Lapkričio 7 d. 18 val. Vilniuje, Dailininkų sąjungos galerijoje, (Vokiečių g.2) bus atidaryta Arūno Baltėno fotografijų paroda „Gervėčių sala“

Baltarusijai priklausantis Gervėčių kraštas iki šiol gyvuoja kaip unikali lietuvių sala, kurią šiuo metu sudaro lietuviški Rimdžiūnų, Girių, Mockų, Petrikų, Gėliūnų, Peliagrindos, Miciūnų ir kai kurie kiti kaimai, apjuosti Ašmenos ir Aluošos upelių. Gervėtiškių gyvensena, papročiai, savita pietryčių vilniškių tarmė, folkloras svetimos slavų (daugiausia baltarusių, iš dalies lenkų, šiuo metu atsikeliančių ukrainiečių) kultūros apsupties dėka tarsi užsikonservavo ir iki šių dienų išlaikė daugelį archajiškų bruožų.

Dėl demografinių, sociokultūrinių ir politinių priežasčių nykstančiuose lietuviškuose Gervėčių krašto kaimuose dar galime užfiksuoti paskutinių šių etninės Lietuvos gyventojų portretus, gyvenimą ir šiandien Astravo atominės elektrinės statybų akivaizdoje sparčiai besikeičiantį kraštovaizdį.

Arūnas Baltėnas ne vienerius metus fiksuoja tradicinio paveldo reliktus ir šiandienos situaciją Lietuvos kaimuose. 2008 metais kartu su etnologe Ona Drobeliene išleido fotoalbumą „Šilų dzūkai“. Pastaraisiais metais darbuojasi Gervėčių krašte ir Žemaitijoje.

Šilų dzūkai. Žemaičiai. Gervėčių sala...

Fotografuodamas kiekviename iš šių kraštų, jautiesi taip, tarsi po tavęs jau niekas nebematys apkerpėjusių obelų soduose, vyrų, kinkančių arklius, ar moterų, mentūriais puode maišančių košę. Labai jau sparčiai laikas keičia šių vietų gyvenimą.

Bet Gervėčių sala skaudžiai skiriasi nuo kitų, Lietuvoje esančių, regionų. Didžiuliai kaimai, dar prieš kelis dešimtmečius pilni vaikų klegesio, dabar beveik tušti. Čia likusius senus tėvus tik trumpam parvyksta aplankyti svetur įsikūrę dukros ir sūnūs. Gal tik vienas kitas ryšis sugrįžti čia gyventi.

Tuštuma ir liūdna ateities nuojauta - tai vis iš naujo pajunti, kirsdamas sieną ties Lavoriškėmis. Bet jeigu tenka ilgiau tos sienos nekirsti, nežinia kodėl pradedi jausti tuštumą savyje.

Arūnas Baltėnas