Lapkričio 8 d. Romoje pagerbiamos dvi grupės pirmųjų amžių kankinių, vadinamų Vainikuotais Kankiniais (m. 305). Pirmoji grupė – penki skulptoriai persai. Kiti – keturi romėnai kariai. Dažniausiai turimi omenyje kankiniai iš Persijos, kurių relikvijos buvo atvežtos į Romą ir patalpintos Celinos kalvoje jų garbei pastatytoje bazilikoje. Vėlesnės legendos mini jų vardus: Klaudijus, Nikostratas, Simpronianas ir Kastorijus. Penktas vardas nežinia kodėl neminimas. Kankinių aktai rašo apie skulptorių ginčą su imperatoriumi Dioklecijanu Sirmiume, kur imperatorius statė sau rūmus. Skulptoriai iškalė iš akmens daugybę papuošimų rūmams, bet griežtai atsisakė iškalti stabo Eskulapo statulą. Už tai jie buvo įkalinti ir verčiami aukoti stabams. Šių kankinimų metu staiga mirė tam vadovavęs imperatoriaus karininkas Lampadijus. Įpykę jo draugai nuskandino visus skulptorius.

Antruoju atveju kalbama apie keturis romėnų karius: Severą, Severijoną, Karpoforą ir Viktoriną, kurie imperatoriaus Dioklecijano valdymo metu buvo verčiami aukoti Eskulapo statulai, imperatoriaus pastatytoje Trajano pirtyse įrengtoje šventykloje. Atsisakę tai daryti, kariai buvo užplakti rykštėmis. Popiežius Miltiadas (m. 314) jų kūnus palaidojo prie Lavikanos Kelio.

Vainikuotų Kankinių kultas taip pat labai išplito Anglijoje. Beda Venerablis Kanterburyje pastatė Vainikuotų Kankinių bažnyčią ir 601 m. joje patalpino iš Romos atvežtas kankinių relikvijas, o Anglijos benediktinai jų kultą išplatino šalyje.

„Šventųjų gyvenimai“