Pirmosios Libijos savarankiškumo pamokos – nelengvos. Vos sukilėliai palaužė paskutinį Muamaro Kadhafio bastionu laikytą Sirto miestą, sugavo ir mirtimi nubaudė patį pulkininką, buvo pareikšta, kad revoliucija išsikvėpė, ir laikas pradėti gyventi taikiai ir pagal taisykles.

Nustojus žvangėti ginklams, pradėjo tiksėti konstitucijos, rinkimų ir įstatymų laikrodis. Valstybė, kurioje keturis dešimtmečius vadovavo pulkininkas ir jo šeima, kur nebuvo konstitucijos ir partijų, o tik nuomonė ir įsakymai, staiga atsidūrė ant naujų pasirinkimų slenksčio.

Ir rinktis reikia skubiai. Per pirmąjį mėnesį po to, kai žlugo Sirtas ir  mirė M. Kadhafis, turi būti paskirta laikinoji vyriausybė, per tris mėnesius – paskelbti rinkimų įstatymai, dar per aštuonis mėnesius libiai turi išsirinkti 200 delegatų į nacionalinę asamblėją, kuri spręs konstitucijos, partijų, referendumo ir būsimų prezidento rinkimų klausimus.

Libių laukia daug darbo, ir jau dabar matyti, kad ryškėja naujos fronto linijos tarp skirtingiems miestams, įsitikinimams ir gentims atstovaujančių sukilėlių. Pirmas akmuo į nesutarimų daržą buvo Libijos pereinamosios tarybos vadovo Abdelio Jalilo pareiškimas, kad šalis nuo šiol ims vadovautis šariato teise ir bus legalizuotos poligaminės santuokos.

Toks pareiškimas nustebino sekuliariąją libių visuomenės dalį ir nemenkai įbaugino islamistų įtakos augimo bijančius Vakarus.

Jau anksčiau buvo žinoma, kad A. Jalilas yra palankus islamistams, tiesa, jį gerai priėmė ir sekuliarūs politikai, sukilėliai. Manoma, kad vienas sunkiausių dalykų, su kuriais artimoje ateityje susidurs libiai, – konstitucijos rašymas, nes reikės suderinti gana sunkiai suderinamus dalykus ir subtiliai išlaviruoti tarp skirtingų interesų, genčių, religingų ir mažiau religija besiremiančių grupių.

Pasak politikos ir teisės specialistų, konstitucijos šaliai reikia kuo greičiau, bet skubėjimas Libijai gali padaryti meškos paslaugą. Skubėti derėtis dėl konstitucijos ir ją rašyti šalyje, kurioje tokio dalyko nebuvo jau kelis dešimtmečius, šalyje, kurioje nėra politinių partijų, o politinės diskusijos tik dabar įgauna tikrąsias savo formas ir funkcijas – nelengva.

Čia, kaip ir daugelyje kitų sričių, geriausiai organizuotos atrodo islamistų grupuotės, o tai – jau galvos skausmas kai kuriems libiams ir, žinoma, Vakarų diplomatams.

Dar vienas sunkus, bet neišvengiamas žingsnis, laukiantis Libijos, – nacionalinės armijos ir policijos kūrimas, tiksliau – ginkluotų sukilėlių būrių pažabojimas. Šis uždavinys taip pat nebus lengvas, nes kiekvienas miestas į sukilimą ėjo su „sava“ kariuomene ir savais vadais, todėl rasti Misratos, Bengazio ar Tripolio sukilėliams vienodai geras sąlygas ir postus kuriamose šalies karinėse institucijose – titanų darbas.

Tiesa, jį atlikti būtina, nes bet kokia vienos grupės esama ar numanoma viršenybė prieš kitą grupę gali baigtis kruvinu susišaudymu, kuriuo labiausiai džiaugtųsi M. Kadhafio sūnūs, kurie, kaip manoma, slepiasi Nigeryje ir turi dar pakankamai pinigų kovai tęsti ir nesantaikai kurstyti.

Dar vienas nesantaikos obuolys Libijoje yra nafta. Jos daug, ji brangi, o ją valdantieji gali tikėtis ne tik pinigų, bet ir įtakos. Jau dabar pastebima, kad Misratos ir Tripolio sukilėlių falangos tarpusavyje varžosi dėl to, kas valdys naftos sektorių, kuris, pasak specialistų, stebėtinai greitai atsigauna ir jau  visai netrukus galės veikti tokiu pat pajėgumu, kaip iki revoliucijos.

Naftos pirkliai ir investuotojai nenuilsdami zuja po Libiją, bet atsakingų žmonių, su kuriais galėtų sukirsti rankomis dėl sutarčių, dar nedaug. Tiesa, tai, pasak specialistų, laikinos problemos, kurios labai greitai, jei taikiai, išsispręs. Libijos padėtis, palyginti su Irako, kai buvo nuverstas Saddamas Husseinas, yra daug geresnė. Tikimasi, kad taip bus ir toliau.

Dar vienas, iššūkis laukiantis Libijos, – žmogaus teisės bei jų interpretavimas. Liūdnas pulkininko M. Kadhafio gyvenimo galas simbolizavo ne tik jo valdymą, bet ir palikimą. O palikimas, pasak specialistų, nekoks. Daugelis sukilėlių turi gana menką supratimą apie žmogaus teises, nes jos Libijoje pastaruosius 40 metų buvo pažeidžiamos, besikeičiant valdžiai, situacija šioje srityje nekito.

Tai galime matyti reportažuose iš karo lauko, perskaityti tarptautinių organizacijų, stebinčių situaciją Libijoje, raportuose.

Naivu tikėtis, kad supratimas apie žmogaus teises, pagarba karo belaisviams gims per naktį, galbūt todėl nevyriausybinės organizacijos pasiraitojusios rankoves metasi į neartus žmogaus teisių dirvonus Libijoje.

Laikinoji Libijos valdžia taip pat siekia kontroliuoti gaivališkus sukilėlių veiksmus, sakoma, kad jiems net buvo išsiuntinėtos trumposios telefoninės žinutės, primenančios nežudyti karo belaisvių, tiesa, M. Kadhafio bei jo sūnaus likimai rodo, kad ne visi sukilėliai šias žinutes skaitė.

Žmogaus teisių nepaisymas ir beprasidedanti pulkininko šalininkų medžioklė Libijai itin pavojinga. Kalbama, kad sukilėliai, ypač kilę iš Misratos, itin aršiai medžioja ir žudo tikrus ar tariamus M. Kadhafio šalininkus.

Kartais bendrininkavimu su nužudytu pulkininku apkaltinami ištisi miesteliai. Žmonės verčiami sprukti iš savo namų, jiems grasinama mirtimi, o kai kurie – žudomi.

Libijai reikia susitaikymo, o ne raganų medžioklės, mano specialistai, o ir daugelis libių. Nes kiekviena maža medžioklė gali peraugti į didelę, o tada ir pilietinis karas ne už kalnų. 

Pagal Foreign Policy, Foreign Affairs ir The Economist parengė Jūratė Važgauskaitė