Nuotraukos autorius Šarūnas Mažeika/BFL
© Baltijos fotografijos linija

Neseniai leidykla „Žara“ lietuvių kalba išleido dviejų intelektualų – italų filosofo, semiotiko ir rašytojo, profesoriaus Umberto Eco ir prancūzų rašytojo, dramaturgo ir scenaristo Jean Claude- Carrière pokalbių, kuriuos moderavo prancūzų eseistas ir žurnalistas Jean-Philippe de Tonnac, knygą apie...knygas.

Skaitydami ją sekame diskusiją – vienu metu intelektualią ir humoristinę, mokslinę ir subjektyvią, dialektinę ir anekdotinę, įdomią ir skoningą ir per ją apžvelgiame penkiatūkstantmetę knygos istoriją nuo papiruso iki kompiuterinio failo.

Knygoje keičiasi laikai ir vietos, tikros asmenybės mainosi su išgalvotais veikėjais, giriama kvailybė, nagrinėjama kolekcininko aistra; aiškinamos priežastys, kodėl tam tikru laikotarpiu atsiranda daugybė šedevrų; kaip veikia bibliotekos atmintis ir kaip keičiasi jos knygų išdėstymo būdai. Paaiškinama, kodėl „vištoms prireikė šimto metų, kad išmoktų nelakstyti per kelią“, arba kodėl „apie praeitį sužinome iš kretinų, idiotų arba priešų“.

Trumpai tariant, pateikiame knygos ištraukas ir siūlome - mėgaukitės „literatūriniu šėlsmu“ dviejų aistruolių, įtraukiančių mus į pasiutpolkę su ragučiais, kurioje kiekvienas posūkis stebina, linksmina ir moko. Mūsų geometrine progresija augančio obskurantizmo laikais šitokia knyga gali būti pats gražiausias iš visų įsivaizduojamų būdų pagarbinti dvasios kultūrą, o kartu – ir pats geriausias nevilties priešnuodis.

Jean-Claude Carrière, Umberto Eco. Nesitikėkite atsikratyti knygų (I)

Vištoms prireikė šimto metų, kad išmoktų nelakstyti per kelią

Jean-Philippe de Tonnac (J.-Ph. de T.).: Grįžkime prie techninių pokyčių, kurie turėjo priversti nusigręžti arba nenusigręžti nuo knygų. Be abejo, šiuolaikinės kultūros priemonės trapesnės ir ne tokios ilgaamžės, kokie buvo inkunabulai – jie puikiai atlaikė laiko išbandymus. Vis dėlto nauji prietaisai, norime to ar ne, keičia mūsų mąstymo įpročius ir tolina nuo tų, kuriuos įdiegė knyga.

Umberto Eco (U. E.).: Greitis, kuriuo atsinaujina technologijos, mūsų mąstymo įpročiams iš tiesų primeta nepakeliamą ritmą. Kas dveji metai tenka keisti kompiuterį, nes šie įrenginiai sumanyti taip, kad po kurio laiko taptų nenaudingi, nes jų taisymas brangesnis už pakeitimą nauju. Kiekvienais metais reikėtų keisti automobilį, nes naujasis modelis pranašesnis saugumo, elektroninės įrangos ir kitais atžvilgiais. O bet kuri nauja technologija reikalauja įsisavinti naują refleksų sistemą. Tam turime dėti naujas pastangas, ir tie procesai vyksta vis greičiau. Vištoms prireikė šimto metų, kad išmoktų nelakstyti per kelią. Rūšis pagaliau prisitaikė prie naujų eismo taisyklių. Bet mes neturime tiek laiko.

Jean-Claude Carrière (J.-C. C.) .: Ar iš tikrųjų galime prisitaikyti prie niekuo nepateisinamai greitėjančio ritmo? Imkime, pavyzdžiui, kino filmo montažą. Vaizdo įrašų montavimas pagreitėjo taip, kad labiau jo spartinti neįmanoma. Kitaip nieko nebus galima įžiūrėti. Pateikiu šį pavyzdį norėdamas parodyti, kaip technika sukūrė savąją kalbą, ir kaip ši kalba savo ruožtu privertė techniką tobulėti siekiant greitesnių, veržlesnių būdų. Šiandien amerikietiškuose veiksmo ar į juos pretenduojančiuose filmuose joks planas negali trukti ilgiau kaip tris sekundes. Tai tapo savotiška taisykle. Žmogus grįžta namo, atidaro duris, pasikabina paltą, lipa į antrą aukštą. Nieko nevyksta, nėra jokio pavojaus ar grėsmės, bet veiksmų seka suskaldoma į aštuoniolika planų. Tarsi veiktų pati technika ar veiksmas vyktų pačioje kameroje, o ne ten, kur ji rodo.

Iš pradžių kino technika buvo paprasta. Kamera įtaisoma vienoje vietoje, ir filmuojama teatro scena. Aktoriai įeina, atlieka, ką turi atlikti, ir išeina. Neilgai trukus suvokta, kad, kamerą stumdant bėgiais, vaizdai gali slinkti iš pradžių kameroje, o paskui ir ekrane. Kamera gali valdyti, perkurti arba grąžinti judesį. Ji pradėjo judėti – iš pradžių atsargiai, studijoje, o vėliau palaipsniui virto veikėju. Pirma ji pasisuka į kairę, paskui – į dešinę. Paskui tapo įmanoma sujungti du tokiu būdu gautus vaizdus. Tai buvo naujos kalbos, montažo, pradžia. Bunjuelis1, gimęs 1900 metais, taigi vienu metu su kinu, pasakojo, kaip 1907 ar 1908 metais Saragosoje žiūrėjo filmą, kuriame dalyvavo explicador2 su ilga lazdele rankoje ir aiškino, kas vyko ekrane. Naujoji kalba dar nebuvo suprantama. Ji nebuvo asimiliuota. Nuo tų laikų prie jos pripratome, bet dar ir dabar didieji menininkai nenuilstamai ją grynina, tobulina ir netgi – laimei – darko.

Kaip ir literatūroje, kine atpažįstame „kilniąją kalbą“, sąmoningai išpūstą ir pompastišką; kasdieninę banalią kalbą ir net žargoną. Taip pat žinome, jog, kaip sakydavo Prustas3 apie didžiuosius rašytojus, kiekvienas didis kino menininkas bent iš dalies išranda savitą kalbą.

U. E.: Viename interviu italų politikas Amintorė Fanfanis4, gimęs praeito amžiaus pradžioje, tai yra epochoje, kai kinas dar nebuvo iš tiesų populiarus, pasakojo, kad nedažnai eidavo į kiną, nes nesuprasdavo, kad veikėjas, kurį mato iš pakaušio, yra tas pats, kurio veidą matė akimirką prieš tai.

J.-C. C.: Tikrai reikėjo imtis rimtų atsargumo priemonių, kad nebūtų suklaidintas žiūrovas, įžengęs į naujos raiškos teritoriją. Visame klasikiniame teatre veiksmas trunka tiek laiko, kiek matome. Šekspyro ar Rasino5 scenų viduryje kupiūrų nebūna. Ir scenoje, ir salėje laikas teka vienodai. Manau, Godaras6 buvo vienas pirmųjų, kuris filme „Iki paskutinio atodūsio“ (A bout de souffle) filmavo veiksmą kambaryje su dviem personažais ir iš ilgos scenos paliko tik momentus ir fragmentus.

U. E.: Man atrodo, kad komiksai jau seniai atrado šį dirbtinį pasakojimo konstrukcijos laiką. Bet aš, ketvirto dešimtmečio komiksų mėgėjas ir kolekcininkas, jau negaliu skaityti naujausiųjų albumų, vadinkime juos labiausiai avangardiniais. Tačiau tuo pat metu neturėtume ir užsimerkti. Žaidžiau su savo septynerių metų vaikaičiu, kuris bandė vieną iš jo dievinamų elektroninių žaidimų, ir buvau žiauriai sumuštas rezultatu 10 : 280. O juk esu senas Flipperio7 žaidėjas ir dažnai, nutaikęs laiko, savo kompiuteryje užmušinėju pabaisas iš kosmoso, kariauju galaktinius karus ir net pasiekiu neblogų rezultatų. Bet šiuo atveju man teko nusileisti.

Vis dėlto net ir mano vaikaitis, kad ir koks gabus, sulaukęs dvidešimties turbūt jau nesugebės perprasti ateinančių laikų technologijų. Taip pat yra pažinimo sričių, kuriose neįmanoma reikalauti sekti naujausius pasiekimus ilgą laiką. Išskirtiniu branduolinės fizikos tyrinėtoju galima būti tik keletą metų, kai, dedant visas pastangas, įmanoma įsisavinti visus duomenis ir išlikti ant naujausių pokyčių bangos. Vėliau tampama dėstytoju arba imamasi verslo. Dvidešimt dvejų metų esate genijus, nes viską suprantate, bet dvidešimt penkerių privalote pasiduoti. Tai kaip futbole. Sulaukęs tam tikro amžiaus, tampate treneriu.

J.-C. C.: Kartą, patartas Odilės Žakob8, nuėjau susitikti su Levi-Strosu9, nes ji norėjo, kad kartu sukurtume mudviejų pokalbių knygą. Tačiau jis labai maloniai atsisakė, pareikšdamas štai ką: „Nenoriu kartoti iš naujo tai, ką anksčiau esu pasakęs geriau“. Nepaprastai šviesus protas. Net antropologijoje ateina metas, kai statymai – mūsų statymai, jūsų statymai – yra baigti10. Netgi Levi-Stroso, kuris vis dėlto atšventė savo šimto metų jubiliejų!

U. E.: Dėl tų pačių priežasčių šiandien aš jau nebegaliu nė dėstyti. Negalime leisti, kad nepakenčiamas mūsų ilgaamžiškumas užmaskuotų faktą: žinių pasaulyje vyksta nuolatinė revoliucija, ir mes kaip reikiant nesugebėjome suprasti vieno dalyko – laiko erdvė neišvengiamai yra ribota.

J.-C. C.: Kaip tuomet paaiškintumėte savo vaikaičio gebėjimą prisitaikyti, kai, jis būdamas vos septynerių, įvaldė šias naujas kalbas, kurios, nepaisant visų pastangų, mums lieka svetimos?

U. E.: Tai toks pat vaikas, kaip ir kiti jo amžiaus vaikai. Būdami dvejų metų jie patyrė tokius dirgiklius, su kuriais mes tokiame amžiuje nesusidūrėme. Kai 1983 metais parsigabenau namo savo pirmąjį kompiuterį, mano sūnui buvo lygiai dvidešimt. Parodžiau naująjį pirkinį ir pasisiūliau paaiškinti, kaip veikia. Jis atsakė, kad tai jam neįdomu. Taigi įsitaisiau kamputyje ir pradėjau nagrinėti naująjį žaisliuką. Žinoma, susidūriau su įvairiausiais sunkumais (neužmirškite, kad tais laikais naudojomės DOS11, programavimo kalbomis Basic arba Pascal ir neturėjome Windows, kuri pakeitė mūsų gyvenimą). Vieną dieną sūnus, pamatęs, kad man nesiseka, priėjo ir tarė: „Geriau daryk šitaip“. Kompiuteris iš karto ėmė veikti.

Iš dalies išsiaiškinau šią mįslę įsivaizdavęs, kad, kol manęs nebuvo, jis netrukdomas naudojosi kompiuteriu. Tik niekaip negalėjau suprasti, kodėl jis sugebėjo išmokti juo naudotis greičiau negu aš, nors abu turėjome tokias pat galimybes. Tačiau jis turėjo informatikos patirties. Mudu, jūs ir aš, turėjome išmokti tam tik­rus judesius, kaip antai raktelio suktelėjimą, kad užsivestų automobilis, arba elektros jungiklio paspaudimą. Šiuo atveju kalbame apie spusčiojimą, paprasčiausią mygčiojimą. Tad mano sūnus turėjo ilgalaikį pranašumą.

J.-C. C.: Suktelėti arba spustelėti. Labai pamokoma pastaba. Kai susimąstau, kaip naudojamės knygomis, imu suprasti, kad mūsų akys krypsta iš kairės į dešinę ir iš viršaus į apačią. Arabų, persų ir žydų raštas skaitomas atvirkščiai. Akys krypsta iš dešinės į kairę. Klausiau savęs, ar šie du judesių skirtumai daro įtaką kameros judėjimui kine. Vakarietiškuose filmuose dauguma veiksmo judesių vyksta iš kairės į dešinę, bet iraniečių filmuose dažnai stebėjau priešingą reiškinį, jei apsiribosime vien šia įžvalga. Ar galime įsivaizduoti, kad mūsų skaitymo įpročiai lemia matymą? Instinktyvius akių judesius?

U. E.: Tuomet reikėtų įrodyti, kad žemdirbys vakarietis pradeda arti savo lauką eidamas iš kairės į dešinę, o grįžta iš dešinės į kairę, o Egipto ar Irano žemdirbys pradeda iš dešinės į kairę, grįžta iš kairės į dešinę. Nes arimo kryptis visiškai sutampa su bustrofedono12 rašto kryptimi, išskyrus tai, kad vienu atveju pradedama iš dešinės, o kitu – iš kairės. Tai labai svarbus klausimas, kuris, mano galva, nebuvo pakankamai ištyrinėtas. Naciai būtų galėję iš karto atskirti žemdirbį žydą. Bet grįžkime prie mūsų avinų13. Kalbėjome apie pokyčius ir vis didesnį jų pagreitį. Tačiau taip pat kalbėjome ir apie nesikeičiančias technikos naujoves, pavyzdžiui, apie knygą. Prie jos galime pridėti dviratį ir netgi akinius. O ką jau sakyti apie abėcėlinį raštą! Sykį pasiekus tobulybę, nebėra kur eiti toliau.

J.-C. C.: Jei leisite, grįšiu prie kino, prie jo stebinamos ištikimybės sau pačiam. Sakote, su internetu grįžtame į raštijos erą? Pridursiu – kinas visados buvo ir yra į plokštumą projektuojamas stačiakampis, tai tęsiasi jau daugiau negu šimtą metų. Tai – patobulintas magiškas žibintas14. Kalba vystėsi, bet forma liko ta pati. Salės įrengiamos vis įmantriau, kad kinas taptų ryškesnis, gal net pasiektų „globalią viziją“. Tikėkimės, tai netaps paprasčiausiu mugės atrakcionu...

Ar kurią nors dieną – galvoje neturime formos – žengsime toliau? Ar kinas yra jaunas ar senas menas? Atsakymo nežinau. Žinau, kad literatūra yra sena. Taip man sakoma. Bet gal ji iš esmės nėra tokia sena... Gal čia mums reikėtų nustoti vaidinti nostradamus15 nerizikuojant, kad mūsų samprotavimai netrukus bus paneigti.

U. E.: Beje, apie paneigtas pranašystes – gyvenime esu gavęs didžiulę pamoką. Tuo metu – kalbu apie septintą dešimtmetį – dirbau leidykloje. Gavome amerikiečių sociologo kūrinį, kuriame buvo labai įdomiai analizuojamas ir pranašaujamas atsiradimas naujos kartos su baltomis apykaklėmis, pagal karinę madą crew cut16 pakirptais plaukais, visiškai nesidominčios politika ir t. t. Nutarėme jį išversti, bet vertimas buvo prastas, ir, jį taisydamas, sugaišau daugiau kaip šešis mėnesius. Bet per tuos šešis mėnesius išgyvenome 1967 metų pradžią17, Berklio riaušes18, 1968 metų sukilimą19, ir ta sociologinė analizė mums pasirodė nepaprastai pasenusi. Taigi rankraštį išmečiau į šiukšlių dėžę.

J.-C. C.: Kalbėjome apie ilgaamžes laikmenas ir šaipėmės iš savęs ir iš savo visuomenių, kurios nežino, kaip kaupti atmintį ilgam laikui. Bet taip pat manau, kad mums greitai prireiks pranašų ilgiems laikotarpiams. Anas futurologas iš Davoso – aklas ir kurčias besiartinant finansinei krizei – kuo remdamasis pranašavo 500 dolerių kainą už barelį naftos? Iš kur tokia aiškiaregystė? Ar jis turi pranašo diplomą? Barelio kaina pakilo iki 150 dolerių, paskui krito iki mažiau negu 50 – be jokio protingo paaiškinimo. Galbūt ji vėl pakils, o gal dar smuks. Nieko nežinome. Ateities spėjimas nėra profesija.

Būdingas pranašų, tikrų ir netikrų, bruožas – nuolatos klysti. Nebeatsimenu, kas pasakė: „Jei ateitis yra ateitis, ji visada būna netikėta.“ Svarbiausia ateities savybė – nuolat stulbinti. Mane visada stebino, kad didžiojoje mokslinės fantastikos literatūroje nuo XX amžiaus pradžios iki šešto dešimtmečio pabaigos nė vienas autorius neišgalvojo plastmasės, kuri dabar užima tokią svarbią vietą mūsų buityje. Fantastinius vaizdinius arba ateitį kuriame remdamiesi tuo, ką jau pažįstame. Bet ateitis neprasideda nuo to, ką žinome. Galima pateikti tūkstančius pavyzdžių. Kai septintame dešimtmetyje mudu su Bunjueliu nuvykome rašyti scenarijaus į Meksiką, tolimą jos užkampį, pasiėmiau portatyvinę rašomąją mašinėlę su dvispalve – juoda ir raudona – juostele. Jei, nelaimei, juostelė sutrūkdavo, neturėjau jokios galimybės įsigyti naują artimiausiame Sitakvaro miestelyje. Įsivaizduoju, kaip būtų buvę patogu turėti kompiuterį! Bet tuomet vargu ar galėjome apie jį net svajoti.

J.-Ph. de T.: Knygai reiškiama pagarba norime parodyti, kad šiuolaikinės technologijos anaiptol jos neišstūmė. Galbūt kai kuriais atvejais neturėtume absoliutinti pažangos, kuriai tariamai atstovauja šios technologijos. Konkrečiai turiu omenyje pavyzdį, kurį jūs, Žanai Klodai, pateikėte: kaip Restifas de la Bretonas auštant spausdino tai, ką matė tą pačią naktį.

J.-C. C.: Šio žygdarbio negalima nuvertinti. Žymus kolekcininkas iš Brazilijos Chosė (José) Mindlinas man parodė „Vargdienių“20 egzempliorių, paskelbtą ir išspausdintą Rio de Žaneire portugalų kalba 1862-aisiais, t. y. tais pačiais metais, kai knyga pasirodė Pary­žiuje! Vos dviem mėnesiais vėliau negu Paryžiuje! Kol Viktoras Hugo rašė, jo redaktorius Etcelis21 skyrių po skyriaus siuntinėjo užsienio leidėjams. Kitaip sakant, veikalas buvo platinamas beveik tokiu pat būdu, kaip šiandien bestseleriai, vienu metu siūlomi įvairiose šalyse ir visokiomis kalbomis. Kartais verta palyginti tariamus mūsų technikos žygdarbius. Viktoro Hugo atveju viskas vyko daug greičiau negu šiandien.

U. E.: Šia tema noriu pridurti: Alesandras Manconis22 romaną „Sužadėtiniai“ išleido 1827 metais, ir šis sulaukė nepaprastos sėkmės dėl kokių trisdešimties piratinių leidimų, iš kurių autorius negavo nė skatiko. Jis sugalvojo padaryti iliustruotą knygos leidimą kartu su Milano leidėju Redaeliu (Redaelli) ir Turino graveriu Goninu23, pats prižiūrėjo kiekvieną išleidžiamą brošiūrą. Vienas Neapolio leidėjas šį leidinį piratavo kiekvieną savaitę, ir jis per šią aferą prarado visus savo pinigus. Tai dar vienas mūsų technikos pasiekimų sąlygiškumo įrodymas. Bet buvo daug ir kitų pavyzdžių. XVI amžiuje Robertas Fludas24 per vienerius metus išleido tris ar keturias knygas. Jis gyveno Anglijoje. Knygos buvo spausdinamos Amsterdame. Jis gaudavo bandomuosius atspaudus, juos koreguodavo, tik­rindavo raižinius ir viską siųsdavo atgal į Amsterdamą... Bet kaip jam tai pavykdavo? Kiekviena tų knygų – tai šeši šimtai iliustruotų puslapių! Reikia manyti, tais laikais paštas veikė geriau negu dabar! Galilėjus susirašinėdavo su Kepleriu25 ir visais savo meto mokslininkais. Apie bet kokius atradimus jis buvo informuojamas tuoj pat.

Bet gal galime tuo pat metu sušvelninti šį praėjusiems amžiams palankesnį palyginimą? Septintame dešimtmetyje vadovavau (kaip redaktorius) Dereko de Sola Praiso knygos Little Science, Big Science26 vertimui. Joje autorius pasitelkdamas statistiką įrodinėjo, jog XVII amžiuje mokslo buvo tiek, kad vienas geras mokslininkas galėtų sekti viską, kas pasirodo, o tokiam pat mokslininkui šiandien neįmanoma susipažinti net su vienos jį dominančios srities visų skelbiamų straipsnių santraukomis. Galbūt net su našiausiomis komunikacijos priemonėmis jis nebeturi tiek laiko, kiek jo turėjo Robertas Fludas, vadovauti tokiam kiekiui leidybinių projektų.

J.-C. C.: Paimkime mūsų USB27 atmintines, skirtas kaupti informaciją ir nešiotis. Ir čia dar kartą nieko neišradome. XVIII amžiaus pabaigoje keliaujantys aristokratai lagaminėliuose vežiodavosi kelionines bibliotekas. Turėdami trisdešimt ar keturiasdešimt kišeninio formato tomelių jie nesiskirdavo su visu tuo, ką privalėjo žinoti save gerbiantis asmuo. Be abejo, šios bibliotekos nebuvo matuojamos gigabaitais, bet galiojo tas pats principas.

Tai man priminė kitą „trumpinimo“ būdą, šį kartą abejotiną. Aštuntame dešimtmetyje gyvenau Niujorke, bute, kurį man užleido vienas kino prodiuseris. Jame nebuvo jokių kitų knygų, išskyrus vieną seriją, kurioje buvo surinkti „pasaulinės kultūros šedevrai in digest form.“ 28 Štai kur iš tiesų nerealus dalykas: „Karas ir taika“ užėmė penkiolika puslapių. Balzakas29 viename tome. Negalėjau atsipeikėti. Ten buvo visko, bet viskas nepilna, sužalota. Koks milžiniškas darbas dėl tokio absurdo!

U. E.: Sutrumpinimų būna vienokių ir kitokių. 1930–1940 metais Italijoje vyko nepaprastas eksperimentas, pavadintas „La Scala d’Oro“30. Buvo sumanyta serija knygų, pritaikytų vaikams pagal amžių. Serijos skirtos 7–8, 8–9 metų, taip iki 14 metų amžiaus, visos nuostabiai iliustruotos geriausių dailininkų. Atsirado vietos visiems didiesiems literatūros šedevrams. Siekdami knygas padaryti prieinamas tam tikrai auditorijai, kiekvieną atpasakojo geras rašytojas jaunimui. Savaime suprantama, jos buvo šiek tiek ad usum delphini31. Pavyzdžiui, Žaveras ne nusižudė, o tik atsistatydino. Turiu pasakyti, kad tik vėliau, būdamas vyresnis, perskaičiau originalų „Vargdienių“ variantą ir sužinojau visą tiesą apie Žaverą. Bet turiu pripažinti, kad esmė buvo perteikta.

J.-C. C.: Tik yra vienas skirtumas: ši prodiuserio bibliotekos santrauka buvo skirta suaugusiesiems. Netgi įtariau, kad galbūt greičiau parodai – kad būtų matoma, o ne skaitoma. Tarp kitko, žalota visais laikais. XVIII amžiuje abato Delilio (Delille) pirmą kartą į prancūzų kalbą išverstos Šekspyro pjesės visos baigdavosi gerai, tinkamai ir padoriai, kaip ir jūsų „Vargdieniai“ iš „La Scala d’Oro“ kolekcijos, sakykim, Hamletas nežuvo. Išskyrus kelias trumpas ištraukas, kurias iš tiesų neblogai išvertė Volteras32, tai buvo pirmas kartas, kai prancūzai galėjo skaityti Šekspyrą, pasaldintą jo versiją. Barbarišku ir kruvinu vadintas autorius virto galantišku sirupu.

Ar žinote, kaip Volteras išvertė To be or not to be, that is the question33? „Sustok, reikia pasirinkti ir akimirksniu pereiti / Nuo gyvenimo prie mirties, nuo būties prie nebūties.“34 Iš esmės neblogai. Galimas daiktas, Sartro knygos „Būtis ir nebūtis“35 pavadinimas kilo iš šio Voltero vertimo.

J.-Ph. de T.: Žanai Klodai, minite tas pirmąsias USB atmintines, kuriomis tapo kelioninės bibliotekos, išsimokslinusių žmonių vežiotos kartu su savim XVIII amžiuje. Ar manote, kad didžioji dalis mūsų išradimų – tai senųjų žmonijos svajonių įsikūnijimas?

U. E.: Svajonė skraidyti kolektyvinę vaizduotę lydi nuo neatmenamų laikų.

J.-C. C.: Iš tiesų tikiu, kad daugybė mūsų laikų išradimų įkūnija labai senas svajones. Tai sakiau savo draugams mokslininkams Žanui Oduzui36 ir Mišeliui Kasė37, kai kartu dirbome prie knygos „Pokalbiai apie nematomą“38. Štai pavyzdys: neseniai įsigilinau į garsiąją „Eneidos“39 VI knygą, kur Enėjas nusileidžia į pragarą ir sutinka šešėlius. Jie, anot romėnų tikėjimo, yra anksčiau gyvenusiųjų sielos, bet kartu ir sielos tų, kurie gyvens kada nors ateityje. Čia laikas panaikintas. Vergilijaus šešėlių karalystė nuspėja Einšteino erdvės-laiko kontinuumą40.

Iš naujo perskaičiau kelis puslapius apie šią kelionę tardamas sau, kad Vergilijus jau buvo nužengęs į virtualųjį pasaulį, į milžiniško kompiuterio gelmes, kur sugrūsti nebylūs avatarai41. Visi šiame pasaulyje sutikti veikėjai kada nors kuo nors buvo arba turi galimybę kuo nors tapti ateityje. Marcelijus „Eneidoje“ – nuostabus jaunikaitis, iš kurio buvo daug tikėtasi, Vergilijui esant gyvam, tačiau jis, deja, mirė labai jaunas. Kai į šį jaunuolį kreipiamasi sakant: „O tu būsi Marcelijus“ (Tu Marcellus eris), ir to meto skaitytojai žino, jog jis jau miręs, čia įžiūriu ištisą virtualų matmenį, visą potencialą to, kuris galbūt galėjo būti ilgai lauktas ir amžinai prisimenamas, išpranašautas gelbėtojas, bet visada liks tik Marcelijumi, anksti mirusiu jaunikaičiu.

Atrodo, lyg Vergilijus būtų nujautęs tą virtualų pasaulį, kuriame visi stengiamės pajusti malonumą. Žengimas į pragarą – nepaprastai puiki tema, pasaulinėje literatūroje sprendžiama įvairiai. Tai vienintelė mums pasiūlyta priemonė, kuri leidžia nugalėti kartu ir erdvę, ir laiką – įsibrauti į mirusiųjų, arba šešėlių, karalystę ir tuo pat metu keliauti praeityje ir ateityje, būtyje ir nebūtyje. Taip pat pasiekiamas virtualus nemirtingumas.

Dar vienas pavyzdys mane stebino visą laiką. „Mahabharatoje“42 karalienė, vardu Gandhari, pastoja, bet niekaip negali pagimdyti. Bet ji būtinai turi padaryti taip, kad jos sūnus gimtų anksčiau už svainės sūnų, nes tas, kuris gims pirmas, taps karaliumi. Ji paprašo savo stiprios tarnaitės paimti geležinį strypą ir iš visų jėgų trenkti jai per pilvą. Staiga iš jos įsčių iškrinta geležinis rutulys ir nurieda žeme. Ji nori jį išmesti, nori, kad šis pranyktų, kol kažkas pataria rutulį supjaustyti į šimtą gabalų ir kiekvieną gabalą padėti į puodynę, pranašaudamas, kad tokiu būdu ji pagimdys šimtą sūnų. Taip iš tiesų ir atsitinka. Ar tai jau nėra dirbtinio apvaisinimo pavaizdavimas? Ar tos puodynės nėra mūsų mėgintuvėlių pirmtakės?

Nesunkiai galime rasti daugybę kitų pavyzdžių. Toje pačioje „Mahabharatoje“ sperma konservuojama, gabenama, naudojama pakartotinai. Mergelė Marija vieną naktį Kalandoje43 ataugina nupjautą ispanų valstiečio koją – štai jau ir transplantacija. O kiek klonavimų, kiek kartų sperma panaudojama po vyro mirties? Netgi kiek chimerų, kurios, kaip manėme, amžinai išnyko praeities ūkuose – ožio galva, gyvatės uodega, liūto nagai – ir kurias matome atgimstant laboratorijų svajonėse?

U. E.: Tai ne „Mahabharatos“ redaktoriai žvelgė į ateitį. Tai dabartis įgyvendina prieš mus gyvenusių žmonių svajones. Jūs visiškai teisus. Mes jau artėjame prie jaunystės šaltinio svajonės įgyvendinimo. Gyvename vis ilgiau ir sugebame įžūliai užbaigti savo gyvenimą.

J.-C. C.: Po penkiasdešimties metų būsime bioninės būtybės. Pavyzdžiui, į jus, Umberto, žiūriu dirbtinėmis akimis. Prieš trejus metus, kai prasidėjo katarakta, man padarė lęšiukų operaciją, ir nuo to laiko pirmą kartą galiu apsieiti be akinių. O operacijos rezultatų garantija – penkiasdešimt metų! Šiandien matau puikiausiai, bet kelia rūpesčių vienas kelio sąnarys. Turiu apsispręsti, keisti jį ar ne. Kažkur manęs laukia protezas. Bent jau vienas.

J.-Ph. de T.: Ateitis nenuspėjama. Dabartis nuolat neriasi iš kailio. Praeitis, skirta suteikti atramos tašką ir paguodos pagrindą, nyksta. Ar pradėsime kalbėti apie nepastovumą?

J.-C. C.: Ateitis nesiskaito su praeitimi, bet ne labiau kaip ir su dabartimi. Šiandien aviacijos konstruktoriai projektuoja lėktuvus, kurie pakils į orą po dvidešimties metų, bet juos numatoma varyti žibalu, kurio tuomet galbūt nė nebeliks. Mane iš tiesų stebina, kad visiškai išnyksta dabartis. Kaip niekada esame apsėsti retro madų. Praeitis mus vejasi visu greičiu, ir netrukus atsidursime tarp madų, viešpatavusių prieš trisdešimt metų. Kaip visada, ateitis lieka neaiški, o dabartis vis labiau susitraukia ir nyksta.

U. E.: Apie praeitį, kuri mus vejasi. Savo kompiuteryje įdiegiau geriausias pasaulyje radijo stotis ir turiu surinkęs maždaug keturiasdešimt, kurios groja Oldies44. Kelios amerikietiškos stotys siūlo programas, kuriose vyrauja 1920 ar 1930 metų muzika. Visos kitos ragina pasinerti į 1990 metus, dabar jau laikomus visų pradžių pradžia. Vienoje dabartinėje apklausoje Kventinas Tarantinas45 buvo pripažintas geriausiu visų laikų kino režisieriumi. Apklaustieji nebuvo matę nei Eizenšteino, nei Fordo, nei Veleso nei Kapros46 ar kitų. Tai nuolatinė tokio pobūdžio anketų kliauda. Aštuntame dešimtmetyje parašiau knygą, kaip reikėtų rengti kursinius darbus47, ji buvo išversta į daugelį kalbų. Pati pirmoji rekomendacija šioje knygoje, nors iš tiesų joje pateikiau patarimų įvairiais klausimais, niekada nesirinkti šiuolaikinės temos, nes arba šia tema trūksta bibliografijos, arba šaltinius reikia vertinti kritiškai. Visada pasirinkite, tvirtinau, klasikinį dalyką. Tačiau daugumoje šiandieninių darbų kalbama apie šiuolaikines temas, todėl gaunu krūvas darbų, skirtų mano veikalams. Tai kvailystė! Kaip galima rašyti darbą apie vis dar gyvą tipą?

J.-C. C.: Jei mūsų atmintis trumpa, tai vien todėl, kad netolima praeitis spaudžia dabartį ir ją stumia, spiria į ateitį, o ta įgavo milžiniško klaustuko pavidalą. Dabar jau galbūt šauktuko. Kur dingo dabartis? Tas nuostabusis metas, kai stengiamės gyventi, o įvairiausi sąmokslininkai bando jį iš mūsų pavogti? Kartais man pavyksta atnaujinti ryšį su šituo metu savo kaime klausantis, kaip bažnyčios laikrodis lia tonacija ramiai skambina valandas. „Žiū, dar tik penkta valanda...“ Kaip ir jūs, dažnai keliauju, pražūstu laiko užkaboriuose, laikrodžio valandų persukinėjimuose, ir man vis labiau reikia atnaujinti ryšį su dabartimi – nesugaunama. Kitaip jausčiausi pasiklydęs. Ir net galbūt miręs.

U. E.: Dabarties pradingimas, apie kurį kalbate, priklauso ne vien nuo fakto, kad mados, kurios anksčiau nesikeisdavo trisdešimtį metų, dabar vos išsilaiko trisdešimt dienų. Tai ir apie kalbamų daiktų tapimo nereikalingais problema. Kelis gyvenimo mėnesius mokotės važiuoti dviračiu, bet šis kartą įgytas patyrimas liks naudingas visam gyvenimui. O jei dvi savaites mėginote ką nors suprasti naujame kompiuterinių programų pakete ir kai pagaliau pradėjote šiek tiek jį perprasti, siūlomas, tiesiog primetamas, naujas paketas. Taigi problema ne ta, kad prarandama kolektyvinė atmintis. Man tai greičiau tampa dabarties labilumo problema. Mes ne ramiai gyvename dabartyje, o nuolat stengiamės pasirengti ateičiai.

J.-C. C.: Atsidūrėme judrioje, kintančioje, atsinaujinančioje, efemeriškoje epochoje, kurioje – kaip paradoksalu! – gyvename vis ilgiau. Be abejo, tikėtina mūsų senelių gyvenimo trukmė buvo trumpesnė negu mūsų, bet jie gyveno nekintančioje dabartyje. Mano dėdės senelis, žemės savininkas, sąskaitas ateinantiems metams suvesdavo sausio pirmą dieną. Pagal praėjusių metų rezultatus buvo galima beveik tiksliai numatyti, ko tikėtis ateinančiais. Niekas nesikeisdavo.

U. E.: Anais laikais rengdavomės tam galutiniam egzaminui, kuris būdavo ilgo mokymosi laikotarpio pabaiga: Italijoje tai buvo brandos atestato, Vokietijoje abitūros, Prancūzijoje bakalauro egzaminas. Po to niekam nebuvo būtinybės mokytis, išskyrus elitą, kuris stodavo į universitetus. Pasaulis nesikeitė. Tuo, ką sužinojote, galėdavote naudotis iki pat savo ir savo vaikų mirties. Aštuoniolikos ar dvidešimties metų žmogus išeidavo į epistemologinę48 pensiją. Mūsų dienų visuomenėje darbuotojas privalo nuolat atnaujinti savo žinias iš baimės prarasti darbą. Brandos ritualas, kurį simbolizavo šie didieji mokymosi pabaigos egzaminai, nebeteko jokios reikšmės.

J.-C. C.: Tai, ką sakote, taip pat galiojo, pavyzdžiui, gydytojams. Žinios, sukauptos studijuojant, jiems likdavo naudingos iki pat karjeros pabaigos. O tai, ką kalbate apie mokymąsi be galo, kuriam visi nuo šiol priversti paklusti, visiškai tinka tiems, apie kuriuos sakoma – „išėjo į atsargą“. Kiek pagyvenusių žmonių buvo priversti susipažinti su informatika – šito jie akivaizdžiai negalėjo padaryti dar aktyviai dirbdami? Esame pasmerkti būti amžinais studentais, kaip Trofimovas iš „Vyšnių sodo“49. Galbūt iš esmės taip dar geriau. Mūsų vadinamas primityvias nesikeičiančias visuomenes valdo senoliai, nes būtent jie perduoda vaikaičiams savo žinias. O kai pasaulyje vyksta nuolatinė revoliucija, vaikai moko savo tėvus elektronikos gudrybių. Bet ko juos išmokys jų vaikai?

 

1 Luis Buñuel Portolés (1900–1983) – ispanų kino režisierius, pagarsėjęs siurrealistiniais filmais, visuomenės bei religijos kritika.

2 Isp.; aiškintojas.

3 Valentinas Luisas Žoržas Eženas Marselis Prustas (Valentin Louis Georges Eugène Marcel Proust, 1871–1922) – prancūzų romanistas ir eseistas.

4 Amintore Fanfani (1908–1999) – Italijos ministras pirmininkas.

5 Viljamas Šekspyras (William Shakespeare, 1564–1616, Anglija) ir Žanas Rasinas (Jean Racine, 1639–1721, Prancūzija) – dramaturgai.

6 Žanas Lukas Godaras (Jean-Luc Godard, g. 1930) – prancūzų kino režisierius.

7 „Nintendo“ kompiuterinių žaidimų rūšis, kurioje naudojama kompiuterinės grafikos plokštė Flipper.

8 Odile Jacob prancūzų leidyklos „Les Éditions Odile Jacob“ įkūrėja.

9 Klodas Levi-Strosas (Claude Lévi-Strauss, 1908–2009) – prancūzų antropologas, filosofas, kultūrologas, sociologas.

10 Azartinio ruletės žaidimo terminas: prieš paleisdamas suktis ratą, krupjė garsiai paskelbia, kad naujų statymų daryti nebegalima.

11 Angl. Disc Operating System – operacinė diskų sistema, populiariausia devintame XX a. dešimtmetyje.

12 Rašymo būdas – eilutės krypties kaitaliojimas: pirmoji ir kitos nelyginės eilutės rašomos iš dešinės į kairę, antroji ir kitos lyginės – iš kairės į dešinę; raidžių forma pritaikoma prie rašto krypties.

13 Prancūzų patarlė, kilusi iš Fransua Rablė (François Rabelais, 1494–1553) pasakojimo, kaip Panurgas derėjosi dėl perkamo avino („Gargantiua ir Pantagriuelis“ (Gargantua et Pantagruel)).

14 Lot. laterna magica – scenos reginys, kuriame derinami kino ir teatro elementai.

15 Mišelis Nostradamas (Michel Nostradamus, 1503–1566) – prancūzų gydytojas ir astrologas, išgarsėjęs kaip pranašas.

16 Angl.; pakirpti ežiuku.

17 Nuo 1967 m. balandžio iki metų pabaigos JAV miestuose kilo 159 rasinės riaušės.

18 Kalifornijos Berklio universitete 1967 m. vasarą vyko studentų riaušės.

19 1968 m. gegužę Prancūzijos miestuose vyko studentų ir darbininkų maištai.

20 Victoro Hugo (1802–1885) romanas Misérables.

21 Pjeras Žiulis Etcelis (Pierre-Jules Hetzel, 1814–1886) – prancūzų leidėjas ir redaktorius. Slapyvardžiu P. Ž. Stal (P.-J. Stahl) žinomas kaip vaikų rašytojas. Labiausiai jį išgarsino Žiulio Verno romanų leidyba.

22 Alesandras Frančeskas Tomasas Manconis (Alessandro Francesco Tommaso Manzoni, 1785–1873) – italų poetas ir romanistas, romano Promessi sposi autorius.

23 Frančecko Goninas (Francesco Gonin, 1808–1889) – italų dailininkas, graveris, iliustratorius, dekoratorius.

24 Robert Fludd, taip pat žinomas kaip Robertus de Fluctibus (1574–1637) – anglų gydytojas, mokslininkas.

25 Galileo Galilėjus (Galileo Galilei, 1564–1642) – italų astronomas, matematikas, filosofas ir fizikas. Johanas Kepleris (Johannes Kepler,  1571–1630) – vokiečių matematikas, astronomas ir astrologas.

26 Angl.; Derekas de Sola Praisas (Derek de Solla Price, 1922–1983) – anglų fizikas ir mokslo istorikas. Jo knyga – „Mažasis mokslas, didysis mokslas“.

27 Angl. Universal Serial Bus – universali magistralė.

28 Angl.; santrauka.

29 Onorė de Balzakas (Honoré de Balzac, 1799–1850) – vienas XIX a. Vakarų Europos realistų, prancūzų rašytojas, novelistas.

30 It.; „Aukso laiptai“.

31 Lot.; naudoti dofinui. 1670–1698 m. buvo išleisti 64 tomai klasikinių graikų ir romėnų literatūros tekstų Prancūzijos karaliaus Liudviko (Louis) XIV sūnui lavinti. Pedagoginiais tikslais jie buvo cenzūruoti.

32 Fransua Mari Aruė (François-Marie Arouet, 1694–1778), žinomas pseudonimu Voltaire, prancūzų rašytojas ir filosofas.

33 „Būti ar nebūti, štai klausimas koksai“ (vert. A. Churginas).

34 Arrête, il faut choisir et passer à l‘instant / De la vie à la mort ou de l‘être au néant.

35 Žanas Polis Čarlis Aimaras Sartras (Jean-Paul Charles Aymard Sartre, 1905–1980) – prancūzų filosofas egzistencialistas, dramaturgas, romanistas, scenaristas, politinis aktyvistas ir literatūros kritikas. Knyga L’étre et le néant išspausdinta 1943 m.

36 Jean Audouze (g. 1940) – prancūzų astrofizikas.

37 Michel Cassé (g. 1943) – prancūzų astrofizikas, rašytojas ir poetas.

38 Carriére J.-C., Cassé M., Audouze J. Conversations sur l’invisible, Paris, 2002.

39 Aeneis – epinė Vergilijaus (70–19 m. pr. Kr.) poema.

40 Alberto Einšteino (Albert Einstein, 1879–1955) sukurtas matematinis modelis, erdvės ir laiko koordinates sujungiantis į visumą.

41 Hinduizmo mitologijoje – dievybės įsikūnijimas. Įvairaus žanro interaktyviose kompiuterinėse programose avataras – pavidalas ar vardas, kurį gali pasirinkti dalyvis.

42 Mahābhāta – epinė senovės indų poema.

43 Ispanijos miestelis. Stebuklas įvyko 1640 m., 23 metų vaikino koja buvo amputuota prieš trejus metus.

44 Angl.; Senos dainos.

45 Quentin Tarantino (g. 1962) – amerikiečių kino režisierius.

46 Džonas Fordas (John Ford, 1894–1973) – amerikiečių kino režisierius, keturių „Oskaro“ premijų už režisūrą (rekordas) laureatas; Frankas Kapra (Frank Capra, 1897–1991) – amerikiečių režisierius.

47 Prancūzai kursinio, bakalauro, magistro ir daktaro darbų dažniausiai neskirsto pagal lygį ir apibendrintai vadina thèse universitaire, arba trumpiau – thèses.

48 Epistemologija – filosofijos mokslo šaka apie žinias, pažinimą, žinojimą ir jo įgijimo būdus.

49 Rusų rašytojo Antono Čechovo (Антон Павлович Чехов, 1860–1904) komedija Вишневый сад.