Gerbiu mūsų policininkus dėl dviejų priežasčių: nes jie – mūsų, ir dėl to, jog jie stengiasi gerai atlikti pareigas chroniškai nepalankiomis sąlygomis – trūkstant lėšų net ir tiesioginei veiklai, sykiu jaučiant solidarumo iš visuomenės pusės stoką. Įspūdžiai iš vieno policijos komisariato, kuriame prieš porą savaičių apsilankiau drauge su „Bernardinai.lt“ fotografe.

Vilniaus 2-asis policijos komisariatas, įsikūręs Algirdo gatvėje, – vienas didžiausių Vilniuje. Jis aptarnauja 104 kv. kilometrų teritoriją, kurioje gyvena 106 tūkstančiai gyventojų. Tai Naujamiesčio, Naujininkų, Rasų, Vilkpėdės, Panerių ir Grigiškių seniūnijos. Komisariate dirba 185 darbuotojai: budėtojai, viešosios policijos pareigūnai, tyrėjai.

2011 metų spalio 17–23 dienomis komisariato aptarnaujamos teritorijos ribose buvo užfiksuoti 505 įvykiai, įregistruoti 56 nusikaltimai. Daugelis įvykių  – konfliktai namuose.  Komisariato daboklėje spalio mėnesį pabuvo 177 asmenys. Tai kiek mažiau nei vidurkis. Paprastai joje kiekvieną mėnesį tenka pabūti apytikriai 200 asmenų.

Gryni skaičiai dažniausiai nuobodūs, neprakalbinti jie tėra emocijų nežadinanti statistika. Tačiau jie gali pasitarnauti tiems, kurie išvis nenutuokia, kokios policijos komisariato Lietuvoje darbo apimtys.  Pavyzdžiui, man, sunkiai įsivaizdavusiam, jog vienas Vilniaus policijos komisariatas aptarnauja dvigubai didesnę nei Panevėžio miestas teritoriją.

Aprodyti komisariatą ir papasakoti apie jo kasdienybę mudviem su fotografe mielai sutiko komisariato viršininkas Arūnas Paulauskas – 38-erių pareigūnas, Vidaus reikalų sistemoje dirbantis nuo 1993-iųjų, šiam komisariatui pradėjęs vadovauti šių metų birželį, iki tol dirbęs Vilniaus apskrities VPK Operatyvaus valdymo skyriaus viršininko pavaduotoju.

Buvau nusiteikęs parengti reportažą apie policijos kasdienybę. Apie komisariato dieną, sakykime taip. Tačiau vaikščiodamas komisariato koridoriais, supratau, jog būtų itin paviršutiniška ką nors rašyti, praleidus čia kelias valandas ar netgi dieną. Kad kasdienybės banalume pastebėtum reikšmingus dalykus, reikėtų skirti nepalyginamai daugiau laiko.

Iš poros valandų apsilankymo galėjau padaryti tik bendras išvadas. Veikiau išvadų apmatus, kurie, viliuosi, bus gana objektyvūs. „Labai džiugu, kad norite teigiamai parašyti apie policiją“, – tarstelėjo komisaras. „Ne tiek teigiamai, kiek teisingai, kiek man tai pavyks, – šiek tiek patikslinau. – Esu įsitikinęs, kad aptariant policijos veiklą pernelyg daug vienpusiškumo.“

Kai ruošdamasis vizitui paklausiau Policijos departemento Viešųjų ryšių specialistės, kokį komisariatą ji man remomenduotų aplankyti, pamaniau, jog pasiūlys kokį nors itin modernų. Pavyzdžiui, neseniai renovuotą 3-iąjį prie Halės turgaus. Na, vis tiek viešieji ryšiai, patys suprantate. Kitiems siunčiame tik tas nuotraukas, kurios mums patiems (pačioms) patinka. Tačiau man pasiūlė 2-ąjį.

„Kosmetinis patalpų remontas buvo atliktas prieš maždaug 20 metų, – sako komisaras. – Apie kokius nors rimtesnius darbus net negalime galvoti. Patys matote, kokios čia sąlygos.“ Jaučiu, kad jis šiek tiek drovisi. Tą akimirką galvojau, kad jis galbūt pamanė, jog tikėjausi ko nors įspūdingesnio (ypač kai aplankėme keletą tyrėjų kabinetų viršutiniuose pastato aukštuose).

Šią akimirką stovime budėtojų patalpoje. Jos sienos iki pusės nudažytos žaliai ir mėlynai (beje, nuotraukose jos gražesnės). „Budėtojų dalis – tai komisariato ašis“, – pasakoja komisaras. Iš čia  patruliuoti išvyksta policijos ekipažai, čia atvedami įtariamieji ir nusikaltėliai, priimami interesantai. Per šią dalį pereina viso skyriaus dokumentacija.

Komisaro lūpose nuskamba ir žodis „klientai“. Šiuolaikinis žodis itin nešiuolaikiškoje aplinkoje. Taip dar labiau išryškėja skirtumas tarp šiuolaikinio mąstymo ir „nešiuolaikinės“ tikrovės. O tikrovė čia nekvapni. Taip sau įvardijau ir pagalvojau, kokie visgi skirtingi gali būti darbai, aplinkos, kuriose būna žmonės, ir kaip tai formuoja dirbančiojo požiūrį į tikrovę.

Jei reikėtų vienu žodžiu įvardyti, kokia atmosfera tvyrojo komisariate (kalbėkime apie budėtojų dalį, mat ten, kur kabinetai, atmosfera kaip visur įstaigose – nuobodoka), tai laukimas arba inercija. Beje, apie inerciją policijos darbe užsiminė ir pats komisaras: „Skyrių, poskyrių dauginimas ir popieriai, popieriai, kiekvienai smulkmenai – popierius. Kartais atrodo, kad sistema funkcionuoja vien dėl savęs pačios.“

Laukimą buvo galima justi iš kiekvieno aplink matomo daikto: iš grublėtų sienų, iš nusidėvėjusio linoleumo, apleistos pareigybių lentos vestibiulyje, iš budėtojo langelio, iš sulaikytojų boksų (panašių į tas, kurios buvusiame KGB kalėjime, prie Lukiškių aikštės), dvoko budėtojų dalies patalpose ir širdį spaudžiančių liūdnai viltingų pradinių klasių mokinių piešinių Angelų sargų dienos proga.

Kai ką nors įvardijame kaip inertišką, pabrėžiame tai kaip neigiamą dalyką. Inercija – kai kas nors vyksta savaime, – vien dėl to, kad tai vyko anksčiau, bet ne dėl to, jog norėtume, kad tai vyktų. Tačiau ji gali būti ir naudinga. Tam tikra prasme. Kad padėtų sulaukti momento, kai viskas pasikeis. Kai pareigūnai ims dirbti tinkamomis sąlygomis, kai gaus jų darbo vertus atlyginimus, ims gerbti save ir bus gerbiami kitų. Jei ne inercija, galbūt išvis nieko neliktų.

 „Daugeliui mano pareigūnų gėda grįžti namo uniformuotiems. Ar gėda namo grįžti su uniforma, pavyzdžiui, pilotui?“ – klausia komisaras. Ir man tai vienas apmaudžiausių klausimų. Lietuvos Respublikos policijos pareigūnai, žmonės, be kurių darbo negalėtume normaliai gyventi, kurių profesija kitose Vakarų šalyse itin vertinama, gėdijasi to, kas juos turėtų iškelti.

„Kodėl taip?“ – klausiu, nors atsakymą nujaučiu. „Visų pirma aplinka, žmogus negali jaustis orus, dirbdamas tokiomis sąlygomis, antra – atlyginimas. Kai 1993 metais pirmą kartą gavau atlyginimą, gavau jį dar talonais, jis siekė 18 dolerių. Vėliau nuolat kilo, tačiau eilinio policininko alga ir šiandien nėra tokia, kad jis galėtų normaliai gyventi.“

„Pusantro tūkstančio – daug ar mažai“, – svarsčiau. Nedaug, žinoma. Tačiau gali užtekti, jei gyveni dviese, ar turi mažų vaikų ir nedirbi padidinto streso sąlygomis. „Žmonės galvoja, kad policininko darbas yra fizinis, vis dėlto, daugeliu atveju, tai intelektinis darbas“, – pastebi komisaras. Reaguoti į situaciją, ją suvaldyti, priimti geriausią tuo metu sprendimą.

Kalbėjomės ir apie prieštaringus policijos bei visuomenės santykius. Komisaro nuomone, visuomenė ir policija atspindi viena kitą, ir negalima tikėtis, kad būtų kitaip. Taip yra iš dalies dėl visuomenės nežinojimo, iš dalies dėl pačių policininkų kaltės. Visuomenė nežino, kokia policijos darbo specifika, policininkai savo ruožtu taip pat daro neatleistinų nusižengimų.

Žmogui iš šalies (kalbėsiu apies save) atrodo, kad viskas paprasta, kad tereikia sutvarkyti keletą sričių: iš esmės pagerinti eilinių pareigūnų sąlygas darbovietėje, reikšmingai pakelti atlyginimus, kad niekas – svarbiausia, pats pareigūnas – neimtų priekaištauti sau esą gauna „tiek mažai“, ir suteikti  įvairių garantijų baigus policininko karjerą. 

Tada atsirastų ir motyvacija – pagrindinė sąlyga, kad į sistemą nepatektų atsitiktinių žmonių.  Idealas – „kaip Suomijoje“: „10–11 pretendentų į vieną vietą“. Sunku įsivaizduoti tokį konkursą čia, Lietuvoje, tačiau jei kada nors toks įvyktų, būtų galima drąsiai sakyti, jog mums pavyko. Mums pavyko pakelti policijos prestižą pačių policininkų ir visuomenės akyse.

„Kaip bebūtų, ir dabar tos sąlygos normalizavęsi. Pavyzdžiui, anksčiau, kai pradėjau dirbti, buvo visiškai normalu budėtojų dalyje gerti. Po truputį, visą dieną. Dienai baigiantis visi jau būdavo „šilti“ . Šiandien tai neįsivaizduojama. Santykiai tarp darbuotojų tampa demokratiškesni, nors ir šiandien gali justi iš praeities mus pasiekusį viršininko kultą. Tas mane tebetrikdo.“

Žvelgiant į policijos veiklą makro lygiu, pokyčiai vyksta (kai kas sako, jog policijai reikia ne pokyčių, o poilsio nuo jų): priimti Policijos veiklos įstatymo pakeitimai, kuriais įteisinta pareigūnų rotacija, įsteigta Imuniteto valdyba geresnei vidaus kontrolei užtikrinti, tobulinama valdymo sistema, policijos veikloje akcentuojama paslaugos ideologija.  

Tik lausimas kaip ir kada tai atsilieps mikro, t. y. komisariato kasdienybės lygmeniu? Pavyzdžiui. Seimas neseniai priėmė seniai lauktą, itin pažangų Smurto artimoje aplinkoje įstatymą, įsigaliosiantį 2011-ųjų gruodį (policija kiekvienais metais sulaukia 41 tūkst. tokių iškvietimų). Vienas svarbiausių jo aspektų – smurtautojo atskyrimas ir išlaikymas atstu nuo aukos.

Kyla klausimas, kaip policija (o į smurtą namuose visų pirma atvyksta viešosios policijos pareigūnai) sugebės tai įgyvendinti, kai trūksta patalpų sulaikytųjų asmenų laikymui, kai nėra skirta pinigų elektroninėms priemonėms (turbūt vienoms efektyviausių ir humaniškiausių) įsigyti?

Paklausiau to A. Paulausko. „Suksimės kaip nors“, – atsakė jis. Tas „suksimės“ man pasirodė  tipiškas stygiaus nulemtas atsakymas. Šį klausimą esu uždavęs ir Policijos departamento pavaduotojui Renatui Požėlai. Jis taip pat nežinojo. Taigi neaišku. Regis, tai bus bene didžiausias iššūkis policininkams kitais metais.

„Man keista, kaip jie, dirbdami tokiomis sąlygomis, pajėgia išlikti normaliais žmonėmis“, – jau po darbo SMS parašė mūsų fotografė. Panašią mintį pokalbiui baigiantis išsakė ir komisaras, kai paklausiau, koks didžiausias iššūkis dirbant policininko darbą. „Didžiausias turbūt – išlikti žmogumi“, – atsakė jis.

Interpretavau tai kaip pastangą išlikti žmogumi nuolat susiduriant su tamsiąja gyvenimo puse (kurios mes esame linkę nepastebėti keldami kvapnios kavos puodelį jaukiose darbovietėse), dirbant tokiomis sąlygomis, gaunant tokį atlyginimą ir nejaučiant reikšmingo „padoriosios“ visuomenės palaikymo.

Nuotraukos Zenekos