, mudviejų bendravimas man padarė didžiulę įtaką. Matai, lietuviai jį arba iškelia, arba sumala. O aš ten dirbau dvylika metų, aštuonerius – jį mačiau kasdien. Jis man – žmogus, kuris kepa bulvinius blynus ir kiekvieną dieną gerią vyną, su kuriuo neįmanoma išlikti blaiviam. O žmogus jis labai geras, maža to, puikus mokytojas. Iš jo išmokau paprastai žiūrėti į gyvenimą, į daiktus, nekomplikuoti, šalin numesti visus dūmus. Yra poezija, virpesys, grožis. Tereikia liautis mistifikavus, mesti šalin visus tuos angelų sparnų šlamėjimus. Štai – žmogus, štai – medis... Štai mes kalbamės ir, jei išsiskiria nuomonės, bandome surasti bendrą tašką. Ir nieko blogo, visiškai nieko blogo. Tad šitų dalykų ir išmokau iš jo.

Baltijos jūra. Arūno Kulikausko fotografija

Tik dabar Mekas vadina visus žmones gerais, bet kai mes susipažinome, jis sakydavo, kad medžiai – geri, žolė – gera, o žmonės yra blogi, pikti. Tai jo kaip aštuoniasdešimtmečio požiūris, tuomet jis buvo šešiasdešimtmetis. Dar vienas dalykas, kurio išmokau iš jo, tai nebijoti keisti savo nuomonę. Neprilipk prie to, ką vakar laikei tiesa, jei šiandien atradai kitų dalykų. Juk tu augi, tad drąsiai sakyk. O mes bijom, taikomės prie vyraujančios nuomonės. O šitai vėliau labai blogai atsiliepia santykiams, visam tam orui, kuris egzistuoja virš mūsų, tarp mūsų. Vėl prasideda blogieji kompromisai. O juk sutikę klausiame – ką tu manai apie tai? Nes tai išties įdomu.

Dar vienas dalykas – gerdavome daug, tačiau girtuokliaudavome ne iš liūdesio, desperacijos, nevilties, o iš linksmumo. Vynas atidaro kažkokias kitas dureles. Atvažiavo Vytukas Landsbergių, taigi – V. V., mes su juo ir Eugenijum Varkulevičiumi sėdime sau trise rūsy prie stalo, kalbamės, geriam. Ir valanda praėjo, ir antra, o mes vis dar kalbamės, vis dar apie žvaigždes, ir Vytas sako: „Nu keista, kur jūs šitaip išmokot gert? Kodėl jūs nesikeikiat, nėra muštynių, kodėl pas mergas neinat?“ O mes sau toliau kalbam, mums nuo vyno – tiktai linksma. Ir aš nebūčiau pastebėjęs, jei ne Vytas. Lietuvoje gi čia jau seniai būtų...

Per dvidešimtį metų Niujorke apsipratau nesukti galvos, kas ir ką pagalvos. Aišku, ten daugiau vietos, gali atsitraukti, o čia tik ką pasakysi – iškart atsirūgs. Be to, yra taip, kad, tarkime, žmogus tau nelinki blogo, bet su kokiu malonumu perduoda blogą naujieną! Ir taip ne vien Lietuvoje, bet ir kitose tautose, tik mes tą žinom ir peikiam. Kalbėjau su turkais, graikais, jugoslavais, lenkais – sakau, lietuviai tą, aną, šitaip, kitaip daro, o jie – toks įspūdis, kad kalbi apie mūsų bendruomenę. Dar vienas dalykas, kurio išmokau ir kuris labai padeda gyventi, – aš neieškau lietuvių išskirtinumo, ieškau bendrumo. Vieną keramiką šią vasarą susitikęs sakau – pažįstu labai daug korėjiečių, gal darom drauge kokį keramikos seminarą, pažiūrėsim, ką mes bendro turim, kokių sąsajų technologijose, dar kur nors.

9/11 metinės NYC. Arūno Kulikausko fotografija

Kaip vertinate šiuolaikinį meną, analoginių technikų populiarėjimą fotografijoje?

Tai tik banga. Ji atėjo, ji praeis. Žinoma, didžiojoje bangoje būna gerų dalykų. Sakykime, kai Mekas su draugais Niujorke pradėjo filmuoti avangardą, maždaug už dešimties metų Holivudas ėmė naudoti tuos avangardinius elementus savo filmuose. Tokiu būdu Mekas padarė įtaką pasaulio kinematografijai, nors iš tiesų visa tai jiems tebuvo mielas žaidimas.

Žmonės daro, ką nori, – jie refleksuoja gyvenimą, kuris yra aplinkui. Ką čia padarysi su ta skaitmenine fotografija... Norisi įdėti truputį rankų darbo. Juk net su skaitmeninėmis kameromis dabar daroma a la pinhole ar a la polaroidas, net iPhone programėlės yra. Na ir gerai, žmonės pasiilgo medžiagiškumo, pasaulis pamažu darosi virtualus, jiems reikia bent pėdsako, bet aliuzijos į tikrumą. Juk tas suraižytas pasaulis – iš tikrųjų suraižytas, jis nėra linksmas ir toks niekad nebuvo. Toks įspūdis – tik susikurtas.

Kartais sakome, kad durniai valdo pasaulį, o anksčiau valdė protingieji. Bet prisiminkime, kad kai Platonas rašė „Valstybę“, jis rašė apie joje vyraujančią netvarką ir kūrė sistemą, kaip ją reikėtų valdyti, kad visiems būtų gerai gyventi. Tad nesusikurkime sau kitokių iliuzijų. Dabar skaitau apie rytiečius, Milarepą, kuris laikomas tibetiečių antruoju Buda. Jis apdainuoja, kaip žmonės yra vertinami pagal aprangą, o ne turimą išmintį, ir kaip garsiai rėkiantis kvailys yra pamaitinamas, o jogas – niekinamas. Juk tai tas pat, apie ką mes kalbame. Nemanykime, kad staiga imsime ir viską pakeisime. Matyt, taip jau skirta, kvailiai valdys pasaulį. Pagaliau, jei gyvensime taip, kaip norėsime, tai... Pirmas dalykas – tai yra neįmanoma, antras – be pasipriešinimo išskrisime. Čia kaip tas aitvaras – ore tol, kol kažkas jį laiko.

Yra filosofų, kurie rašė, aprašė, surašė visas teisingas mintis, bet nuo to nei pasaulis, nei gyvenimas nepagerėjo. Kiekvienas iš mūsų į tuos klausimus turime iš naujo atsakyti patys sau ir tik sau. Manau, kad pasaulį žmogus pagerina tiek, kiek patį save. Taip ir su fotografija – nestatau jos prieš gyvenimą, veikiau jau regiu kaip poetišką jo dalį. Nesakau, kad jūs visi tokie ar anokie, nesuprantat manęs. Ne. Man reikalingi bendraminčiai, kuriems galėčiau papasakoti, ką darau. Jei kažkas su kažkuo nesutinka – tai gerai, nieko čia tokio, tas pats, kaip ginčytis dėl mašinos spalvos. Juk maža kas gali nepatikti. Dar geriau, kai ne viskas patinka, juk pasaulis tuo ir įdomus.

Arūno Kulikausko fotografija

Ar, jūsų nuomone, apskritai egzistuoja toks reiškinys kaip fotomenas?

Priklauso nuo interpretacijos. Manau, fotomeno nėra. Žiūriu į tai kaip į batsiuvystę – batsiuvys siuva batus, bet ar tai yra menas? Ne. Pirmiausia turi būti batas. Taigi pirmiausia turi būti fotografija. Menas menu, o batas turi būti batas, turi būti atskleistos bato savybės, o geriausia, jei nešiojant jis patogus.

Fotografijoje, kaip ir kine, yra ne viena kryptis, begalės sričių ir formų. Juk yra ir astronominė, teisminė fotografija ar, pavyzdžiui, rentgenas. Visa tai – svarbu, tad iškelti meną kaip vienintelę gyvenimo išraiškos formą aš negaliu. Man fotografija yra Fotografija iš didžiosios raidės, ir daugiau neskirstau. Tad net jei fotomenas ir egzistuoja, tai tikrai nėra svarbiausia forma.

Pirmieji meno kūriniai – tai piešiniai ant uolų, ir vien šis pirmasis periodas truko ilgiau, nei visa šiuolaikinio meno istorija. Vėliau sekė egiptiečiai, graikai... Kas vyksta? Periodai trumpėja. Galiausiai viskas susmulkėjo, sueižėjo į vieną tėkmę. Visada yra žmonių, kurie tęsia tam tikro laikmečio tradicijas, tačiau tas adatos smaigalėlis dalykų, kuriamų dabar, yra toks sueižėjęs, viskas vyksta taip greitai ir trunka taip trumpai, kad nespėji nė įsiminti pavadinimų. Kur tai nuves? Galbūt galiausiai išduš stiklas, ir mes išskrisime. Arba eižės tol, kol vėl taps vienu, ir viskas prasidės iš naujo.

Kalbino Milda Kiaušaitė