Lietuvių kalba Grigorijaus Kanovičiaus apsakymu knyga „Debesis, vardu Lietuva“ 2009 metais išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla (Debesis, vardu Lietuva: apsakymai. Iš rusų kalbos vertė Aldona Paulauskienė, Feliksas Vaitiekūnas. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2009. –351 p).  Šiemet knygą išleido Jeruzalėje, „Jeruzalės žurnalo biblioteka“. Siūlome skaitytojams Izraelyje gyvenančio kino režisieriaus, daugelio filmų scenarijaus autoriaus Arkadijaus Krasilščikovo atsiliepimą apie Grigorijaus Kanovičiaus apsakymų knygos „Debesis, vardu Lietuva“ pristatymą, skelbtą „Jeruzalės antologijos“ žurnale. Abi knygas apipavidalino Markas Kanovičius. Daugiau apie rašytojo kūrybą  www.gkanovich.com

Aš nenorėčiau tiesiogiai rašyti apie naują ir nuostabią Grigorijaus Kanovičiaus knygą „Debesis, vardu Lietuva“. Knyga, kurią išleido „Jeruzalės žurnalo biblioteka“, kaip įprasta rašytojo kūrybai, – protinga, gabi, graži, todėl jai nereikia recenzijų. Aš norėčiau pasidalyti mintimis, kurios kilo skaitant šį apsakymų rinkinį.

Rašytojas Kanovičius visuomet vertėsi šventu ir mistiniu darbu: jis mums nuolat grąžina Miestelio žydų  dvasią ir jų gyvenimo vaizdus. Didingą ir žemišką, šventą ir nuodėmingą jų dvasią. Yra žinoma, kad tironijos aukos kapų neturi. Šeši milijonai Holokausto ugnyje sudegusių žydų turi vienus – broliškus kapus. Rašytojas Kanovičius mėgina įvardyti kiekvieną šito blogio auką. Tas mėginimas yra sėkmingas vien jau todėl, kad šitie žmonės atgyja jo kūryboje. Tačiau Kanovičius nekuria martyrologo. Jis, per stebuklą likęs gyvas, sumoka duoklę išėjusiems. Iš nebūties rašytojas prikelia gyvenimui savo gimines, draugus, kaimynus, šitaip tarsi nutraukdamas užmaršties ratą kitoje vietoje ir kitame laike.   

Kanovičiaus apsakymų herojai nepastebimai susirenka draugėn ir apgyvendina Miestelio erdvę. Rašytojas mums primena tą nuskendusį pasaulį, kuriame gyveno mūsų tėvai, seneliai ir proseneliai. Tą mūsų pasaulį, kuris buvo niekšiškai iš mūsų atimtas. Taip kaip buvo atimta Jeruzalė, kaip ne vienąsyk iš persekiojamų Jakovo palikuonių buvo atėmę Ispanijos, Anglijos, Vokietijos, Rusijos pasaulius... 

Kiekvienas tų prieš valią paliktų pasaulių buvo apgyventas ir, sakyčiau, žydų palaimintas. Kiekviename tų pasaulių jie stengdavosi gyventi pagal Dievo įstatymus, nepaisydami judofobijos ir piktos valdžios valios. Kiekviename tų pasaulių jie siekė pakilti į kūrybos aukštumas, nepaisydami nuolatinių šmeižtų ir blogo žodžio. Apie tai mums primena Grigorijaus Kanovičiaus knyga.

Europoje fiureris pasiekė savo tikslą – subyrėjo Europos žydų laikmečių jungtis.

Be šios jungties nėra tautos, nėra jos istorijos. Aš, pokario vaikas, nepažinojau savo senolių. Aš augau be jų tikėjimo, įgūdžių, žinių, patirties. Aš taip pat buvau Holokausto auka, kokie buvo mano senelis ir senelė, nacizmo nužudyti greta jų Miestelio, Baltarusijoje. Ir sovietų valdžiai taip pat rūpėjo nutraukti laikmečių jungtį. Kiekvienas G. Kanovičiaus apsakymas mėgina tą nutrauktą jungtį atkurti. Jis daro tą taip meistriškai, kad aš baigiu įtikėti savo giminyste su rašytojo prozos herojais. Štai šitas, Simonas Dudakas, visai galėjo būti mano senelis, o Vargšas Rotšildas – vargingiausias ir nelaimingiausias miestelio gyventojas – mano dėdė.  Sujungdamas nutrūkusio laiko gijas, Kanovičius apdovanojo mane giminystės, prarastojo laiko atradimo jausmais.

Izraelio žydai, ir ne tik Izraelio, dažnusyk vengia prisiminti Miestelio pasaulį, tą, iš kurio atėjo dauguma žydų valstybės piliečių.  Tas pasaulis buvo sunaikintas, jis nesugebėjo pasipriešinti nacizmui, todėl vis neatsispiriama pagundai apkaltinti pačias blogio aukas dėl nacių genocido pergalės. Šitas niekšingiausias požiūris remiasi tuštybe, pasipūtimu ir kvailumu. „Mums nereikia istorijos, geriau pamirškime mūsų pragarišką, gėdingą praeitį“, - dažnai deklaruoja kairieji sionistai, užmiršę banalią tiesą: tauta be praeities, kad ir kokia ta praeitis būtų – tauta be ateities. Aš visad skaitydavau Kanovičiaus kūrybą ne tik kaip literatūros kūrinį, bet kaip gyvas ištraukas iš mano tautos istorijos knygos.

Grigorijus Kanovičius už mūsų nugarų tarsi būtų pastatęs veidrodį, jis prašo atsigręžti ir pamatyti, atpažinti save jo prozos herojuose. „Mes visi vieno kraujo“, – tarsi sakytų rašytojas, ir tas kraujas, kartą nekaltai pralietas, yra mūsų tautos genijaus, mūsų gyvybingumo, mūsų pergalės pagrindas. Mes skubame, lekiame, laikas skubina mus, ragindamas beatodairiškai lėkti pirmyn. Rašytojas visa savo kūryba tarsi maldauja bėgančiųjų į niekur: „Sustokite nors akimirkai, atsigręžkite, be žvilgsnio atgalios  ir kelias pirmyn bus pavojingas.“

N. Apčinskaja memuarų apie M. Šagalą pratarmėje  rašo: „Žmogus, judantis pirmyn su veidu atsigręžusiu atgal – kertinis įvaizdis Marko Šagalo kūryboje.“ Tokį žmogų aš regiu Grigorijaus Kanovičiaus romanuose, apysakose ir apsakymuose. Pasaulis, paliktas mums mūsų protėvių, nebuvo Sodoma ir Gomora. Jis buvo nuodėmingas, kaip bet kuri vieta šioje Žemėje, bet jis buvo šventas ir tiek šviesus, kad galėjo sukelti negailestingą šėtoniškų jėgų neapykantą.

Salvadoras Dali nemėgo Marko Šagalo tapybos ir vadino šį iškilų dailininką „sendaiktininku“. Man visad atrodė, kad šie abu kūrėjai labai vienas į kitą panašūs. Tik Šagalas sėmėsi įkvėpimo energijos iš fantazijų apie praeitį, o Dali – iš fantazijų apie ateitį. Manau, kad nauja Kanovičiaus knyga yra kupina fantazijų apie praeitį. 

Bet tik rašytojo talentas galėjo išgryninti būtį taip, kad ji skirtųsi nuo pilkos kasdienybės, iškelti ją į atminties aukštumas, priartinti ją prie mūsų dienų, kurios visai nepanašios į kupiną mistikos ir tikrojo tikėjimo Miestelio gyvenimą.

Knygoje „Mano gyvenimas“ Šagalas rašo: „Vieną gražią dieną (o kitokių dienų pasaulyje ir nebūna), kai mama ant ližės pašovė į krosnį duoną, aš, priėjęs prie jos, paliečiau miltais išsitepusią alkūnę ir tariau: „ Mama, aš noriu būti dailininkas.“ Laimingos vaikystės rojus (mama ir duona) – visa tai ir tapo Šagalo tapybos turiniu. Vaikystė-duona-tapyba – vienos grandinės grandys. Kitas dalykas – Dali. Jis nė per nago juodymą nevertino praeities. Dali knygoje „Apie save ir apie visą kitką” skaitome: „Dažniausiai memuarai rašomi pabaigoje, senatvėje, kai gyvenimas jau nugyventas. Man dėl mano nuodėmingo įpročio viską daryti ne taip, kaip kiti žmonės daro, šovė į galvą, kad protingiausia iš pradžių parašyti atsiminimus apie savo gyvenimą, o tik vėliau jį nugyventi.“ Štai šituos prisiminimus apie savo ir žmonijos gyvenimo ateitį Dali ir tapė ant drobės.  Kita vertus, koks skirtumas, iš kokių „šiukšlių“ šie du genijai kūrė jų šedevrus? Svarbiausia, kad jie yra, kad mums juos „padovanojo“.

Miestelis žuvo. Virto pelenais. Bet žmogaus svajonės apie saldžią it rojus vaikystę negali pražūti. Rankraščiai, deja, dega. Tik mūsų vaikystė niekada nesudega.  Štai ir Grigorijaus Kanovičiaus apsakymuose aš pamačiau ne „debesį, vardu Lietuva“, o debesį, vardu Vaikystė. Jau nebejaunas rašytojas gyvena „laikmečių jungtimi“. Jis negali atsisakyti nė valandėles jo turtingo gyvenimo akimirkų, ypatingai tų, išėjusių drauge su praėjusiu amžiumi, kai dar buvo galima palytėti mamos alkūnę. Apie tą nuostabų laiką, kaip rašo G. Kanovičius apsakyme „Karmen iš trečio aukšto“, kai: „Gimtajame miestelyje jokio teatro nebuvo. Nemokamas teatras buvo pats gyvenimas, jos scena tapdavo čia gatvės, čia turgaus aikštė ar erdvi pirtis sraunios Neries pakrantėje, raudonų plytų sinagoga ir piktžolėmis užžėlęs stadionas, kuriame žūtbūtinėje kovoje rungdavosi dvi komandos – kepėjai ir staliai iš Makabi ir Lietuvos kariuomenės sporto klubo puskarininkiai…“

Iš esmės visi šios knygos Kanovičiaus apsakymai yra ne apie buvusį gyvenimą, net ne apie žuvusio Miestelio būtį, o apie tikrąjį gyvenimą – tą, kuris buvo iki išrandant televizorių ir kukurūzų traškučius…