2014 m. liepos 29 d., antradienis

Juozas Pocius. Krepšinis sovietų lageriuose ir tremtyje

2011-11-04
Rubrikose: Visuomenė » Sporčiukas  Visuomenė » Atmintis 
krepšinis

Nuotraukos autorius Tomas Lukšys/BFL
© Baltijos fotografijos linija

Nurimo Europos vyrų krepšinio 2011 m. čempionato Lietuvoje aistros, prasidėjo krepšininkų kovos klubinėse komandose... Tikėtina, kad būsima olimpiada ar pasaulio čempionatas netrukus vėl įaudrins mūsų sirgalius... Kas uždega kiekvieno lietuvio širdį? Kodėl krepšinis? Ne beisbolas, plaukimas, virvės traukimas? ...

Vasaros pabaigoje Lietuvos gyventojų genocido rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) Genocido aukų muziejaus vidiniame kiemelyje įvyko naujos, netikėtos parodos „Krepšinis sovietų lageriuose ir tremtyje“ atidarymas. Kaip sakė parodos organizatoriai, šios parodos atsiradimą paskatino ne tik Lietuvoje surengtas čempionatas, bet ir tai, kad 2011-ieji yra paskelbti Laisvės gynimo ir didžiųjų netekčių atminimo metais.

Po Sovietų Sąjungos ir Vokietijos suokalbio Lietuvos valstybė buvo aneksuota, ištrinta iš politinio pasaulio žemėlapio. Dalis Lietuvą garsinusių krepšininkų pasitraukė į Vakarus, o kiti buvo represuoti sovietų. Lageriuose atsidūrė ir nemažas būrys kitų krepšinį pamilusių, gerai jį suprantančių ir mokančių žaisti jaunuolių. Maisto stygiaus, nuolatinių nepriteklių ir ligų kamuojamiems, sunkų fizinį darbą dirbantiems politiniams kaliniams ir tremtiniams kiekviena diena buvo žūtbūtinė kova už išlikimą. Ten, kur kiekvienas priverstas kovoti už save, reikėjo surasti tai, kas vienytų ir keltų pasididžiavimą. Tokiu vienijančiu veiksniu ir tapo krepšinis.

Jau apie 1951–1952 m. tai viename, tai kitame lageryje ir tremties vietose ėmė kurtis krepšinio komandos. Jų pradžia buvo nelengva. Žaidėjams tekdavo įsirengti aikštelę, pasigaminti krepšinio lentas ir stovus, įsigyti ar patiems pasisiūti kamuolį, aprangą. Ne visada ir lagerio valdžia palankiai žiūrėjo į panašias iniciatyvas. Tik po Stalino mirties, ypač XX a. šeštojo dešimtmečio antroje pusėje, buvo galima laisvai kurti komandas. Visur, kur tik gamtinės sąlygos leido žaisti krepšinį – Komijoje, Mordovijoje, Kazachstane, Omsko ir Irkutsko srityse, kūrėsi krepšinio komandos, pavadintos skambiais ir kiekvieno lietuvio širdžiai brangiais Geležinio Vilko, Tauro, Gabijos, Pilėnų, Žalgirio ir kitais vardais. Žaidė lietuviai tremtiniai ir mišriose komandose, kurias patys ir treniruodavo.

Žvelgiant į to meto nuotraukas parodoje, telieka žavėtis lietuvių politinių kalinių ir tremtinių ryžtu, užsidegimu. Sekinami sunkaus darbo, menko maisto davinio ir aibės kitų nepriteklių, jie nepalūžo, sugebėjo pakilti aukščiau niūrios kasdienybės, pajėgė suburti komandas ir sirgalių būrius, mokėjo suteikti džiaugsmo sau ir kitiems.

Paroda „Krepšinis sovietų lageriuose ir tremtyje“ buvo pretekstas pakalbinti keletą pašnekovų, kurie prisimena represuotų, bet nepalūžusių lietuvių krepšinį...

Katorgininkų tarpvalstybinės rungtynės

Štai ką prisimena politinis tremtinys Juozas Butrimas:

„Visi buvome jauni, nuo vaikystės sportavome, o mes, lietuviai, dar ir pamišę buvome dėl krepšinio. Aš į politinę visuomeninę veiklą įsitraukiau irgi per krepšinį. 1945 m. vasarą KGB suėmė visą Panevėžio geležinkelio sporto klubo „Žalgiris“ krepšininkų komandą.

Lietuvos krepšininkų žaidimą Sovietų Sąjungos komandoje stebėjome nuolat. 1952 m. prasidėjo ruošimasis Helsinkio olimpiadai. Domėjomės, kas iš lietuvių ir estų pateks į SSSR krepšinio rinktinę. Mes, dirbantys markšeiderių (anglies sluoksnių žymėtojų, matuotojų) skyriuje, taip pat su mumis palaikantys ryšius kaliniai iš kitų padalinių, pradėjome kalbėtis, kad reiktų suorganizuoti krepšinio rungtynes šachtos Nr. 14 teritorijoje. Dar sniegui nenutirpus, apžiūrėjome vietą aikštelei. Daugiausia organizuojant varžybas prisidėjo Ciricijus Adomas Lisauskas. Jo tėveliai iš Kauno jam atsiųsdavo laikraščių, žurnalų, knygų. Gautą spaudą po cenzūros pirmiausia perskaitydavo lagerio vadovybė, ir tik po to žurnalai pasiekdavo mus. Mes įsigudrindavome gauti spaudą apeidami cenzūrą. Skaitėme „Ogonioką“, Maskvoje leidžiamus kitų socialistinių šalių žurnalus rusų kalba. Mūsų santykiai su lagerio valdžia pagerėjo. Ciricijus paprašė tėvelių atsiųsti krepšinio taisykles, krepšinio aikštelės ir stovų schemas bei matmenis. Ėmėme energingai rengtis krepšinio sezono atidarymui Užpoliarės lageryje. Lagerio čekistai žinojo apie rengiamas žaidynes, tačiau jas organizuoti netrukdė. Laukėme vasaros. Skyriuje diskutavome, aptarinėjome veiklą, skirstėmės darbus. Staliai Jonas Vitkus, Juozas Kalantojus, Jonas Januška ir kiti turėjo pagaminti stovus ir lentas, mechaninių dirbtuvių vyrai Kostas Drąsutis, Stasys Žukas, Alfonsas Litinskas ir kiti – lankus. Nutirpus sniegui, šachtos Nr. 14 gamybinėje aikštelėje per kelias savaites surengėme bendrą talką, paruošėme aikštelę, įkasėme stovus. Džiaugėmės patys, gyrė mus praeidami pro šalį ir kitų kasyklų angliakasiai.

Savaitę kitą pasitreniravę (kai tik su siuntiniu iš Lietuvos gavome kamuolį) nutarėme, kad vienoje komandoje žais lietuviai, o kitoje – estai. Komandų sudėtys išaiškėjo treniruočių metu. Iš ateinančių pamėtyti kamuolį vyrų rinkome tinkamus žaidėjus. Žinojome, kad tai bus tarpvalstybinės varžybos. Bet tai laikėme paslaptyje. Varžyboms pasirengėme pusėtinai: treniravomės per mažai, skubėjome, kol geras oras. Aprangos nesugebėjome įsigyti. Lietuviai apsirengėme tamsiais marškinėliais, estai – baltais. Žaidėme du kėlinius po dvidešimt minučių. Žaisti Šiaurės (užpoliarinio rato) sąlygomis buvo sunku. Greitai dusome (čia oras retesnis), tačiau žaidėme principingai: kaipgi kitaip, juk tarpvalstybinės... Rungtynes paskutinę dieną pareklamavome: „1952 m. liepos mėn. …(?) 12 val. krepšinio komandų Lietuva–Estija varžybos“. Jas stebėjo ne tik angliakasiai, šachtų laisvieji tarnautojai, bet ir įsiprašiusios į zoną atsakingų darbuotojų žmonos. Aikštelė buvo apsupta iš visų pusių. Rungtynes laimėjome rezultatu 10:9. Mes džiaugėmės, estai kaltino teisėjus. Tokiu mažu rezultatu patys stebėjomės ir supratome, kad tai dėl nereikalingo skubėjimo, noro greitai laimėti... Metimai buvo klaikiai netikslūs. Kitą dieną lagerio zonoje mane, kaip kapitoną, išsikvietė operatyvininkas. Karceryje majoras Bogomolovas, atsakingas už režimą ir auklėjamąjį darbą, iškeikęs „triaukščiais“ keiksmažodžiais, šaukė: „Kaip drįsote katorgininkų lageryje organizuoti tarpvalstybines rungtynes?“ Ir pagrasino išsiųsti į režiminį lagerį, jei nepakeisiu komandos narių sudėties ir komandos pavadinimo. Nurimęs tarė: „Klius ne tik jums. Ateityje žaiskite pasiskirstę ne pagal tautybę“.

Juozas Butrimas prisimena: „Estų komandos kapitoną V. Lammą, nuteistą 20 metų katorgos, tas pats „operas“ Bogomolovas, išlaikęs karceryje parą, pasiuntė neribotam laikui kastuvu versti anglį į šachtos Nr. 14 valomąjį barą (lavą). Jam atidirbus ten kelias dienas, kasyklos vyriausiasis inžinierius, paaiškinęs, kad V. Lammas, kaip markšeideris, nepakeičiamas, grąžino jį į skyrių. H. Malinauską, nuteistą 20 metų katorgos, karceryje išlaikė tris naktis. Sugrįžęs į skyrių Vambola Lamma buvo net pajuodęs, nešnekus, tik akimis žaibavo ir skundėsi: „Kuo čia baigsis?“ Šachtų valdžia (valdybos Nr. 2 viršininkas) „operą“, įtūžusį dėl varžybų ir skyrusį mums karcerį, apramino. Po savaitės pasiskirstėme į dvi mišrias komandas ir, pasivadinę „Šachta 14“ ir „OLP‘as“ (atseit lagerio komanda), sužaidėme dar kelias rungtynes, tačiau įtampos jau nebuvo. Tai buvo draugiškos varžybos. Mano komandoje žaidė aukštaūgiai flegmatikai estai Tobrė ir Leibas. Vambola po operatyvininko nuobaudos atsisakė žaisti. Netrūkus į mūsų lagerį atvežė dar vieną šaunų kaunietį, tikrą Kauno „Žalgirio“ jaunių dublerių krepšininką Juozą Lapinską. Tai va, tas „antras“ Juozas subūrė stipresnę komandą, pats ją treniravo ir jo komanda nuolat laimėdavo rungtynes. Jo komandoje pradėjo žaisti antras latvis nuo Bauskės ir jaunas rusas iš Maskvos „Dinamo“ komandos. Rugsėjo pabaigoje, iškritus sniegui ir atvėsus orams, krepšinį teko atidėti kitiems metams. Tačiau 1953 metų vasarą prasidėjęs kalinių streikas pakeitė lagerio gyvenimą.“

Krepšinio varžybų organizavimas, pažiūros į oficialios valdžios vykdomą politiką, represijų vertinimas, pagalba vienas kitam labai suartino Juozą Butrimą su estu V. Lamma ir rusu I. Risovu. Barake gyvenantys įvairių tautybių vyrai dažnai su šypsena ir nuoširdžia pašaipa žvilgčiojo į jų internacionalinį trejetą, geriantį arbatą arba besivaišinantį kokiu patiekalu. Į šios „trijulės“ („troikos“) diskusijas dažnai įsitraukdavo ir kiti skyriaus „bendradarbiai“ ar barako kaimynai, tačiau jų trejeto draugystei tai nepakenkdavo.

Kartą, kalbėdamasis su I. Risovu apie perskaitytas knygas, lietuvis dalinosi įspūdžiais apie rašytojo Karlo Majaus trilogiją „Per dykumą“, kitus romanus – „Pabėgimas iš kalėjimo“, „Olos dvasia“... O greta gulintis Tolikas, šachtoje Nr. 14 dirbęs buhalteriu, nuoširdus ir išsilavinęs rusas, neiškentė: „Kokia ta jūsų, litovcų, kalba! Perdi kuma, perdi kuma?“ Visi prisijuokė iki valiai...

Krepšinis – jėga

Kaip jautėsi tremtiniai ir katorgininkai, kuriems buvo atseikėta po dvidešimt ir daugiau metų praleisti lageryje, sunku nupasakoti. Jauni vyrai, aštuoniolikmečiai, dvidešimtmečiai kasė anglį. Šimtus tūkstančius tonų anglies į žemės paviršių iškėlę, angliakasiai katorgininkai kasdien skaičiavo lageryje praleistus metus. Į Tėvynę, į Lietuvą jie galėjo sugrįžti penkiasdešimtmečiai...

Dabar dalindamasis prisiminimais apie krepšinį lageriuose buvęs politinis kalinys Romas Ragaišis pasakoja: „Į Mordovijos lagerius mus atvežė 1961 m. vasarą. Ten susitikome, susipažinome su lagerio senbuviais, kurie padėjo mums po truputį aklimatizuotis. Vyrai kažkada jau buvo žaidę krepšinį. Bet komandas tada mums teko burti iš naujo. Krepšinis mums buvo ne tik sportas, mankšta, laisvalaikio praleidimo būdas, bet ir tautinės savimonės išraiška. Prie septynioliktojo barako radome beveik tinkamą krepšiniui aikštelę. Tik ją savo rankomis su kastuvais išlyginome ir sekmadieniais pradėjome žaisti. Mūsų pavyzdžiu ir kiti lagerio barakai pradėjo burti komandas. Po dvi trys stiprias komandas buvo subūrę ir estai, ir rusai. Mes, lietuviai, turėjome taip pat dvi komandas. „Pilėnai“ ir „Gabija“ – tokie buvo lietuviškų komandų pavadinimai. Marškinėliai buvo tvarkingi, na, kaip priklauso, su užrašais. Paprastus, guminiu padu sportinius batelius ir krepšinio kamuolius atsiųsdavo mums tėvai. Tai patys brangiausi siuntiniai. Turėjome teisę du kartus per metus gauti siuntinius... Na, o žaisdavome pagal tikras krepšinio taisykles: du kėliniai po dvidešimt minučių. Aikštelės ribos ir centras buvo nužymėti kalkėmis ar kreida. Neblogas varžybų teisėjas buvo latvis. Per abu kėlinius, jeigu sekdavosi, įmesdavome po trisdešimt–keturiasdešimt taškų. Tai jau būdavo geras rezultatas. Priklauso nuo komandos meistriškumo. Treniruodavomės individualiai, po darbo. Kas ir kiek turėdavo jėgų, sveikatos, vakare ateidavo į aikštelę kamuolio pamėtyti... Per varžybas visi žaidėme puolime ir visi kartu – gynyboje. Komandos pergales atšvęsdavome barako valgykloje su arbatos puodeliu ar kokiu prastu sumuštiniu... Vyrai per šventes ir lietuviškas, patriotines partizanų dainas užtraukdavo. Daug buvo balsingų vyrų. Didelė zonos teritorija. Ją saugodavo kareiviai. Bet jie pas mus neužeidavo. Nelįsdavome prižiūrėtojams į akis. Mes, politiniai kaliniai, gyvenome savo gyvenimus.“

Edvardas Burokas – buvęs politinis kalinys, dabar žinomas publicistinės memuarinės apybraižų knygos „Pūtėme prieš vėją“ autorius. Jo GULAG‘o lageriuose praleisto gyvenimo atsiminimuose yra vietos ir krepšiniui. „Kai aš buvau atvežtas į Vorkutą, tai buvo 1953 metų rugpjūčio mėnuo, lageryje, tarp barakų, aikštelėje buvo kasami krepšinio stovai. Dauguma lietuvių jau buvo subūrę savo komandą. Pakvietė ir mane. Mano uždavinys buvo rasti atsidengusius žaidėjus, jiems paduoti pasą, o jie jau kamuolį mesdavo į krepšį. Per varžybas surinktas taškų kraitis būdavo 10:15… Aš nedaug teįmesdavau. Vėliau būdavo ir tokių varžybų, kuriose pasiekdavome aukštą rezultatyvumą – 40 taškų per abu kėlinius. Mūsų komandos kapitonas Vytautas Krikščiūnas atlikdavo ir trenerio pareigas. Mūsų komanda yra laimėjusi daug varžybų. Buvome jauni, energingi, sportiški...“

Tad tokie parodos fone pakalbintų mūsų pašnekovų prisiminimai apie krepšinį lageriuose ir tremtyje. Krepšinis jų suvaržytai laisvei suteikdavo sparnus.

„Karys“ 2011 m. Nr. 10

KOMENTARAI

Komentarai surikiuoti nuo naujausio iki seniausio (rodyti atvirkščiai)

kauniete 2011-12-14 17:51

Labai įdomu, bet būtų žymiai įdomiau, jei patlpintumėte bent keletą nuotraukų iš tos parodos. Yra viena nuotrauka, bet ir ta ne visai į temą.

Rašyti komentarą gali tik prisijungę lankytojai. Prisijungti »
  • komentuoti
  • skaityti komentarus (1)
  • komentarų RSS
  • spausdinti

REKOMENDUOJAME

Bernard Levy

Šio naujojo Lokerbio akivaizdoje galime klausti, ar mes Vakaruose tesugebėsime maldauti V. Putino suteikti „laisvą ir visišką“ priėjimą prie katastrofos vietos ir garantuoti „pilną bendradarbiavimą“ atgaunant palaikus?

Gaza

Esame paliekami su paradoksu: moralė reikalauja iš Izraelio kovoti šį karą, tačiau užkerta kelią kovoti jį moraliai. Šiame konflikte racionalus mąstymas rodosi tampa bejėgis.

Daudimai

Pripažinti autoritetą, reiškia pripažinti tam tikrą prigimtinės teisės pavidalą, įsitikinimą, kad pasaulis turi vidinę logiką. Šią logiką mums padeda atskleisti protas. Tačiau pro akis prasprūsta daugybė detalių...

Palestina

Tai, kas šiuo metu vyksta Gazoje, aš pavadinčiau „collective punishment“ arba kitaip -civilių gyventojų, kurie neturi pasirinkimo – veltis į šį konfliktą ar ne – žudymu.

Dainius Pavalkis

Dėkoju už diskusijos iniciatyvą. Džiaugiuosi, kad švietimo reikalai rūpi vis didesnei mūsų visuomenės daliai. Mėginsiu ne tiek polemizuoti, kiek atsakyti į svarstomus klausimus.

Laisvės kovos rubrikos baneris sidebar