Lapkričio 6 dieną Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre rengiama šventė muzikos gurmanams. Gražiausias operų arijas atliks užsienio svečiai. Klausytojai galės išgirsti balsų iš Danijos, Švedijos, Estijos, Rusijos. Tikriausiai jie niekada nebūtų aplankę mūsų šalies, jei ne vieno jų kolegos lietuvio, prisistatančio mums dar negirdėtu – Kristian Benedikt – vardu, jubiliejus.

„Anoks čia jubiliejus – 40-metis, tai tiesiog puiki proga Lietuvos publikai pristatyti savo bičiulius, su kuriais dainuoju daugelyje Europos teatrų“, – sako žymus Lietuvos operos solistas Vaidas Vyšniauskas.

Kokie svarbiausi pastarųjų metų Jūsų darbai?

Visi darbai svarbūs. Tačiau įsimintiniausi – dalyvavimas „Triumfo arkoje“, darbas Estijos nacionalinėje operoje (Talinas) bei Tartu Vanemuines operos teatre. Niekada nepamiršiu prieš keletą metų vykusio pasaulinio lygio A. Ponkjelio operos „Džokonda“ kompaktinės plokštelės įrašo, kuriame turėjau laimės dalyvauti. Tada grojo Miuncheno radijo orkestras, dalyvavo Bavariškosios operos teatro choras, dirigavo Marcello Viotti, o pagrindinę tenoro partiją atliko pats Placido Domingo!

Džiaugiuosi, kad per pastaruosius dvejus metus įvyko sėkmingas Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro „šturmas“. Mūsų teatre aš atlieku Alfredo vaidmenį G. Verdi operoje „Traviata", Hercogą G. Verdi „Rigolete", Konradą A. Ponkjelio operoje „Lietuviai", Pinkertoną G. Puccini „Madam Baterflai", Chose G. Bizet „Karmen", Eleazarą J.Halevy „Žydėje" bei Otelą G. Verdi operoje „Otelas".

Kokie žmonės ir įvykiai formavo menininką Vaidą Vyšniauską?

Aišku, pirmasis mano muzikos mokytojas Juozas Lazauskas, kuris pasiaukojamai man diegė meilę ir pagarbą muzikai. Kad ir kaip būtų paradoksalu, roko grupė „Hiperbolė“ – tai mano paauglystė. Jų dėka aš patekau į „Ąžuoliuką“, kur gavau pirmąjį savo muzikinį krikštą.

Su didele pagarba prisimenu pedagogą Gediminą Šmitą, inteligentišką baritoną iš Kauno, profesorių Eduardą Kaniavą – labai darbštų ir puikų scenos meistrą.

Meistriškumo sėmiausi iš Rimanto Vaitkevičiaus ir Nerijaus Petroko. Šie puikūs pedagogai pirmieji įžvelgė mano artistinius sugebėjimus. Netgi siūlė, jei nesiklostytų dainavimas, eiti į vaidybą.

Na, o didžiausią įtaką man yra padaręs profesorius Virgilijus Noreika. Jis mums, studentams, buvo ir mokytojas, ir tėvas. Todėl šiam didžiam žmogui – išskirtinė padėka.

Žinoma, negaliu pamiršti ir Maestro Vytauto Viržonio, Jono Aleksos, senųjų teatralų, kurie visa savo esybe spinduliuodami gerumą, tarytum šildė mane, dar visai jauną dainorėlį, ir tebešildo iki šiol. Žemai lenkiuosi prieš juos.

Kokius pasaulinės scenos menininkus laikote savo įkvėpėjais ir mokytojais?

Na, pirmasis tai – italų tenoras Mario del Monaco! Placido Domingo – legendinis tenoras, nenustygstantis vietoje, kunkuliuojanti asmenybė, pagal savo tvarkaraščių užimtumą gyvenantis kokių trijų žmonių gyvenimą. Negaliu nepaminėti Gianfranco Cecchele, pas kurį kasmet kartą ar du būtinai stažuojuosi, taip pat olimpiškai ramaus suomių boso Jaakko Ryhaneno, kuris dažnai mane ramindavo: „Kristian, viskas paprasta, nesijaudink!“

Jubiliejiniame koncerte prisistatote Kristian Benedikt vardu. Kodėl?

Istorija paprasta. 1998-aisiais Vilniaus operos teatre vyko J. Štrauso operetės „Vienos kraujas" pastatymas, kur aš rengiau Grafo Cedlau vaidmenį. Šio spektaklio statytoja buvo nuostabi moteris ir puiki režisierė Monika Vysler iš Vienos. Ji nuolat mane vadina „Vysniauku", „Vyksniauku" arba „Faidu". Supratau, jei man teks dainuoti užsienyje, tai visada kartosis. Štai taip aš tapau Kristian Benedikt. Nuo tol visiems užsieniečiams viskas visada aišku. Bet, žinoma, savo gimtojoje šalyje aš visada būsiu Vaidas Vyšniauskas, išskyrus mano jubiliejinį vakarą.

Kokios Vaido Vyšniausko ir kokios Kristian Benedikt kūrybinės svajonės?

Didžiausia jų abiejų svajonė – pagaliau išmėginti savo jėgas Wagnerio muzikoje. O šiaip – Vyšniauskas svajoja kuo geriau ir daugiau dainuoti Lietuvoje, o Kristian Benedikt – didžiausiose pasaulio operos scenose. Jis turi ir „Grand“ svajonę – atlikti Otelą Niujorko Metropoliteno operoje. Tą sakiau ir sakysiu. Ir taip bus!

Kaip jaučiatės prieš pat 40-mečio virsmą, žengdamasį „į penktą dešimtį”?

Laiko lieka vis mažiau, o idėjų ir planų vis daugėja... Nekoks jausmas. Norėtų imti panika, bet ji prasta mano draugė. O šiaip jaučiuosi stipriai. Esu kupinas ryžto ir atkaklumo!

Kas Jums gyvenime teikia didžiausią pasitenkinimą ir malonumą?

Kai matau, kad ką nors galiu padaryti laimingesnį. Bent trumpam. Jeigu mano dainavimas ar koks kitas darbas kam nors malonus – aš ne veltui gyvenu ir vaikščioju Žeme.

Jei Vaidas Vyšniauskas nebūtų operos solistas, jis būtų?..

Man rodos, vis tiek kažkur „soluočiau“. Visa mano esybė nuolatiniame kūrybos procese.

Ko tikitės iš likimo?

Dievo malonės, sveikatos, stiprybės, ryžto, atkaklumo. Visa kita gyvenime, man regis, tėra tik pasekmės. 

O ko mums tikėtis Jūsų jubiliejiniame koncerte?

Pirmiausia – geros nuotaikos. Juk koncertas – pramoga, o ne matematikos egzaminas! Antra – geros programos. Ir trečia – puikių atlikėjų. Pakviečiau man mielus užsienio kolegas, su kuriais svetur dainuoju štai jau dešimt metų. Tai – mecosopranas iš Švedijos Matilda Paulsson. Ji – mano „šiaurinė Karmensita“. Su ja dainavau bene septyniuose „Karmen“ spektakliuose. Štai sopranas iš Rusijos Yana Kleyn. Ji kukli gyvenime, bet ne scenoje. Ši simpatinga mergina visada sugeba „pasičiupti“ didžiausius aplodismentus! Larsas Fosseris – puikus danų baritonas, su kuriuo susipažinome Danijos Karališkoje operoje, G. Puccini „Turandot“ pastatyme. Ir pagaliau – seniausias mano bendražygis bei geras draugas iš Estijos Atlanas Karpas. Su juo dalyvavau bene septyniuose skirtinguose pastatymuose. Su pagarba noriu paminėti labai svarbų koncerto dalyvį – dirigentą Marcello Mottadelli. Kaip ir privalu tikram italui, jis – temperamentingas ir atkaklus. Gros Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro simfoninis orkestras, vedėjai – Viktoras Gerulaitis ir Sigita Stankevičiūtė.

Koncertas „Kristian Benedikt. GALA“ įvyks Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre lapkričio 6 d. 19.00 val.

Parengė Sigita Stankevičiūtė