„Dievas yra miręs“. Taip kadaise pareiškė Nietzsche. Šiandien dažnas Europos intelektualas jaučia pareigą ką nors panašaus pakartoti. Taip saugomas ir gaivinamas įsitikinimas, kad religija nėra viešojo gyvenimo ir politikos dalis. Dvasingumas yra privatumas. Su tokiu teiginiu tikriausiai sutiktų didžioji dalis Europos gyventojų. Bet ar tikrai taip yra?

Šimtas tūkstančių. Tiek krikščionių kasmet nužudomi dėl tikėjimo. Tai skaičius, kurį galima pavadinti atsargiu. Jis gautas sugretinus kelių patikimų šaltinių statistinius duomenis. Taigi jis tikrai atspindi šiuolaikinio pasaulio padėtį.

Dauguma tų žmonių žūsta musulmoniškose valstybėse. Žmogžudystės yra labai patikimas įrodymas, kad islamo pasaulis religiją vertina kaip viešą reikalą. Kaip politinį reikalą. Vadinamasis „arabų pavasaris“ tik išryškino šios problemos mastą. Kai neliko griežtos vyriausybės kontrolės, radikalių musulmonų grupuotės pradėjo veikti drąsiau ir žiauriau.

Tai liudija Egipto patirtis. Ten po revoliucijos gerokai padažnėjo išpuoliai prieš krikščionis. Taip pat ir mirtini išpuoliai.

Daugelis mūsų su simpatija žvelgiame į arabų šalis. Mums atrodo, kad matome kovą už laisvę. Bet ką iš tikrųjų šios naujosios valstybės atneš krikščioniškam pasauliui? Tiksliau, tam pasauliui, kurį musulmonai vertina kaip krikščionišką.

Nes tarp tų šimto tūkstančių nužudytųjų esama ir formalių krikščionių ar apskritai netikinčių. Jie žūsta dėl to, kad žudikai juos vertina kaip krikščionis.

Bet ne tik musulmonams religija yra politikos aspektas. Visai netoli nuo mūsų plyti Rusija. Ten religinės institucijos kartu yra ir svarbios politinės struktūros. Analitikai dažnai mano, kad stačiatikių bažnyčia yra Vladimiro Putino režimo įrankis. Tačiau tai gali būti tik tipiškai europietiška iliuzija.

Stačiatikybė – neatsiejama rusiškos politinės tapatybės dalis. Stačiatikybė yra Rusija. Jos viena be kitos neįsivaizduojamos. Šis ryšys senesnis už Putino sistemą. Ir net už komunistinę sistemą.

Aiškiausiai tai liudija 2007 m. įvykęs Rusijos Stačiatikių Bažnyčios išeivijoje prisijungimas prie Maskvos patriarchato. Įkurta nuo persekiojimo pabėgusių dvasininkų Rusijos Stačiatikių Bažnyčia išeivijoje vienijo baltuosius emigrantus.

Tai buvo visų pirma antikomunistinė religinė bendruomenė. Jos atstovai nuolat įtarinėjo, kad Maskvos patriarchato dvasininkai bendradarbiauja su ateistine komunistų valdžia. Ir vis dėlto Rusijos Stačiatikių Bažnyčia išeivijoje grįžo į komunistine praeitimi atvirai besididžiuojančios Putino Rusijos globą.

Nes negali būti Rusijos Stačiatikių Bažnyčios be Rusijos. Kaip ir Rusija neįsivaizduojama be Stačiatikių Bažnyčios.

Iš čia kyla Rusijos valdžios dėmesys šiai religinei bendruomenei. Tai – ne simbiozė. Tai – vienovė.

Izraelis yra labai panašus pavyzdys. Žydų tautybė yra jų religija. O Izraelis – ne tik biblinis valstybės pavadinimas. Jis net kalbiniu požiūriu yra susijęs su Dievo vardu. Panašiai kaip angelų vardai – Gabrielis ar Rafaelis. Politiškai religinė pasaulio žydų parama Izraeliui jau apipinta legendomis ir mitais.

Tačiau net ir pačių Vakarų valstybių politiniame gyvenime religija yra svarbesnė negu kartais įsivaizduojama. Akivaizdu, kad Jungtinėse Amerikos Valstijose tikėjimas Dievu yra vienas iš vertybinių valstybės pagrindų. Tai, kaip visi žino, parašyta ant kiekvieno dolerio.

Bet esama ir mažiau akivaizdžių atvejų. Šveicarijoje tradiciškai skiriasi katalikiškų ir protestantiškų kantonų politinės pažiūros. Šiaurės Airijoje katalikai ir protestantai dar visai neseniai kariavo tikrą karą. Beje, katalikų ir anglikonų santykiai yra politiniai ir visoje Didžiojoje Britanijoje.

Nuo pat Henriko VIII ir Šv. Tomo Moro laikų šios religinės bendruomenės kartu yra ir nematomos politinės partijos. Jų tarpusavio įtampa pasiekia net buvusias Britanijos kolonijas.

Visai neseniai anglikonų bažnyčios vadovas Kenterberio arkivyskupas Rowanas Williamsas lankėsi Zimbabvėje. Vyskupas pateikė šios valstybės prezidentui Robertui Mugabe skundą dėl galimų anglikonų bažnyčios narių teisių pažeidimų.

Robertas Mugabe yra ne tik prieštaringai vertinamas politikas, kaltinamas galimais žmogaus teisių pažeidimais. Jis taip pat ir katalikas. Susitikimo metu R. Mugabe priekaištaudamas priminė arkivyskupui R. Williamsui, kad anglikonai kadaise atskilo nuo Katalikų Bažnyčios.

Pagaliau ir Lietuvoje religija yra politikos veiksnys. Katalikų Bažnyčia aktyviai reaguoja į kai kuriuos įstatymų projektus. Tai ne visiems patinka ir atrodo priimtina. Bet neįmanoma paneigti, kad religiniai įsitikinimai ir politinės pažiūros Lietuvoje yra glaudžiai susiję. Panašiai, kaip ir kaimyninėje Lenkijoje, su kuria mus sieja bendra istorija.

Taip žvelgiant į pasaulį Europos religiniai skeptikai atrodo labai paradoksali mažuma. Jie vis dar turi didelę įtaką žemyno politikai. Tai patvirtina 2004 m. Europos Konstitucijos kūrimo istorija. Tuomet atsisakyta net paminėti krikščioniškas Europos kultūros ištakas.

Tačiau problema ta, kad skepticizmas nėra alternatyva religijai. Tik nedaugelis žmonių gali įsitikinimus pakeisti abejonėmis. Daugumai reikia naujų įsitikinimų.

Tai ir matome aplink save. Europoje atgimsta pagonybė, praktikuojamos Rytų religijos, plinta islamas ir naujieji religiniai sąjūdžiai.

Todėl tikėtina, kad vieną dieną Europa turės bent jau politine prasme apsispręsti. Arba susigrąžiname savą religiją, arba mums bus primesta svetima. Kaip tada prikelsime mirusį Dievą?

Komentaras skambėjo laidoje „Pasaulio panorama“, kuri transliuojama per LTV šeštadieniais, 15.30 val.