Lapkričio 7 d. minime pal. Antaną Baldinuci (m. 1717).

Šis jėzuitų misionierius ir maldos vyras gimė Florencijoje, Italijoje, 1665 m. Jis buvo rašytojo ir menininko sūnus. Kunigo kelią jam numatė tėvas. 1681 m. įstojęs į jėzuitų ordiną, Antanas studijavo Romoje. Būdamas trisdešimties, pal. Antanas buvo įšventintas į kunigus ir pradėjo savo misionierystę Italijoje, Vitero ir Traskanti miestuose, padėdamas vargšams ir evangelizuodamas juos.

Jo maldos praktika buvo neįprasta ir stebinanti. Jis rengdavo didingas procesijas, kurios eidavo iš įvairių šalies vietų į vietą, kur būdavo numatytos pamaldos. Daugelis procesijos dalyvių dėvėdavo vainikus iš erškėčių. Pats Baldinuci, sukaustytas sunkiomis grandinėmis, nešdavo kryžių. Dauguma procesijos dalyvių eidami visą kelią plakdavo save.

Tokių procesijų Pa. Antanas Baldinuci buvo surengęs daugiau nei penkis šimtus.

Jo procesijos sutraukdavo minias žmonių – siekdamas palaikyti tvarką tarp plūstančių jį išgirsti ir pamatyti, jis įdarbindavo kelis pasauliečius, kurie būdavo vadinami deputatais. 

Jis atvertė nemažai žmonių, prieš tai pagarsėjusių nusidėjėlių. Tačiau ir dvasininkai mielai klausydavosi jo pamokslų.

Pal. Antano Baldinuci apaštalinį darbą lydėjo stulbinama sėkmė - kai jis atvykdavo į miestą, prie miesto sienų jo jau laukdavo susižavėjusi minia. Jis visur nešiodavosi Švč. Mergelės Marijos paveikslą ir garsėjo ypatingu pamaldumu Dievo Motinai. Jo populiarumą galima aiškinti tuo, kad maldos būdas atitiko laiko dvasią.

Nors malda ir atgaila jo gyvenime buvo nenutrūkstama, jis paruošė kelis tomus Gavėnios pamokslų.

Jis mirė lapkričio 7 d., buvo paskelbtas palaimintuoju 1893 m.