Šiandien kinas mėgsta desperatiškus, isteriškus, atsidūrusius ribinėse situacijose ar pernelyg egzaltuotus personažus. Neretai dramatiškumas atsispindi tik jų veiduose, yra gana paviršinis, tuštokas, neturintis nieko bendra su pirmiausia dramos kaip žanro apibrėžtimi. Todėl bet koks kuklesnis filmo tonas ir tokie patys jo herojai dabar gali atrodyti senamadiški arba, priešingai, netikėtai originalūs. Jauno meksikiečių režisieriaus Pedro Gonzálezo-Rubio filmas „Prie jūros“ („Alamar”, Meksika, 2009) būtent toks – su paprastais herojais ir be atviro savitikslio dramatiškumo.

Didžioji „gyvenimiška“ drama paliekama nuošalyje, tik punktyriškai balsais už kadro, nuotraukomis ir namų videovaizdais nužymima filmo įžangoje: meksikietis Chorchė Romoje sutiko ir įsimylėjo italę Robertą; po trejų su puse lemtingos draugystės metų jiems gimė „ypatingas berniukas“ Natanas; ilgainiui poros romantiški jausmai pradėjo blėsti, ir jie išsiskyrė. Roberta ramiai paaiškina, jog jiedu buvo iš skirtingų pasaulių: ji – iš miesto, jis – iš džiunglių, todėl bendra ateitis atrodė neįsivaizduojama.

Šis trumpas prologas žiūrovą įveda į neskubrų juostos ritmą. Jos centre – Chorchės ir sūnaus Natano paskutinės kartu praleistos savaitės. Po skyrybų Natanas turės likti su motina Italijoje, tad kelionė į Meksiką ir gyvenimas idiliškos gamtos prieglobstyje, namelyje, ant vandens, tampa paskutine galimybe tėvui ir sūnui pabūti kartu, geriau pažinti vienas kitą.

Iš pirmo žvilgsnio filme nieko svarbaus nevyksta: tėvas moko mažametį sūnų žvejoti, nardyti, atpažinti ir įvardyti gamtos objektus, jie kartu ruošia maistą, žaidžia. Tačiau truputį nedrąsus, iš pradžių laikantis atstumą berniukas suartėja su tėvu, ima pasikliauti juo. Ši transformacija filme skleidžiasi itin subtiliai, veik nepastebimai. Režisieriui užtenka filmo pradžioje autobuse parodyti atskirai ant kelių sunertas tėvo ir sūnaus rankas, o vėliau filmuoti abiejų kvailiojimus namelyje ar nardymą jūroje, kad perteiktų herojų „nueitą kelią“, ryšio tvirtėjimą. Namelyje, jūroje, gyvena ir Natano senelis, tad istorija tampa dar universalesnė – apie skirtingų kartų bendravimą, apie iš kartos į kartą perduodamas žvejybos amato paslaptis, pasaulio suvokimą ir gyvenimo gamtoje tiesas. Tik visa istorija filme ryškėja ne per dialogus, bet vaizdinę ir garsinę filmo plotmes. Lygiaverčiais personažais tampa vėjas, bangų mūša, jūros paukščių balsai, tyla. Bendrieji planai su gamtos peizažais, skirtingai nei daugelyje panašių filmų, veikia ne kaip siužeto skylių kamšalas, bet filmo audinyje organiškos vidinius herojų jausmus perteikiančios uždangos. O štai draminei kulminacijai „išauginti“ ir egzistenciniam nerimui pasiekti užtenka vieno mažo balto vandens paukštelio ibio.

Kaip vienas kitą, taip ir paukštį, Chorchė ir Natanas prisijaukina neskubėdami. Juostoje jis virsta tėvo ir sūnaus ryšio metafora. Vieną dieną baltas paukštis dingsta, tėvas su sūnumi leidžiasi į džiungles jo ieškoti, šaukia jį vardu, kopia į apžvalgos bokštą, tačiau veltui. Nevaisingos paieškos, beviltiški šūksniai ar iš viršaus filmuojama tuščia nesvetinga įlanka įgauna kur kas didesnį reikšminį krūvį – du žmonės jaučia baimę ir nežinomybę dėl ateities.

Šią istoriją režisierius pasakoja laviruodamas tarp vaidybinio ir dokumentinio kino. Išties galutinis žanro apibrėžimas taip ir lieka neaiškus. Nesvarbu, jog keliose vietose suardomos filmo diegezės ribos – personažai kreipiasi tiesiai į kamerą. Apskritai žanro nykimas kartu su siužetais, dramaturgija, išpildytomis ir motyvuotomis filmų pabaigomis tampa dominuojančia šiuolaikinio kino tendencija. Tiesa, „Prie jūros“ iliustruotų įdomiąją ir pasiteisinančią šio proceso pusę, o ne režisierių meistrystės stokos atvejį. O visgi, norint faktinio aiškumo, tiesa, neretai tik nuvainikuojančio visą žavesį, galima kreiptis už filmo ribų. Viename interviu Gonzálezas-Rubio patvirtina, jog filmo personažai yra realūs asmenys, jų likimai nesuvaidinti, tačiau neapsieita be režisūrinių sprendimų: pavyzdžiui, Chorchė iš tikrųjų negyvena prie jūros ir nesiverčia žvejyba. Tačiau šie faktai tampa beverčiai prieš pulsuojantį filmo natūralumą. Taip kaip Robertos jau Romoje išpūsto muilo burbulo finalinis sprogimas reiškia ne tuščių realybės ir kino iliuzijų griūtį, bet retą akimirkos žavesį.

Nežinau, kodėl kino teatras „Pasaka“ nusprendė prieš dvejus metus sukurtą filmą parodyti būtent dabar, bet džiugu, jog šis minimalistinis, šiltas kūrinys apskritai pasiekė mūsų ekranus. Tikiuosi, jis nepasimes kiek eklektiškame „Pasakos“ repertuare ir ras savąjį žiūrovą.