Iš spalio ūkanų išnyra kaimyninės trobos stogas, langelis, pinučių tvora... Tveriasi, užgimsta pasaulis. Su kiekviena diena. Vis iš naujo. Tiek, kiek pajėgiu suglėbti akimis. Varine spalva skamba ąžuolas. Rudeniškai tvirtas. Ir tuo pat metu – rudeniškai pagėlus... Bet iš miglų spygteli saulė. Ir viską sušildo šviesa.

Krosnies nekuriame. Kai grįšime – vakarop. Ruošiamės prie Trikampio ežero. Bus kokie keturi kilometrai, ir tiek pat atgal. Atpratusiems vaikščioti – daug. Vasarą buvo per karšta tiek eiti. Nors tas ėjimas – vienas malonumas: Skroblaus pakrante, kalnelin, pušynėliais... Dėl visa ko pasiimame ir krepšelį – žaliuokėms. Buvau girdėjusi zelionkom vadinamą, bet pačiai tokio grybo regėti neteko. Dygsta tik po pirmųjų šalnų. Žalsva kepurėle, šviesiai salotiniu pamušalu. Tinka marinuoti. Spalio paskutinioji diena, o mes – grybauti. Su fotoaparatu... Per Sajos sodybą – tiesiau. Kubilnyčėlė (nes išteka iš Kubilnyčios. O kas ta Kubilnyčia? Cirko pavidalo pieva, iš visų pusių kalvų apstota... O kas toj pievoj? Žmonės anais laikais šienaudavo – dzūkuose žolė buvo branginama... O į Kubilnyčią penki šaltinėliai iš kalno išteka. Paslaptinga pradžių pradžia – kaip mitinėje pasakoje apie pasaulio surėdymą...), vietomis užtvenkta, drumzlina, durpinga, įteka į Skroblų. Per lieptelį – į Zitos grybavietę. Visi čia turi savo lauką, savo girią, savo kalnelį... Taip jau nuo seno – niekas negrybauja anei uogauja kaimyno girioj. Kiekvienam – palei sodybą. Nerašytos taisyklės. Ir naujieji Rudnelės gyventojai jų laikosi. Tik svetimieji atburzgia iki pat palangių. Su džipais išmauroja sunkiai bepraeinamus girios takelius. Per samanas, per uogienojus. Per grybynus. Pagatavi iki žaliuokės važiuote privažiuoti. Sočiai pavalgyti, alučiu užgerti: mėtosi metalinės skardinės, plastikinės pakuotės...

Kopiame į skardį, kadugių prisilaikydami... Anapus šaltinių upelio – Gugutis, vienas iš aukščiausių kalnagūbrių. Mėlynuoja – dūmuoja pušų viršūnės. Per kamienus negali įžvelgti jo grožio. Prieš penketą metų, per „Andeinės“ – Dainavos girios galerijos atidarymą – jon buvo „įkopęs“ Vladas Vitkauskas. Pakviestas geros bičiulės dailininkės Gražinos Didelytės. Kiekvienas turime įkopti į savo kalnelį. Nuo jo pasidairius toli matyti: papėdėje prigludusi pradžių pradžia, čiobreliu žydinti prigimtis, papartynuose klaidžiojantys takeliai, bet ten, virš pušų, virš vėjų skrydžio, laisvė alsuoti, laisvė skristi...

Iki Trikampio beeidami prisikrembliaujame – žaliuokės mėgsta jaunuolynus, lenda ir ant pat tako... Smėlėtas galveles sunku pastebėti. Dar spyglelis, dar lapelis užkritęs...

Baltasai miškas! Baltų – sidabrinių samanų patalėliai, lopeliais žalsvomis pamaišyta... Šviečia atsigavusios po vasaros karščių. Girdėjau, daugelyje Europos šalių jos jau nebeauga – išnyko, ištirpo – lyg jūros puta, sudužusi į civilizacijos krantą... Trikampis išties trikampio formos, - bet man labiau primena gulbę su išskleistais sparnais – pasiryžusi kilti ar lengvai ir saugiai nutūpusi vidur Dainavos girių...

Ruduo jau įbridęs ir ežeran: nurudavusios nendrės, vėjo ištaršytais plaukais pakrančių žolės. Saulės atokaitoj žemė primena ankstyvą pavasarį – kai susitikimas su mara neslegia ir neliūdina, nes akivaizdūs amžino gyvenimo ženklai... Spalio paskutinioji brenda liūdesin, gal tik žinojimas – tikėjimas padeda ruoštis susitikimui su amžinybe...

Grįžtame pavakary, saulei atsimušus į didžiosios liepos kamieną. Jame susipynusios, susiraizgiusios medžio gyvenimo gyslos – nuo šalčių, vėjų, saulės, tirpstančio sniego. Susimetusios vagos išryškėja tik lapams nukritus. Ruduo atidengia esmes. Tokia jau ta jo paskirtis. Atverti. Apnuoginti – tiesas, matymus, požiūrius. Net jausmus. Rudens gilumas jo brandoje...

Žaliuokių sriubos skanumėlis! Valgau pasilapsėdama – taip sakydavo tėtis apie mūsų, vaikų, garsų srėbimą...

Žaliuokių valgytojai...

Spragsi įkurta ugnelė. Prietemos jaukumą dar labiau šildo liepsnelių atšvaitai. Iš kaimynų kamino irgi rūksta. Atvažiavo iš vakaro: įšildys trobą, kapelius sutvarkys. Ryt – Visi Šventi... Suvažiuoja vaikai ir vaikaičiai, atveža senelius, žiemą miestuose praleidžiančius – prakenčia šaltį, tamsą, o pavasarį, jei kas dar pakrebžda – į savo sodybą. Į savo gyvenimą. Šitaip sako žemaičiai. Kaip dainaviai sako – nežinau.

Pradarau duris į vakarą. Sužiūra, suspindi dangaus akys – pilnas skliautas žvaigždžių. Ryškios, šviesios, tarsi rasotos. Šalvena – dėl to. Paeiname galiuką kaimo keliuku – ligi kryžiaus. Jis pasitinka į kaimą atvažiuojančius. Sugrįžtančius. Palydi išeinančius. Čia pat, ant kalvutės, ir kaimo kapinėlės. Akstinų, Kraunelių, Šibailų eilės – seneliai ir proseneliai, čia ilsisi.Dega, mirga žvakelės. Šiąnakt – kaip danguj, taip ir žemėje... Sueina, susitinka kaimynai, vienas kitam ugnelę uždega. Daugybė bevardžių kapelių, apėjusių, smiltaine virtusių. Niekas nebeprisimena, kas ten ilsisi: vėlių suolely, dausose ar Anapily ugnelę kūrena – tai nuo jos pilnas skliautas žvaigždelių... Naktis, kai dangus su žeme susitinka – gyvieji su mirusiais... Tos pačios Žemės, to paties dangaus sūnūs ir dukros... Ir aš uždegu žvakelę – ant Vienišosios Ievos kapo (nesu jos mačiusi ir tai visai nesvarbu). Tai jos troboje aš dabar viešnagėju. Pro jos langus žvelgiu į šalvenantį spalį. Jos krosnyje spragsi, dega ugnelė. Ir jaukiai teka gyvenimas po jos tėvų sodintom liepom.

2010.10.31 – 11.01