Šv. Hermagoras teikia diakono šventimus šv. Fortunatui ir išgydo Aleksandros aklumą. XII a. freska, Akvilėjos bazilika.

Praėjus kone pusei amžiaus po Vatikano II susirinkimo, kuriame buvo atnaujinta vedusių vyrų galimybė tapti diakonais, ši institucija vis dar nėra giliai įsišaknijusi ir vienodai suprantama Europoje.

Vakarų Europoje diakonų yra gerokai daugiau nei Rytų Europoje, todėl įdomu pažvelgti į šiandienių vedusių diakonų Vakarų šalyse patirtį, džiaugsmus ir problemas.

Suderinti tris aspektus ne visada lengva

Katalikų Bažnyčios hierarchija susideda iš trijų institucijų: vyskupo, kunigo ir diakono. Būtent pastaroji institucija kaip atskira gyvavo tik pirmaisiais Bažnyčios amžiais, o vėliau išnyko. Iki Vatikano II susirinkimo diakonystė buvo suprantama kaip žingsnis prieš tampant kunigu, ir tik 1964 metais vėl buvo atnaujinta galimybė tiek nevedusiems, tiek vedusiems vyrams tapti ne laikinais, bet nuolatiniais diakonais.

Diakono veikla galima trijose sferose. Kaip rašoma dogminėje konstitucijoje apie Bažnyčią „Lumen gentium“, diakonai tarnauja Dievo tautai liturgijos, žodžio ir meilės tarnyba.

Šiuo metu Austrijoje, Vienoje, diakono tarnystei besiruošiantis rusas Viačeslavas Sinitsinas teigia, kad visų pirma diakono tarnystė apima Evangelijos skaitymą per šv. Mišias, katekizmo mokymą ir pamokslavimą. Antra tarnystė yra liturgija. Tai asistavimas kunigui per pamaldas. Meilės tarnystė apima pagalbą vargšams bei darbą su parapijiečiais. „Mano manymu, diakonas visus šiuos tris aspektus turi suderinti, kad būtų harmonija. Ne vykdyti vieną, ir pamiršti kitus“, – įsitikinęs V. Sinitsinas.

Vis dėlto ne visada diakonai suderina šiuos tris aspektus. Anot seminaristo Johaneso Voorsto iš Olandijos, Nyderlanduose kartais diakonai labai pasineria į socialinę veiklą, todėl atsiranda įvairių nuomonių, ką diakonas turėtų daryti. „Jei diakonas pasineria vien į socialinę veiklą, jis atlieka tai, ką socialinis darbuotojas taip pat gali puikiai daryti. Vis dėlto sakramentinė dalis yra esminė diakono tarnystėje. Svarbu, kad diakonas suprastų, kas yra jo tarnystės centras, – teigia seminaristas. – Nuolatos egzistuoja klausimas, kokia yra reali diakono pozicija, nes tai gana naujas reiškinys. Manau, kad Bažnyčia dar nėra pati iki galo išsiaiškinusi, koks yra diakono vaidmuo, kokia yra konkreti jo prasmė. Nes kai kurie diakonai labiau tampa socialiniais darbuotojais, kiti nori tokios pat pagarbos kaip kunigo.“

Ne visi norintieji gali tapti diakonais

V. Sinitsinas iš Rusijos, Omsko, šiuo metu dirba kaip technikas Tarptautiniame teologijos fakultete Austrijoje, taip pat ruošiasi diakono tarnystei. Užaugęs Sovietų Sąjungoje, būdamas dvidešimties metų įtikėjo ir tapo kataliku. Omske vaikinas baigė teologijos bakalaurą ir tęsė teologijos studijas Vokietijoje. Ten jis sutiko savo dabartinę žmoną, su kuria šiuo metu augina tris mažamečius vaikus.

Šalia savo nuolatinio techniko darbo vyras lanko kunigų ir diakonų programos paskaitas bei pasiruošimo programą Vienoje, Nuolatinio diakonato institute (Institut für den Ständigen Diakonat). Kartu su juo ruošiasi dar aštuoni vyrai, kurių dauguma yra vedę, o jų amžius svyruoja nuo 36 iki 63 metų.

Kadangi diakono tarnystė apima tris aspektus, pasiruošimo programa Vienoje trunka trejus metus, paliečiant kiekvieną aspektą. Pirmieji metai skirti socialinei veiklai. Antrieji – praktikai parapijoje. Trečiaisiais metais mokomasi liturginių dalykų, kaip krikštyti, tuokti ir teikti kitus sakramentus.

Pagrindiniai reikalavimai tiems, kurie nori būti diakonais, yra amžiaus cenzas. „Nevedę vyrai turi būti mažiausiai dvidešimt penkerių metų, vedę – trisdešimt penkerių metų, – pasakojo V. Sinitsinas. – Kitas reikalavimas – kad būtum studijavęs teologiją. Taip pat labai svarbu, kad žmonos pritartų vyro pasirinkimui. Be abejo, iškyla finansinis klausimas. Dažniausiai reikalingi ne visą darbo dieną dirbantys diakonai. Taigi jie turi patys užsidirbti pragyvenimui. Ne kiekvienas, kuris nori būti diakonu, yra priimamas. Atsižvelgiama į kiekvieną tavo gyvenimo aspektą. Kiek laiko jau priklausai Bažnyčiai, koks tavo dvasinis gyvenimas, kokios tavo šaknys, finansinė situacija taip pat svarbus aspektas.“

Nuo finansinės situacijos ir vyskupo požiūrio priklauso, kiek konkrečioje vyskupijoje yra diakonų. „Austrijoje kiekvienoje vyskupijoje situacija skiriasi. Kai kurie vyskupai nori turėti daugiau diakonų, kai kuriems užtenka parapijos darbuotojų pagalbininkų pasauliečių“, – dalinosi vyras.

Žmonos vaidmuo

Norintys tapti diakonais vedę vyrai turi gauti oficialų žmonos sutikimą, nes ši tarnystė paliečia ir jos bei visos šeimos gyvenimą. Vis dėlto, anot V. Sinitsino, būti diakono žmona nėra lengva. „Kai kurioms žmonoms sunku priimti, kad vyras priklauso ne tik jai, bet ir Bažnyčiai. Tai nemenkas iššūkis nepavydėti, būti stipriai. Tam reikalingas maldos gyvenimas kartu su vyru. Pora turi rasti laiko melstis kartu, kalbėtis, nes kitaip, jei jie neranda laiko vienas kitam, tai gali būti pavojinga jiems ir pačiai diakono tarnystei, – įsitikinęs vyras. – Aš visai neseniai sužinojau, kad JAV diakonai nešioja specialius ženkliukus, kad nebūtų sumaišyti su kunigais. Taip pat ir diakonų žmonos turi specialius ženkliukus ant drabužių. Tai labai įdomu. Žmonės žino, kad tai diakono žmona ir taip pat gali kreiptis į ją, jei diakonas labai užsiėmęs ar nedrįsta kreiptis į jį. Taigi žmona gali padėti, ypač kitoms moterims. Ortodoksų Bažnyčioje taip yra, kad dauguma kreipiasi į kunigo žmoną įvairiais klausimais.“

Kad geriau suprastų, ką šeimai reiškia diakono pašaukimas, sutuoktiniai ir jų vaikai pasiruošimo metais tris vasaras vieną savaitę kartu dalyvauja specialioje programoje. Tą savaitę šeimos gyvena kartu, daugiau sužino apie tai, kas jų laukia ateityje, susipažįsta tarpusavyje. „Svarbu, kad ši grupė ir ateityje palaikytų tarpusavio santykius ir paremtų viena kitą“, – teigė būsimasis diakonas.

Katalikų Bažnyčioje vis dėlto yra sumaišties dėl realaus diakono žmonos vaidmens. „Rytų katalikai labai daug dėmesio skiria kunigo žmonai, ji suvokia, ką reiškia būti kunigo žmona. Bet kokia yra diakono žmonos vieta, kartais ne visada suprantame. Nes mano vyskupijoje apie tai beveik nekalbama“, – teigė seminaristas iš Olandijos Johanesas.

Diakonai ne visą darbo dieną

Įdomu tai, kad diakonai gali tarnauti Bažnyčiai visą darbo dieną arba tik dalį laiko. Visą darbo dieną dirbantieji Bažnyčioje išgyvena tik iš šios tarnystės. Dirbdami ne visą darbo dieną, tokie diakonai Bažnyčioje dirba daugiau kaip savanoriai, todėl turi turėti kitą darbą, padedantį išlaikyti šeimą.

Tai priklauso nuo finansinės konkrečios parapijos ar vyskupijos situacijos ir poreikio turėti nuolat Bažnyčioje dirbančius diakonus. Vis dėlto dažniau vedę diakonai dirba ne visą dieną, daugiausia padeda savaitgaliais, per įvairias liturgines šventes.

Anot Johaneso, Nyderlanduose dažniausiai diakonas tarnauja tik dalį laiko Bažnyčioje ir turi kitą darbą. „Pažįstu vieną diakoną, kuris yra vidurinės mokyklos mokytojas. Diakonu jis tapo būdamas maždaug penkiasdešimties metų, – pasakojo vaikinas. – Mano parapijoje diakonas gyvena už trisdešimties kilometrų ir atvyksta asistuoti per savaitgalio šv. Mišias, taip pat yra atsakingas už paruošimą krikštui.“

Padeda spręsti kunigų stygių

„Nyderlanduose yra problema, kad mes turime labai daug bažnyčių, bet mažai kunigų. Pietų Nyderlanduose kartais taip nutinka, jog vienas kunigas atsakingas už trisdešimt parapijų. Taigi kunigas turi ištisai važinėti po tas parapijas. – pasakojo seminaristas Johanesas. – Todėl labai sunku išlaikyti parapiją gyvą. Taigi labai dažnai nuolatiniai diakonai yra labai reikalingi, nes jie padeda kunigui įvairiuose kasdieniuose reikaluose. Kartais kunigas paveda rūpintis keliomis parapijomis diakonui, o pats atvyksta tik švęsti Mišių, tada diakonas tarsi tampa kunigo vietoje, nors ir negali aukoti Mišių. Jis rūpinasi praktiškai viskuo toje parapijoje.“

Būtent dėl kunigų trūkumo ne kiekvienoje parapijoje kunigas gali aukoti šv. Mišias, todėl oficialiai leidžiama diakonams tokiose parapijose vesti specialias pamaldas, kurių metu dalinama komunija. Anot Johaneso, dėl tokių pamaldų esama šiokios tokios sumaišties, nes žmonės neretai galvoja, kad tai taip pat šv. Mišios. „Bet tai ne Mišios, nes trūksta aukojimo dalies“, – teigia seminaristas.

Anot jo, Bažnyčia turi toliau apmąstyti, kokia tikra įšventinimo į diakonus prasmė. Ypač tai reikalinga ten, kur trūksta kunigų. Būtina paaiškinti tikintiesiems, ką reiškia būti diakonu. „Turi būti aiškiai pasakyta, kad tai nėra kunigas, – susirūpinęs vaikinas. – Vatikano II susirinkimo metu buvo pasakyta, jog tai atskiras pašaukimas, atskira institucija, kuri šiame pasaulyje gali būti labai reikalinga.“