„Mokslas ir religija neturi nieko bendra“, „religija yra pažangos stabdys“, „tikėjimas ir protas yra nesuderinami ir tarpusavyje nieko bendra neturintys dalykai“. Turbūt daugelis iš mūsų savo kolegų, bendrakursių, draugų ir artimųjų būreliuose girdime ir minime šiuos skambius pasakymus, atėjusius iš jau nelengvai atsimenamų Apšvietos laikų. Taip, Apšvietos intelektualinis ir politinis sąjūdis, užgimęs XVII–XVIII amžiaus Prancūzijoje skelbė kilnius „laisvės, lygybės ir brolybės“ idealus ir užsimojo padaryti nei daug, nei mažai, o nubrėžti aiškią ir sunkiai sugriaunamą sieną tarp šių fundamentalių gyvenimo sferų: tikėjimo ir proto, universiteto ir Bažnyčios, mokyklos ir vietinės kaimo parapijos. Turbūt ir tūlas mūsų bičiulis nustebęs kilsteli antakius, iš mūsų išgirdęs, jog šie du tikrovės fenomenai ne tik turi akivaizdžių sąsajų, bet ir yra glaudžiai susiję.

Savo žemiškojo gyvenimo dienomis Viešpats Jėzus Kristus, atlikdamas tarnystę tarp žmonių, buvo žinomas kaip daugelio mokytojas, o 12 Jo sekėjų buvo vadinami mokiniais, „apaštalais“. Jėzų ir Jo mokinius siejo ypatingas mokytojo ir mokinių ryšys. Jis juos mokė melstis, darė stebuklus, gydė, mokė Kalno pamokslo palaiminimų. Santykis, nusakantis Jėzaus ir jo mokinių abipusį ryšį yra mokinystė. Mokinystė yra labai svarbus krikščioniškas žodis.

Bet ar su mumis, tikinčiais Kristumi yra kitaip? Kiekvieną dieną dirbdami, mokydamiesi ir leisdami laisvą laiką, mes esame pašaukti sekti Kristų, o tai reiškia ir būti Jo mokiniais. Kaip prieš du tūkstančius metų, taip ir šiandien, žodis „mokinystė“ nusako krikščionišką mūsų pašaukimą mylėti Dievą ir savo artimą. Savo gyvenimais esame pašaukti įkūnyti Evangeliją, ką padarė ir mūsų mokytojas Jėzus Kristus.

Evangelija universitete? Toje viešojo gyvenimo vietoje, kur tikėjimas ir mokslas negali turėti nieko bendra? Taip! Taip! Taip! Lygiai kaip bažnyčioje sekmadienį ir savo jaukiuose bei saugiuose namuose mes, tikintieji Kristuje, esame pašaukti įkūnyti Evangeliją ir universitetų bei kolegijų teritorijose. Tai yra neatidėliotina ir privilegiją teikianti mūsų jaunųjų krikščionių pareiga. Bet ar tai apskritai kur nors vyksta? Ar šio straipsnelio autorius nėra nutrūktgalvis svajotojas, siekiantis nepasiekiamų dalykų? Ar mūsų postmoderniais laikais, neigiančiais visus autoritetus, nėra utopiška taip manyti ir tuo tikėti? Tikrai ne! Mūsų akademiniame gyvenime šitoks reiškinys jau vyksta ir įsibėgėja vis didesniu pagreičiu.

Lietuvos krikščionių studentų bendrija (LKSB) yra visuomeninis judėjimas, vienijantis Lietuvos aukštųjų mokyklų studentus. Pagrindinis judėjimo tikslas – stiprinti krikščioniškos pasaulėžiūros ir gyvensenos įtaką Lietuvos universitetų studentams, ugdyti aktyvius ir atsakingus, tvirtus dvasinius ir moralinius įsitikinimus turinčius visuomenės narius.

Mes, tikintieji, Lietuvos aukštųjų mokyklų studentai, būdami pasiruošę dalintis Evangelijos žinia ir jos dvasios įprasmintu savo gyvenimo būdu organizuojame susitikimus Lietuvos aukštosiose mokyklose. Veikiame Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje, o mūsų susitikimų turinys apima filmų peržiūras, įdomias akademinio pobūdžio paskaitas ir Biblijos studijų vakarus, o kiekvieną vasarą organizuojame krikščioniškas vasaros stovyklas. Į mūsų susitikimus yra kviečiami tiek tikintys, tiek ir netikintys jauni žmonės. Esame tikri, jog galėsime praturtinti ir patys praturtėsime jaunų žmonių energija, idėjomis ir šiltu tarpusavio bendravimu. Vilniuje studentų susitikimai vyksta Mykolo Romerio universitete. Taip pat mus galite rasti interneto adresu www.lksb.lt arba socialinio tinklo „Facebook“ grupėje „LKSB Vilnius“.