Senojoje judėjų kultūroje, kuri laikytina krikščioniškos Europos kultūros pamatu, nepalaidotas žmogaus kūnas arba negalėjimas palaidoti jo laiku (iki kūnui deformuojantis) buvo laikoma didele nelaime. Panašiai mąstyta visose kultūrose. Tačiau istorijoje būta periodų, kai draudimas niekinti ir nepalaidoti mirusio žmogaus kūno buvo sistemingai pažeidinėjimas. Lietuvoje, taip vyko maždaug ketverius metus, nuo 1946 iki 1950-ųjų, kai sovietiniai okupantai įbauginimo tikslais viešai niekindavo Lietuvos laisvės kovotojų palaikus.

Zigmas Vitkus
Dalius Žygelis


Viename iš neseniai pirmą kartą lietuviškai publikuotų JAV Centrinės žvalgybos tarnybos (CŽV) raportų apie padėtį pokario Lietuvoje ypatingas dėmesys skiriamas partizanų kovai. 1951 metais, pačiame Šaltojo karo įkarštyje, surašyto dokumento, kuriame apibendrinama septynerių pokario metų medžiaga, viename iš skirsnių pranešama apie specifinį sovietinių represinių struktūrų taikytą „tyrimo būdą“ nukautų Lietuvos partizanų tapatybėms išsiaiškinti.

Partizanų kūnai būdavo numetami ir Alsėdžių miestelyje (56‘02 š. pl., 22‘02 r. ilg.) bei apklausiami žmonės, siekiant nustatyti „šių sūnų“ („these sons“) vardus. Po kurio laiko miestelio žmonės susirinkimuose ėmė protestuoti prieš tokius rusų veiksmus, sakydami, kad jų vaikai esantys įgąsdinti ir naktimis sapnuoja lavonus etc. Kunigas kalbėjo, kad rusams šitaip elgiantis yra žeminami ne partizanai, o miestelio žmonės. Po šių pasisakymų rusai pakeitė savo „tyrimo“ būdus. Po 1948 m. nužudytųjų partizanų kūnai nebebūdavo paliekami miestelių aikštėse, tačiau užkasami saugumo pastatų kiemuose arba išgabenami kažkur kitur. Prieš išgabenant kūnus juos numazgodavo saugumo pajėgų rūsiuose kalintys kaliniai. Pasodinti kūnai, pridengti tik strėnjuostėmis, būdavo fotografuojami.

Partizanų, sovietų valdžios vadintų banditais, buržuaziniais nacionalistais, palaikai viešose erdvėse pradėti sistemingai guldyti nuo 1946 m. pradžios. Juozo Lukšos-Daumanto nuomone, kurią jis išsakė atsiminimų knygoje „Partizanai“, tai buvo susiję su 1946 m. vasario 15 d. paskelbtu LSSR NKVD komisaro Juozo Bartašiūno įsakymu dėl partizanų legalizacijos.

Bolševikai, įdūkinti atkaklaus partizanų pasipriešinimo, kuriam paralyižiuoti negelbėjo jokios jų pastangos, griebėsi naujo žiaurumo. Iki šių metų (iki 1946 m. – reng past.) enkagėbistai ar enkavedistai partizanų lavonų iš kautynių lauko neimdavo. Pasitenkindavo susirinkdami savus. Šiemet jie tarėsi suradę naują baugią priemonę kovoje su partizanais. Kautynėse paliktus partizanų lavonus (kai partizanams reikėdavo skubiai pasitraukti) jie parsiveždavo į miestelius ir ten visokiausiais būdais išniekindavo, tuo tikėdamiesi atgrasinti naujas gyventojų gretas jungtis į išskintas partizanų eiles.

Iki J. Bertašiūno įsakymo, 1944–1945 m., nukautuosius sovietų kariai dažniausiai palikdavo žūties vietoje, ir partizanams ar žuvusiųjų artimiesiems pavykdavo juos paimti ir slapčia palaidoti. Nuo 1946-ųjų pradžios tai tapo beveik neįmanoma. Sovietų kariai juos surinkdavo, nugabendavo į miestelį ir numesdavo viešoje vietoje – turgaus aikštėse, prie bažnyčių, liaudies gynėjų būstinių, mokyklų. Po „atpažinimo proceso“, kartais trukdavusio savaitę, kūnai būdavo „sunaikinami“ – paslapčia užkasami atokiose vietose, sumetami į pelkes, žvyro karjerus, nenaudojamus šulinius, lauko tualetus ir pan. Taip iš artimųjų būdavo atimama galimybė palaidoti žuvusįjį „žmoniškai“, taip pat buvo užkertamas kelias partizanų žuvimo ir palaidojimo vietoms tapti šventomis erdvėmis.

Matydami, kaip elgiamasi su palaikais, artimieji stengdavosi juos išvogti ir palaidoti kapinėse. Štai ką prisimena Povilas Pečiulaitis-Lakštingala, Tauro apygardos Birutės rinktinės partizanas:

Dažniausiai tekdavo prišliaužti, užrišti partizano lavonui už kojos virvę ir iš lėto ištraukti iš tos vietos. O paskui jau nusinešame tolyn. O sargybinis vaikšto aplink aikštę – apeina ratą, o lavonų jau nėra. Kildavo didžiausias triukšmas. Todėl iš karto išvogtų kovos draugų kūnų nelaidodavome miestelių kapinėse. Užkasdavome iš pradžių kokiame arime, o po kiek laiko, kai viskas kiek aprimdavo, palaidodavome kapinėse. Bet ir čia jie dar ramybės neturėjo. Stribai, sužinoję, kad čia perlaidoti partizanų kūnai, juos vėl atkasė, išmėtė paviršiuje, tada žmonės vėl juos palaidojo, viską sutvarkė. Tada stribai dar kartą juos iškasė, sakė, kad fotografavo ar dar ką ten darė. Ir vėl viską paliko paviršiuje. Žmonės vėl gražiai palaidojo. Ir taip kelis kartus…

Kartais palaikus išvogti padėdavo ir vienas kitas padoresnis stribas. Sakydavo: „neškit, nematysiu“, tačiau tokių būdavo nedaug. Dažniausiai tai buvo kaimynai ar šiaip labiau pažįstami žmonės.

Žinoma nemažai atvejų, kai sovietiniai pareigūnai iškasdavo slapta palaidotų partizanų kapus ir užkasdavo kur papuola. Taip buvo siekiama ištrinti laisvės kovotojus iš lietuvių atminties, nes žmonėms sunku prisiminti praeitį, ją aktualizuoti, kai nėra medžiaginio objekto, kurį jis galėtų matyti. Arba tas objektas yra desakralizuotas, paverstas kažkuo itin šlykščiu.

Lietuvoje partizanų palaikų niekinimo praktika baigėsi apie 1950-uosius, tada žuvusiųjų kūnai jau pradėti slėpti – atpažinimas vykdavo uždarose patalpose. Tokį pokytį galima aiškinti tuo, jog pogrindžio dalyviams pavyko nugabenti niekinamų kūnų nuotraukas į Vakarus, taip pat perduoti kovojančios Lietuvos laišką Romos popiežiui Pijui XII, kur jis buvo išspausdintas. Kita vertus, partizanų palaikų eksponavimas jau buvo atlikęs savo vaidmenį, ir instrumentas darėsi nebereikalingas – žmonės jau buvo pakankamai išgąsdinti, daugelis partizanų rėmėjų ištremti, o ir pačių kovotojų nedaug belikę.

Per dvidešimt Nepriklausomybės metų, iniciatyvių žmonių ir valstybės pastangų dėka, monumentaliais paminklais, kukliais kryžiais, tipiniais atminimo ženklais įamžinta daugelis vietų, žyminčių Lietuvos partizanų kovą. Ar šie materialūs atminimo ženklai bus paveikūs, priklausys nuo to, ar dabartinės kartos supras ir vertins partizanų kovą. Ar kartkartėmis susirinks prie jų prisiminti žuvusiųjų ir paliūdėti? Kaip yra tvirtinęs žinomas vokiečių istorikas Jornas Rusenas, būtent liūdesio emocija turi daugiausia sutaikymo jėgos.

LGGRT centro pastatyti tipiniai atminimo ženklai Algimanto apygardos štabo partizanų žūties vietoje, prie Priepado ežero

Visą šio teksto variantą drauge su unikaliomis archyvinėmis nuotraukomis rasite netrukus pasirodysiančiame naujausiame žurnalo „Kelionė su Bernardinai.lt“ numeryje.