Į mažus mūsų miestelius užsukti, o dar labiau – susitikti su juose lėtai ir ramiai gyvenamais gyvenimais visada miela. Dažniausiai juose būna jauku ir švaru. Tylu ir skaidru. Erdvu ir lėta. Nuobodu tokiu ilsinančiu nuoboduliu, kad šis virsta išsiilgtu gerumu. Vėlyvą rudenį ten gali pamatyti nesugrėbtus lapus parkuose, nenuskintus obuolius apleistose sodybose, mergaites, suokalbiškai susikibusias už rankų ir einančias į šalia esančius piliakalnius ar pievas išjuokti paaugliškų savo paslapčių, tarsi vis dar gyventų ne dvidešimt pirmame amžiuje… O sutirštėjus vakaro tamsai, žiūrėk, visi, kam per gūdu, susirenka į kultūros centrus ar bendruomenių namus padainuoti, pašokti ar tiesiog pasišnekučiuoti – it kokiuose senuose dokumentiniuose filmuose. Kaip gi, už mažų namelių užuolaidų rastum visko – daiktų, žmonių, minčių bei žodžių tamsos bei nešvaros, graužiančio dienas liūdesio, bet tai, man regis, kur kas labiau nei “ didžiajame pasaulyje” yra persmelkta gyvenimo tiesumu, tikrumu ir išganančia paprastybe.

„Pax et bonum“ renginio akimirkos Punioje. Autorės nuotrauka

Tai patyrėme ir Punioje, atkeliavę į ją su Tarptautiniu sakralinės muzikos ir labdaros projektu „Pax et bonum“. Miestelis, belaukdamas atlikėjų, sykiu ruošėsi ir savo šventei – mokyklos daugiafunkcinio centro atidarymui. Buvę senieji kultūros namai per pastaruosius renovacijai skirtus metus virto šiuolaikine daugiafunkcine erdve, patikėta mokyklos globai, tačiau galėsiančia atliepti ir visos bendruomenės poreikiams. Kol mūsų kūrybinė komanda ruošėsi koncertui, naujutėles, dažais kvepiančias patalpas lankė Alytaus rajono savivaldybės ir Seimo atstovai. Prie durų kuo širdingiausiai sutiktuvių maršus trenkė liaudiškos muzikos kapelos „Nemunėlis“ (vad. G. Šmitas) jaunimas, atvirose repeticijų salėse it jaunos stirnaitės šokio ritmu strypčiojo mergaitės, kitos dainavo, kaip šiek tiek išsigandę angelai, didelėmis skaidriomis akimis liudydamos naujuose namuose įsivyraujansią taiką ir gėrį. Tiesa, atlaidžią šypseną kėlė „valdžios atstovų“ noriai tebeužsėdamos išimtinai pirmosios eilės, kai kuriems iš jų karališkai šykščiai linksint galvas už jų nugarų tyliai susėdusiems „paprastiesiems“.

„Pax et bonum“ renginio akimirkos Punioje. Autorės nuotrauka

Atpažįstamas sovietinės, o ir europietinės nomenklatūros susireikšminimas, matyt, ne tik čia ilgai dar neužleis pozicijų evangelinei „pirmieji bus paskutiniai“ ar tiesiog gyvenimiškai paprastumo ir betarpiškumo išminčiai. Bet atrodo, kad tas „susisvarbinimas“ vis labiau yra pasmerktas ironiškai vienatvei: prietaringos baimės ir ja šeriamos pagarbos virpesių iš „darbo liaudies“, ačiūdie, bent mano rodarams čia nepavyko pagauti.

Taigi miestelio šeimininkai – seniūnas Gintautas Laukaitis ir mokytoja Daiva Bartkevičienė – palydėjo šio centro atidarymo ceremoniją, ir jų skleidžiama taika bei gėris scenoje užleido vietą vilnietiškajam „Pax et bonum“. Tiesą sakant, susipažinusi su atvežta programa pagalvojau, kad ji mažo miestelio bendruomenei gali virsti nemenku iššūkiu: nei populiarių estrados žvaigždžių, nei pseudoliaudiškos muzikos ar verksmingos poezijos, nei trivialių „vaizdelių“/anekdotų – argi ne tokį įsivaizduojame esant provincijos skonį? Ar projekto rengėjai iš medžio išdribo šį rudenį? Ne tik kad lėkštų dainelių neatvežė, bet dargi beveik nieko kultūriškai lietuviško! Flamenko šokėja Beatričė Tomaševičienė, rusiškai romansus atlikusi Liuba Nazarenko, jidiš ir hebrajų kalbomis dainavusi Marija Krupoves ir argentinietišką tango atliekantis kvartetas „4 Tango“ bei dainininkas Eduardo Gimenezo iš Urugvajaus, savo visiškai ne lietuvišku temperamentu komentavęs ne lietuviškas dainas... Man patinka „Pax et bonum“, dievaži! Kai šitas abejones išsakiau projekto vadovei Vilijai Grigonytei, ji išpūtė akis dėl tokio nesupratingumo: „Taigi mes tai darome tyčia! Gana maitinti žmones beskonėmis košelėmis! Be to, atvirumas kitoms kultūroms pagaliau turėtų visiems mums tapti norma...“ Ir tikrai malonu buvo jausti, galima sakyti, tiesiog subtilią salės reakciją į, tarkim, labai savitas Marijos Krupoves atliekamas dainas. „Išėjo viena moteris su gitara ir laimėjo visą salę“, – vėliau sakė Vilija. Taip ir buvo.

„Pax et bonum“ renginio akimirkos Punioje. Autorės nuotrauka

Tiesa, man sunku įsivaizduoti, kaip šito galėjo neatsitikti, nes Marija išties tiesiog pražydinusi savo unikalų talentą, išpuošusi jį ne tik nepriekaištingu profesionalumu, bet ir charizmatiška energija, laisve, asmeniniu žavesiu. Ir vis dėlto nebūčiau turėjusi drąsos manyti, kad ją taip supratingai priims nedidelių miestelių klausytojai. Maža to, puniškiai su ūpu išskanavo visai ne lengvapopuliarį „4 Tango“ repertuarą ir Eduardo Gimenezo nelietuvišką aistrą. Po koncerto šnekučiuodamasi su žiūrovais ir klausdama, ar koncertas atliepė jų lūkesčius, beveik iš visų išgirdau kažką panašaus: „Žinoma. Mes, puniškiai, šį tą suprantame šiuose dalykuose!“ Negaliu apsakyti, kaip malonu, kai kas nors sugriauna tokius išpuikėliškus stereotipus kaip šis, manasis.

Pabaigai dar apie jaukumus. Dzūkai tebėra svetingi. Jie tebežino, kad yra dzūkai, nes jų svetingumas reiškiasi labai dzūkiškai – šįkart – per nepamirštamai skanias Onos Kizelienės gamintas bandas ir kitokius gerumus. Pažadų parsivežiau razavus dzūkų blynus. Jau svajoju, kad „Pax et bonum“ komanda ir kitąkart neaplenks Punios: tarkim, koks nors afrikietiškas spiričuelsas, anglų baladės, turkiškas kanun ir razavi, tikromis akmeninėmis girnomis maltų rupių miltų blynai, valgomi Margirio piliakalnio papėdėje. Taikos ir gerumo daugiau.

Elvyra Kučinskaitė