Bunkeris Žaliojoje Girioje, Panevėžio r. Jame jau pavojinga lankytis.

Parašyti šį straipsnį paskatino dar vieno partizanų bunkerio, kuriame slėpėsi pats Adolfas Ramanauskas-Vanagas, atstatymas Dzūkijoje. Tinklalapyje „Facebook“ buvo įdėtos nuotraukos su komentarais. Užfiksuoti visi atstatymo etapai. Tą darė neabejotinai nuostabus, patriotiškai nusiteikęs jaunimas. Viskas iš pirmo žvilgsnio atrodo puiku. Dar vienas atstatytas bunkeris. Nuostabu, kad nemažėja patriotų, entuziastų, siekiančių įamžinti partizanų kovas. Tačiau tai vėl sukėlė diskusijas tarp Lietuvos laisvės kovos įamžintojų sąjūdžio narių, kuriam priklausau ir aš.

Beje, bunkeris aukšto lygio, nes Adolfas Ramanauskas-Vanagas buvo vienas iš 1949 m. vasario 16 d. deklaracijos signatarų, Dainavos apygardos, vėliau ir Pietų Lietuvos srities vadas, Jono Žemaičio-Vytauto pavaduotojas. 1951 metais J. Žemaičiui-Vytautui susirgus, perėmęs jo pareigas. Todėl drąsiai galima teigti, kad bunkeris buvęs LLKS lygmens ir yra labai reikšmingas, įamžinant Laisvės kovas Lietuvoje.

Pats didžiausias liūdesys apima pamačius prieš apytikriai 10 metų atstatytus bunkerius. Jie beveik suirę. Kyla logiškas klausimas, ar iš tiesų buvo verta?

Pernai, 2010 metų vasarą, buvo atstatytas bunkeris netoli Ariogalos esančiame Daugėliškių miške, taip pat bunkeris Minaičių kaime Radviliškio rajone.

Tačiau pats metas paaiškinti esminius skirtumus tarp vienų ir kitų įvykių.

Pats dalyvavau tiriant bunkerio Daugėliškių miške aplinką. Bunkeris buvo detaliai archeologiškai ištirtas, jį tiriant dirbo profesionalūs archeologai, o jiems talkino įvairūs žmonės. Atkasant bunkerį dirbta 34 dienas, molį pjaustant kaip sūrį, plonais griežinėliais. Surasti net tokie maži radiniai, kaip vos 5 mm dydžio užtrauktuko detalė, vaistų ampulė, medžiagos skiautės, sagos, kulkos. Visi radiniai, kurių buvo daugiau nei tūkstantis, atiduoti restauratoriams. Nustatyta kiekvieno radinio – vinies, iššautos tūtelės, kulkos – tiksli vieta ir padėtis, viskas užfiksuota nuotraukose. Atkasus bunkerį nustatytos statinio konstrukcijų vietos, detalės, kurios gali būti svarbios atstatant bunkerį – lentų plotis ir ilgis, kryptis, iš kurios pusės jos prikaltos – vidinės ar išorinės. Nustatytas ir bunkerio aukštis. Suskaičiuoti netgi bunkerio viduje partizanų iššauti šūviai, nustatyta, kokiais ginklais du iš jų nutraukė savo gyvybę. Surasta „paskutinioji kulka“, išplėšusi nedidelį kaukolės fragmentą, kuris taip pat buvo surastas. Remiantis archeologine medžiaga sudaryti bunkerio brėžiniai, o archeologija nemeluoja. Maža to, bunkeris buvo ištirtas kompleksiškai, pasitelkus kelių sričių specialistus – istorikus, archeologus, kariškius ir dar gyvą liudininką. Atsirado netgi unikali galimybė atkurti mūšio eigą. Dažniau „meluoja“ amžininkų atmintis. Praėjus tiek metų, žmonės kai kurias detales prisimena kitaip. Atstatant bunkerius lubos dažniausiai įrengiamos aukščiau, kitaip įrengiami gultai, laiptai, angos. Ne visada naudojamos ir tokios pat medžiagos. Siekti autentiškumo yra sunku, galima tik atkurti tik panašų vaizdą.

Atstatant Adolfo Ramanausko bunkerį, kaip ir daugelį kitų, viskas vyko kitaip nei Daugėliškėse. Bunkerio netyrė archeologai, radiniai pakeliami tik tie, į kuriuos tiesiog subarška kastuvo ašmenys, bunkeriai atkasami per vieną dieną, nieko nefiksuojant toponuotraukose, aprašant ar kitais dokumentais, neanalizuojant grunto pjūvių, nenuvalant šepetėliais vis dar randamų po žeme autentiškų medinių detalių, o vinys tai jau tikrai nieko nedomino. O juk visi net mažiau reikšmingi atrodantys daiktai, prie kurių lietėsi bunkeryje gyvenę partizanai, sudaro vieningą visumą.

Pats didžiausias liūdesys apima pamačius prieš apytikriai 10 metų atstatytus bunkerius. Jų Lietuvoje yra daugiau nei 30. Nuotrauka gali geriausiai pailiustruoti tai, ką norėčiau pasakyti. Joje nesunku pastebėti, kas lieka iš tokių atstatymų po septynių–dešimties metų. Kyla tikrai logiškas klausimas, ar iš tiesų buvo verta? Gal atkuriant partizanų veiklą ir jų gyvenimą bunkeriuose užtektų apsiriboti jų įrengimu ne buvusiose vietose, o kur nors kitur, gal netoliese? Gal kur nors vienoje vietoje galima sukurti įvairių atkurtų bunkerių kompleksą, kaip lauko muziejų? Juk bunkeriai nebuvo statomi su ilgalaike perspektyva, mąstant dešimt ar daugiau metų į ateitį. Bunkeriai būdavo keičiami gana dažnai. Daroma tai buvo dėl saugumo, siekiant, kad jų neaptiktų, įtariant, kad bunkeris bus užpultas. Galiausiai partizanai tikėjosi, kad nereikės bunkeryje lindėti ilgai, kad tai tik laikina buveinė. Visiškai natūralu, kad atstatyti taikant anų laikų technologijas ir naudojant autentiškas medžiagas bunkeriai neišstovės ilgai.

Bunkeris Lekėčių miške buvo atstatytas ir perstatytas jau tris kartus, greitai reikės ir ketvirtojo „kapitalinio remonto“. Bunkeris Žaliagirėje, Panevėžio rajone, jau griūva ir jame lankytis yra pavojinga. Visų pavyzdžių neišvardinsiu. Svarbiausias klausimas – ar tikrai būtina prieš atstatant „suarti“ visą bunkerį ir jo aplinką, nepaliekant menkiausios galimybės jo detaliai ištirti NIEKADA? Tad, prieš imantis bet kokių veiksmų, turint nors ir pačius kilniausius tikslus, būtina blaiviai pamąstyti, pasitarti su specialistais. Pagaliau, mano manymu, visai nebūtina skubotai atkasti ir sukalti iš naujo visų žinomų bunkerių, kad partizanų atminimas būtų tinkamai įamžintas.

„Karys“, 2011 m. Nr. 8–9