Neseniai leidykla „Katalikų pasaulio leidiniai“ publikavo italų kunigo ir psichologijos mokslų daktaro knygą „Viešpatie, išgydyk mane savo meile“, kurioje aptariami būdai, kaip įveikti nerimą ir depresiją. Svarbią vietą, anot autoriaus, gijimo procese užima tikėjimo plotmė.

„Die­vas yra mei­lė, ir kas pa­si­lie­ka mei­lė­je, tas pa­si­lie­ka Die­ve, ir Die­vas pa­si­lie­ka ja­me“ (1 Jn 4, 16). Vi­sas Die­vo vei­ki­mas yra mei­lė, tik mei­lė. Sa­vai­me ky­la klau­si­mas: ko­kia yra Die­vo mei­lė?

Apie tai mums kal­ba apaš­ta­las Jo­nas: „O Die­vo mei­lė pa­si­reiš­kė mums tuo, jog Die­vas at­siun­tė į pa­sau­lį sa­vo vien­gi­mį Sū­nų, kad mes gy­ven­tu­me per jį“ (1 Jn 4, 9). Pri­im­ti Die­vą, at­si­sto­jan­tį ša­lia žmo­gaus, klau­sy­tis Die­vo žo­džio – tai tap­ti nau­ju žmo­gu­mi pa­gal Die­vo, ku­ris yra Mei­lė, pa­veiks­lą ir pa­na­šu­mą.

Jė­zus, vien­gi­mis Tė­vo Sū­nus, at­ėjo, kad iš­lais­vin­tų žmo­gų iš vi­sų ver­gi­jų, kad pa­gy­dy­tų su­žeis­tas šir­dis, su­grą­žin­tų lai­mę, „pa­nar­din­tų“ mus Mei­lės ug­ny­je, Šven­to­jo­je Dva­sio­je.

Tre­jy­bės-Mei­lės vei­ki­mas do­va­no­ja žmo­gui džiaugs­mą. Bet žmo­gus tu­ri nu­spręs­ti, ar no­ri bū­ti pa­im­tas už ran­kos, pa­si­ti­kė­ti, bū­ti iš­kvė­pin­tas Tre­jy­bės-Mei­lės aro­ma­tu, įsi­leis­ti Tre­jy­bę į sa­vo gy­ve­ni­mą.

1995 me­tais su­dė­jau kai ku­rias sa­vo mal­das į kny­gą Preg­hie­re ai bor­di del­la stra­da (Mal­dos kel­kraš­čiuo­se). Tai ne­įpras­tos mal­dos, ku­rio­mis no­rė­jau iš­reikš­ti sa­vo kas­die­nę nuo­sta­bą, kai iš­vys­tu su­si­py­nu­sias gi­jas, slė­pi­nin­gai mus sie­jan­čias vie­nus su ki­tais. 

Vie­ną šių mal­dų pa­ra­šiau pri­si­mi­nęs pa­sa­ką apie bjau­rų­jį an­čiu­ką. Ma­nau, ši mal­da pa­de­da su­vok­ti, kaip pa­si­kei­čia gy­ve­ni­mas, kai lei­džia­me pa­lies­ti sa­vo šir­dį.

Vieš­pa­tie, iš­klau­syk ma­ne! No­riu pa­pa­sa­ko­ti Tau is­to­ri­ją, ku­ri Tau tik­rai pa­tiks, tai įdo­mi is­to­ri­ja: pa­sa­ka apie „bjau­rų­jį“ an­čiu­ką.

Vie­na an­tis su mei­le per­ėjo kiau­ši­nius ir ma­nyt ne­nu­ma­nė, kad iš vie­no kiau­ši­nio iš­si­ris sto­ras, ne­gra­žus, liūd­no vei­do ir, ne­ga­na to – pil­kas an­čiu­kas.

Kai jis iš­vy­do die­nos švie­są, ap­lin­kui iš­di­džiai be­si­su­kio­jan­ti an­tis su­šu­ko: „Ak, ir ko­dėl šis an­čiu­kas toks ne­iš­vaiz­dus ir pur­vi­nas?! Jis da­ro gė­dą vi­sai an­čių gi­mi­nei… Ti­kė­ki­mės, kad aug­da­mas pa­gra­žės!“

Nie­kas ne­pra­leis­da­vo pro­gos iš jo pa­si­juok­ti, jį pa­že­min­ti. An­čiu­kas la­bai dėl to ken­tė­jo ir lie­jo aša­ras. Iš es­mės juk ne jis pats pa­si­rin­ko to­kią pa­dė­tį.

Vie­ną die­ną pa­var­gęs, kar­tė­lio ku­pi­na šir­di­mi nu­spren­dė pa­bėg­ti. Pa­gal­vo­jęs apie ma­mos an­ties skaus­mą jo ne­te­kus, grau­džiai pra­vir­ko.

Lei­do­si į ke­lią. Ne­tru­kus iš­gir­do šau­tu­vo šū­vius: tai bu­vo pir­ma­sis pa­vo­jus, ku­rį su­ti­ko. An­čiu­kas pri­si­mi­nė, ką jam ma­ma an­tis bu­vo sa­kiu­si: „Kai šau­do, rei­kia slėp­tis nen­dry­ne.“ Ir, lai­mei, vis­kas bai­gė­si ge­rai.

Bė­go die­nos. Vis liūd­nes­nis, pa­var­gęs, nu­si­vy­lęs an­čiu­kas ke­lia­vo to­liau. Ga­liau­siai pri­ėjo gy­ve­na­mą na­me­lį. Čia an­čiu­kas su­ra­do drau­gų, ku­rie da­li­jo­si su juo mais­tu ir ši­lu­ma. Pir­mą sy­kį an­čiu­ko gy­ve­ni­me nie­kas iš jo ne­si­šai­pė. Jis ga­lė­jo lik­ti pas juos ir il­giau, ta­čiau die­na iš die­nos vis la­biau liū­dė­jo. An­čiu­kas il­gė­jo­si sau­lės, vais­kaus dan­gaus ir jau­tė di­džiu­lį no­rą plau­kio­ti.

Nu­spren­dė iš­ke­liau­ti. At­si­svei­ki­no su bi­čiu­liais, ir štai jis vėl ke­ly­je. Ne­bu­vo leng­va. Jį iš­vy­dę gy­vū­nai spruk­da­vo to­lyn ir tai liū­di­no an­čiu­ką.

Vie­ną va­ka­rą, tu­pė­da­mas ant eže­ro kran­to, iš­vy­do du bal­tus dan­gu­mi skrie­jan­čius paukš­čius. Iš su­si­ža­vė­ji­mo su­šu­ko: „Ko­kie jie gra­žūs!“ Jis jiems ne­pa­vy­dė­jo, šie paukš­čiai jam at­ro­dė tar­si bro­liai.

Su­te­mo. Ne­il­gai tru­kus pra­si­dė­jo pir­mie­ji šal­čiai. At­ėjo ru­duo, vė­liau žie­ma. Su­si­gū­žęs tarp su­džiū­vu­sių la­pų, už­mer­kęs akis ir su­kan­dęs dan­tis sten­gė­si su­šil­ti. Jam bu­vo skau­du, kad jis toks vie­ni­šas. Ta­čiau iš­ken­tė vi­sa tai. Vie­ną ry­tą su­ju­di­no spar­nus, iš pra­džių leng­vai, o ta­da stip­riai, ir ne­ju­čia pa­ki­lo. Jis ne­no­rė­jo su­sto­ti, ta­čiau že­mai iš­vy­dęs nuo­sta­bų eže­rą, nu­spren­dė iš­si­mau­dy­ti.

Jam plau­kio­jant ėmė ar­tin­tis dvi bal­tos nuo­sta­bios gul­bės.

Iš­si­gan­dęs pa­gal­vo­jo: „Kai jos pri­plauks ar­čiau ir pa­ma­tys, koks aš bjau­rus, pa­bėgs.“

Ta­čiau taip ne­įvy­ko. Sa­vo spar­nais gul­bės švel­niai pa­lie­tė jo spar­nus. Taip nu­ti­ko pir­mą sy­kį jo gy­ve­ni­me. An­čiu­kas pa­žvel­gė į sa­vo at­vaiz­dą van­de­ny­je ir iš nuo­sta­bos ne­te­ko ža­do: jis bu­vo pa­si­kei­tęs. Da­bar jis ne­bu­vo „bjau­ru­sis“ an­čiu­kas. Jis vir­to dai­lia gul­be. Jo šir­dis su­vir­pė­jo. Dvi di­džiu­lės aša­ros iš­tryš­ko iš jo akių. Ap­im­tas jau­du­lio jis lė­tai plau­kė į eže­ro vi­du­rį.

Tai bu­vo nau­jo gy­ve­ni­mo pradžia...

Esu tik­ras, Vieš­pa­tie, kad ši is­to­ri­ja Tau la­bai pa­ti­ko, nes Tu jau daug lai­ko ke­liau­ji pa­sau­lio ke­liais ieš­ko­da­mas tų, ku­rie ken­čia ir rau­da kaip tas mie­las „bjau­ru­sis“ an­čiu­kas.

Pa­pras­ta is­to­ri­ja ir ne­įpras­ta, per­žen­gian­ti „nor­mos ri­bas“ mal­da, ku­ri mums pri­me­na, jog kiek­vie­nas žmo­gus, pa­lies­tas Tre­jy­bės, pra­de­da ki­to­kį, nau­ją gy­ve­ni­mą.

Kiek­vie­nas žmo­gus, pa­tir­da­mas bet ko­kio po­bū­džio skaus­mą ir kan­čią, ieš­ko bū­do jų iš­veng­ti, no­ri at­ras­ti iš­si­lais­vi­ni­mo ke­lią.

Žmo­gui įgim­ta trokš­ti lai­mės, to­dėl kiek­vie­nas sie­kia iš­si­lais­vin­ti iš skaus­mo ir kan­čios. „Žmo­gus kad ir pa­šauk­tas džiaugs­mui, kas­dieniame gyvenime pa­ti­ria visokiausių kentėjimų ir skaus­mų“ (Jo­nas Pau­lius II, Chris­ti­fi­de­les lai­ci, nr. 53).

Die­vas-Mei­lė ieš­ko kiek­vie­no žmo­gaus, kad jį iš­lais­vin­tų. Ku­ris pri­ima Die­vo mei­lę, at­si­du­ria Die­vo Šir­dy­je ir bū­na Jo per­keis­tas.

Žmo­gus iš tie­sų ga­li kreip­ti sa­vo žvilgs­nį, min­tis ir iš­si­lais­vi­ni­mo po­rei­kį į „Die­vą, ku­ris tar­nau­ja žmo­gui nuo pat Su­kū­ri­mo ir Iš­ėji­mo. Die­vas yra vi­siš­kai at­si­dė­jęs žmo­gaus tar­nys­tei: iš pra­džių da­vė jam gy­vy­bę, o ga­liau­siai pats ati­duos už jį sa­vo gy­vy­bę!“⁶

At­si­ver­ti tar­nau­jan­čiam Die­vui – tai pri­im­ti Vieš­pa­ties at­pir­ki­mo pa­ža­dą, skel­bian­tį iš­lais­vi­ni­mą iš kan­čios ir dėl to ke­lian­tį šir­dies džiaugs­mą (plg. Iz 30, 29; 35, 10; Bar 4, 29), nes Jis yra „tas, ku­ris iš­gelbs­ti nuo vi­so, kas pik­ta“ (Išm 16, 8); ne­pa­mirš­ki­me, kad „tik­ro­ji žmo­gaus tar­nys­tė Die­vui yra pri­im­ti šį tar­nau­jan­tį Die­vą, pri­pa­žin­ti Jo mei­lę ir Jį gar­bin­ti.“⁷ 

Psi­cho­lo­gi­jo­je ge­rai ži­no­ma, jog pa­grin­di­nis žmo­gaus po­rei­kis yra bū­ti pri­pa­žin­tam kaip uni­ka­li ir ne­pa­kar­to­ja­ma as­me­ny­bė, ne­bū­ti lai­ko­mam skai­čiu­mi ar daik­tu. Pa­pras­tai vai­kui šį vi­di­nį tik­ru­mą dėl sa­vo ta­pa­ty­bės su­tei­kia tė­vai, šei­ma, ge­bė­ji­mai, auk­lė­ji­mas... to­dėl as­muo jau­čia­si sa­vi­mi, jau­čia­si ki­toks nei ki­ti žmo­nės. Ta­čiau ga­li nu­tik­ti ir ki­taip: žmo­gaus ne­pri­pa­žįs­ta, ne­su­pran­ta, ne­ver­ti­na, to­dėl jis pa­si­jun­ta ne­reikš­min­gas ir įpuo­la į dep­re­si­ją...

Žmo­gui ypač svar­bu at­ras­ti, įsi­są­mo­nin­ti, jog jį my­li, jo no­ri Die­vas (tai­gi jis nė­ra ap­leis­tas, pa­lik­tas ak­lo li­ki­mo va­liai). Tai yra psi­cho­lo­gi­nio sau­gu­mo jaus­mo, su­tei­kian­čio pras­mę žmo­gaus gy­ve­ni­mui ir tiks­lą jo bu­vi­mui pa­sau­ly­je, pa­ma­tas. Tik įsi­ti­ki­nęs, jog Die­vas yra „taip pat ir jam skir­ta Mei­lė“, žmo­gus įgy­ja jė­gų sa­ve iš­reikš­ti, gy­ven­ti, my­lė­ti ir kur­ti vi­suo­me­ni­nę ben­drys­tę.⁸

Die­vas yra Mei­lė, Jis mus my­li – tai mes ži­no­me, apie tai tu­ri ži­no­ti vi­sas pa­sau­lis, ta­čiau rei­kia drą­siai sa­ve pa­tik­rin­ti, kiek mes iš tie­sų ti­ki­me, jog „Die­vas yra mei­lė“ (1 Jn 4, 8).

Kai dėl li­gos pa­ti­ria­me fi­zi­nį skaus­mą, krei­pia­mės į gy­dy­to­ją, kad jis pa­dė­tų mums pa­sveik­ti, nes mes juo pa­si­ti­ki­me. Ta­čiau kai at­si­sto­ja­me Die­vo aki­vaiz­do­je ir ko nors Jo pra­šo­me, ar pa­si­ti­ki­me Die­vu la­biau už vis­ką?

Ga­li­me mels­tis šios psal­mės žo­džiais: „Šau­kiuo­si ta­vęs, nes tu ma­ne iš­gir­si, Die­ve! At­suk man sa­vo au­sį, klau­sy­kis ma­no žo­džių. Pa­ro­dyk sa­vo iš­ti­ki­mą mei­lę nuo­sta­bia pagalba“ (Ps 17, 6–7).

Ku­rie ti­ki, kad Die­vas yra Mei­lė, vi­siš­kai pa­si­ti­kė­da­mi at­si­duo­da į Die­vo Tė­vo, į sa­vo gy­ve­ni­mo Da­vė­jo ran­kas ir su Jė­zu­mi šau­kia: „Aba, Tė­ve, tau vis­kas įma­no­ma“ (Mk 14, 36).

Taip, Jis yra Tė­vas, ku­ris yra dan­gu­je (plg. Mt 7, 21) ir per Jė­zų mus mo­ko va­din­ti Jį Tė­vu ir lei­džia mums taip į Jį kreip­tis.

Die­vas mu­mis rū­pi­na­si taip, kaip mes rū­pi­na­mės mums bran­giais žmo­nė­mis, ku­rie ken­čia skaus­mą.

Kar­tais pri­slėg­ti vie­ni­šu­mo, skaus­mo, bai­mės, li­gos ima­me gal­vo­ti: „Die­vas ma­ne pa­miršo.“

Ne, Die­vas mus my­li ir vi­suo­met da­ly­vau­ja mū­sų gy­ve­ni­me.

O da­bar šis yra žodis Viešpa­ties, ta­vo kū­rė­jo,

Jo­kū­bai, –

žo­dis to, ku­ris ta­ve su­kū­rė, Iz­ra­e­li:

„Ne­bi­jok, nes aš išpir­kau ta­ve,

pašau­kiau ta­ve var­du – tu esi ma­no.

Kai bri­si per gi­lius van­de­nis, bū­siu su ta­vi­mi, –

upė­se tu ne­pa­skę­si.

Kai ei­si per ug­nį, ne­su­deg­si, –

lieps­nos tavęs ne­pra­ris,

nes aš esu Viešpats, ta­vo Die­vas,

<…> ku­ris ta­ve gelbs­ti. <…>

Ka­dan­gi esi man bran­gus

ir ver­tin­gas, ir my­li­mas ma­no…“ (Iz 43,1–4)

„Tu esi man bran­gus“, – kar­to­ja Die­vas kiek­vie­nam iš mū­sų. Vie­ni­šu­mo, skaus­mo, bai­mės, li­gos, ne­ri­mo, de­p­re­si­jos ug­nis ne­su­nai­kins mū­sų gy­ve­ni­mo. Ti­kė­ti, kad Die­vas yra Mei­lė, – tai leis­ti Jam pa­lies­ti mū­sų šir­dį. At­ver­ki­me sa­vo šir­dį Tam, ku­ris mus my­li nuo am­žių. Jis pats pir­mas mus pa­mi­lo, nie­ko ne­pra­šy­da­mas mai­nais.

Ga­li­me su­si­vie­ny­ti su Tuo, ku­ris rū­pi­na­si mu­mis, sa­vo vai­kais. Nie­kas ne­tu­ri mū­sų įbau­gin­ti! Dėl sa­vo be­ga­li­nio ge­ru­mo Die­vas su­si­vie­ni­ja su Jį my­lin­čiais ir ly­di sa­vo Ap­vaiz­da kiek­vie­ną žmo­gų. Jis at­ve­ria sa­vo glė­bį kiek­vie­nam tūks­tan­čiais bū­dų – juk Jis yra mū­sų Tė­vas.

Tą aki­mir­ką, kai at­si­duo­da­me į Jo ran­kas, mū­sų gy­ve­ni­mas iš pa­grin­dų ima keis­tis. Sa­vo ne­ap­rė­pia­ma am­ži­na mei­le Jis ap­glė­bia kiek­vie­ną žmo­gų ir daik­tą.

Jis yra Mei­lė, Jis yra At­si­da­vi­mas. Vei­kiant Die­vo ma­lo­nei mes, Jo vai­kai, ga­li­me pa­tir­ti ir ra­gau­ti Jo ge­ru­mo vai­sių. Mei­lė yra Jo Ap­si­reiš­ki­mo ir vei­ki­mo tarp mū­sų, Jo vai­kų, prie­žas­tis.

Jis yra ne­iš­ma­tuo­ja­ma ir ne­pri­lygs­ta­ma Mei­lė. Mei­lė yra pa­ti Jo pri­gim­tis, gy­vo­jo Die­vo var­das.

Re­ži­sie­riaus Kris­tu­po Kies­lov­skio (Krzys­tof Kieślow­ski) fil­me „De­ka­lo­gas“ yra toks ber­niu­ko ir jo te­tos dia­lo­gas.

– Kas yra Die­vas? – klau­sia vai­kas.

Te­ta tvir­tai jį ap­ka­bi­na ir klau­sia:

– Ką jau­ti?

– Jau­čiu, kad ta­ve my­liu, – at­sa­ko vai­kas.

– Tai ir yra Die­vas!

1995 me­tais Medž­u­gor­jė­je su­ti­kau vie­ną jau­nuo­lį. Jis kar­čiai skun­dė­si, jog Die­vas yra nuo jo nu­to­lęs. Man stai­ga ki­lo no­ras pa­žvelg­ti tie­siai jam į akis ir pa­klaus­ti: „Ar žinai, koks Die­vo ama­tas?“

Jau­nuo­lis žiū­rė­jo į ma­ne, ne­ži­no­da­mas, ką at­sa­ky­ti.

Tuo­met aš tę­siau: „Bū­ti Tė­vu... O ta­vo Tė­vas yra Mei­lė.“

Taip, Die­vas yra ma­no Tė­vas, ir ma­no Tė­vas yra Mei­lė. Štai vi­so Ap­reiš­ki­mo san­trau­ka, vi­so Šven­to­jo Raš­to, Ge­ro­sios Nau­jie­nos tu­ri­nio api­ben­dri­ni­mas. Die­vas yra ma­no Tė­vas, ir ma­no Tė­vas yra Mei­lė. Jis ma­ne pa­šau­kė gy­ven­ti, ma­ne su­kū­rė, no­rė­jo, kad bū­čiau pa­gal Jo pa­veiks­lą ir pa­na­šu­mą; aš esu Jo vai­kas.

Vie­ną die­ną Mi­ke­lan­dže­las vaikš­čio­da­mas Flo­ren­ci­jos gat­vė­mis iš­vy­do pur­vi­ną mar­mu­ro lui­tą. Su­sto­jo, įsmei­gė į jį akis ir įkvė­pi­mo pa­gau­tas ta­rė sa­vo pa­ly­do­vams: „Šia­me ak­me­ny­je sle­pia­si an­ge­las, trokš­tu iš­trauk­ti jį į die­nos švie­są, kad jis am­ži­nai spin­dė­tų ša­lia ma­nęs dan­gu­je!“

Ap­im­ti ne­ri­mo ir dep­re­si­jos kar­tais ir mes jau­čia­mės kaip ak­me­nys ir šal­ti, pur­vi­ni ir nie­kam ne­rei­ka­lin­gi, ta­čiau mu­my­se glū­di Die­vo ki­birkš­tis.

„Tuo­met Die­vas ta­rė: „Pa­da­ry­ki­me žmo­gų pa­gal mū­sų pa­veiks­lą ir pa­na­šu­mą; te­val­do jie ir jū­ros žu­vis, ir pa­dan­gių spar­nuo­čius, ir gal­vi­jus, ir vi­sus lau­ki­nius že­mės gy­vu­lius, ir vi­sus že­mė­je šliau­žio­jan­čius rop­lius!“ Die­vas su­kū­rė žmo­gų pa­gal sa­vo pa­veiks­lą, pa­gal sa­vo pa­veiks­lą su­kū­rė jį; vy­rą ir mo­te­rį; su­kū­rė juos“ (Pr 1, 26–27).

Esa­me su­kur­ti pa­gal Die­vo pa­veiks­lą ir pa­na­šu­mą, tad ne­šio­ja­me ne­iš­dil­do­mai mums įspaus­tą Die­vo bū­tį, esa­me gy­vas Die­vo mei­lės žen­klas.

Vi­sa, kas eg­zis­tuo­ja, yra Die­vo su­kur­ta mums. Kiek­vie­nas ga­li sa­ky­ti: tai Jis pa­da­rė dėl ma­nęs... tai pa­da­rė tik to­dėl, kad ma­ne my­li. Kaip tik dėl to, kad ma­ne my­li, net jei ir jau­čiuo­si kaip ak­muo, Jis trokš­ta iš­trauk­ti ma­ne iš to šal­to ak­mens, iš tos su­kaus­ty­tos bū­se­nos, kad am­ži­nai ša­lia Jo spin­dė­čiau.

Die­vas ma­ne my­li! Ve­da ma­ne gy­ve­ni­mo ke­liais, lin­ki man ge­ra. Aš jau­čiu Jo ge­ru­mą, to­dėl nie­ko ne­bi­jau. Jis iš­sklai­do bet ko­kią bai­mę, Jis ma­ne iš­klau­so, aš ga­liu su Juo kal­bė­tis, ga­liu Jam pa­sa­ky­ti: „My­liu Ta­ve.“

„Die­vas yra mei­lė“ (1 Jn 4, 8), tai­gi Jis ma­ne my­li, dažnai kar­to­ki­me šiuos žodžius su­vok­da­mi, kad Die­vo žodis yra veiks­min­gas, tu­ri ku­rian­čią ga­lią.

Jis yra kiek­vie­nos do­va­nos – gy­vy­bės, džiaugs­mo, tie­sos, vil­ties, am­ži­ny­bės – pa­grin­das, šal­ti­nis, ver­smė.

Jo do­va­na yra Jė­zus, Sū­nus, Žo­dis (plg. Jn 1, 1). Tai do­va­na, ta­pu­si kū­nu: „…ko­jos, kad su­tik­tų žmo­gų, akys, kad jį ma­ty­tų, šir­dis, kad jį my­lė­tų, ran­kos, kad jį lies­tų, žo­dis, kad per­teik­tų jam sa­vo gy­ve­ni­mą.“⁹ Tai pa­ti di­džiau­sia, uni­ka­li do­va­na, ku­ri pa­nai­ki­no bet ko­kį at­stu­mą ir ku­rio­je tel­pa kiek­vie­na ki­ta do­va­na.

Die­vas mus my­li am­ži­na, ne­blės­tan­čia mei­le (plg. Jer 31, 3). Die­vas ne­ap­sa­ko­mai mus my­li, Jis žings­niuo­ja su mumis, gre­ta mūsų, Jis yra ar­ti kiek­vie­no žmo­gaus. Dėl šios Jo mei­lės mes su­vo­kia­me, ką iš tie­sų mes Jam reiš­kia­me.

Bet ku­ris žmo­gus ga­li tap­ti Jo prie­šu, Jo ne­kęs­ti, Jį nie­kin­ti, keik­ti, ta­čiau Jis ne­si­liau­ja jo my­lė­jęs ir lai­mi­nęs… Kad ir kas ­at­si­tik­tų, esa­me Jam bran­gūs ir ver­ti pa­gar­bos. Tad ko­dėl Jo bai­min­tis? Ko­dėl slėp­tis nuo Jo vei­do?

Kai su­vo­kiu, jog Die­vas yra man skir­ta Mei­lė, jog Jis yra ma­ne pa­mi­lęs, kaip į tai at­sa­kau? Ar ir aš tam­pu Jam skir­ta mei­le, ar Jį pa­mils­tu?

Pa­ju­tę, jog Jis švel­niai mus ap­glė­bia ir mu­mis rū­pi­na­si, kaip at­sa­ko­me į šį Die­vo-Mei­lės rū­pi­ni­mą­si?

Kad ir ko­kie esa­me tra­pūs, mes ga­li­me pa­mil­ti Die­vą, su­telk­ti į Jį vi­są sa­vo dė­me­sį, ap­do­va­no­ti Jį švel­nia sa­vo mei­le. Karš­tai pa­mil­ti Mei­lę yra do­va­na ir ma­lo­nė, ne­iš­sen­kan­tis sie­lą ir kū­ną gy­dan­tis bal­za­mas.

Karš­tai my­lin­tis Die­vą žmo­gus pa­ti­ria vi­di­nį džiaugs­mą, ky­lan­tį dėl bu­vi­mo su Juo. Bū­ti Die­vo my­li­miems yra di­džiu­lė, ne­iš­ma­tuo­ja­ma lai­mė, ku­rios ne­įma­no­ma į sa­ve su­tal­pin­ti, to­dėl ja bū­ti­na pa­si­da­ly­ti su ki­tais.

Die­vas, ku­ris yra ma­no Tė­vas ir ku­ris yra Mei­lė, no­ri to­kio pa­sau­lio, ku­ria­me vi­sų žmo­nių tar­pu­sa­vio san­ty­kiai bū­tų pa­grįs­ti tei­sin­gu­mu, ar­ti­mo mei­le, da­li­ji­mu­si. Jis no­ri, kad vi­si žmo­nės bū­tų bro­liai ir se­se­rys.

Kai pa­si­ju­si­me vie­ni­ši, at­stum­ti, sle­gia­mi skaus­mo naš­tos ar li­gos, pri­si­min­ki­me Die­vo Tė­vo kar­to­ja­mus žo­džius: „...kaip ga­liu ta­ve at­mes­ti? <...> kaip ga­liu ta­ve ap­leis­ti? <...> Ma­no šir­dis ne­lei­džia man to pa­da­ry­ti! Ma­no gai­les­tin­gu­mas tau yra per stip­rus!“ (Oz 11, 8). Jis ne­lie­ka abe­jin­gas kan­čiai, Jo šir­dis ku­pi­na mei­lės ir švel­nu­mo mums, Jis pa­links­ta ties skaus­mo ap­im­tu sa­vo vai­ku, kaip mo­ti­na trokš­ta pa­si­rū­pin­ti mu­mis kan­čios va­lan­dą. Die­vas my­li kaip Mo­ti­na!

Po­pie­žius Jo­nas Pau­lius II Šv. Pet­ro aikš­tė­je Vieš­pa­ties An­ge­lo mal­dai su­si­rin­ku­siems žmo­nėms kal­bė­jo:

Mes esa­me be­ga­li­nės Die­vo mei­lės ad­re­sa­tai. Mes ži­no­me, kad Jis nie­kuo­met ne­nu­lei­džia nuo mū­sų akių, net ir ta­da, kai mus ap­gau­bia tam­sa. Jis yra Tė­tis, ma­ža to: Jis yra Mo­ti­na. Jis ne­no­ri da­ry­ti mums blo­ga, Jis no­ri da­ry­ti tik ge­ra, vi­siems. Jei vai­ke­liai kar­tais su­ser­ga, jie su­lau­kia dar dau­giau ma­mos mei­lės. <…> mes tu­ri­me pa­grin­dą su­lauk­ti dar dau­giau Vieš­pa­ties mei­lės (Viešpa­ties An­ge­lo mal­da, 1978 09 10, sek­ma­die­nis).

Jis nie­kuo­met ne­pa­lie­ka mū­sų vie­nų, nė aki­mir­kai. Ti­kiu, jog Die­vas nuo­la­tos kar­to­ja sa­vo vai­kams: „Iš­gir­dau ta­vo de­jo­nę, iš­vy­dau ta­vo kan­čią, ži­nau, jog tu bi­jai, jau­tie­si vie­ni­šas… aš esu ša­lia ta­vęs, stip­riai glau­džiu ta­ve prie sa­vo krū­ti­nės. Net jei tu ir ne­jau­ti ma­no ar­tu­mo, ma­nęs ieš­kai ir tau at­ro­do, jog esu to­li, net jei kei­kei ma­no var­dą, aš ne­pa­li­kau nė trum­pam ta­vęs vie­no. Aš gir­džiu ta­vo šauks­mą, ir jis man skam­ba taip, kaip ma­no Sū­naus.“

1995 me­tų sau­sį trys Be­ta­ni­jos ben­druo­me­nės na­riai nu­ė­jo pas vie­ną ku­ni­gą į na­mus jo ap­lan­ky­ti. Jau ku­rį lai­ką ku­ni­gas sir­go cuk­ra­li­ge, dėl jos jam bu­vo pra­si­dė­ju­si sun­ki akių li­ga, o vie­na ko­ja dėl ūmios in­fek­ci­jos bu­vo am­pu­tuo­ta. De­ja, ki­ta ko­ja taip pat bu­vo pa­lies­ta li­gos, to­dėl bu­vo bai­mi­na­ma­si, jog ir ją ga­li tek­ti am­pu­tuo­ti. Kas­dien gy­dy­to­jas at­ei­da­vo ku­ni­go ap­žiū­rė­ti, pa­keis­ti ko­jos tvars­čių, ta­čiau gang­re­na pli­to.

Ku­ni­gas pa­si­ti­kė­jo Die­vu, kas­dien ryž­tin­gai au­ko­da­vo šv. Mi­šias na­muo­se. Vie­ną va­ka­rą po Eu­cha­ris­ti­jos šven­ti­mo vie­na se­suo mel­dė­si už jį ir pra­šė iš­gi­ji­mo ma­lo­nės, ta­da at­ver­tu­si Šven­tą­jį Raš­tą per­skai­tė šias Evan­ge­li­jos pagal Lu­ką ei­lu­tes: „Sau­lei lei­džian­tis, vi­si, ku­rie tu­rė­jo li­go­nių, įvai­rio­mis li­go­mis ser­gan­čių, ve­dė juos prie Jė­zaus. O jis gy­dė, ant kiek­vie­no už­dė­da­mas ran­kas“ (4, 40). Ten da­ly­va­vu­siems tai bu­vo pa­tvir­ti­ni­mas, jog už­ta­ri­mo mal­da yra iš­ties rei­ka­lin­ga ir jie nė ne­at­krei­pė dė­me­sio į die­nos me­tą, ka­da tai vy­ko: bū­tent sau­lei lei­džian­tis. Ki­tą die­ną gy­dy­to­jas at­ėjo ap­žiū­rė­ti li­go­nio ir nu­ė­męs tvars­čius iš nuo­sta­bos ne­te­ko ža­do: ku­ni­go ko­ja bu­vo be­veik svei­ka.

Aki­vaiz­du, jog įvy­ko tik­ras iš­gi­ji­mas, tai­gi ko­jos am­pu­tuo­ti ne­rei­kė­jo, li­ko tik ne­di­de­lis ran­das tarp pirš­tų ir po kul­nu.

Ben­druo­me­nės bro­liai ir to­liau lan­kė­si tuo­se na­muo­se ir vie­ną die­ną šven­čiant Eu­cha­ris­ti­ją, iš­kart po Ko­mu­ni­jos, vie­nas bro­lis per­skai­tė šias Šven­to­jo Raš­to ei­lu­tes: „Ma­no šak­nys sie­kia van­de­nį, ant ma­no ša­kų krin­ta ra­sa vi­są nak­tį. Ma­no jė­gos gai­vios, nau­jas lan­kas ­nuo­lat ma­no ran­ko­je. Žmo­nės klau­sy­da­vo ma­nęs ir lauk­da­vo, ty­lė­da­mi klau­sė­si, kai jiems pa­tar­da­vau. Man pa­bai­gus kal­bė­ti, jie ne­tu­rė­jo, ką sa­ky­ti, tar­si ra­sos la­šai kri­to ant jų ma­no žo­dis. Jie lauk­da­vo ma­nęs kaip lie­taus, tar­si pa­va­sa­rio lie­tų gė­rė ma­no žo­džius. Šyp­so­da­vau­si jiems, kai ne­tek­da­vo pa­si­ti­kė­ji­mo sa­vi­mi, ma­no vei­do šyp­se­na jiems su­teik­da­vo jė­gų. Bu­vau jų va­das ir ro­džiau jiems ke­lią, ve­džiau juos kaip ka­ra­lius sa­vo ka­ri­nes pa­jė­gas ir guo­džiau juos liū­din­čius“ (Job 29, 19–25). Tą nak­tį iš tie­sų po il­gos saus­ros gau­siai li­jo (jie lauk­da­vo ma­nęs kaip lie­taus, tar­si pa­va­sa­rio lie­tų gė­rė ma­no žo­džius. ...ma­no šak­nys sie­kia van­de­nį, ant ma­no ša­kų krin­ta ra­sa...). Šiuo me­tu mi­nė­tas ku­ni­gas yra vi­siš­kai svei­kas, o ant jo ko­jos nė­ra jo­kios žy­mės.

Die­vo žo­džiai vi­suo­met yra nuo­šir­dūs ir pa­lie­čia jaut­riau­sias jo kū­ri­nių sie­los sty­gas. Ma­no šir­dy­je ne­si­liau­ja skam­bė­ju­si ši švel­ni fra­zė: „Ma­no vei­do šyp­se­na jiems su­teik­da­vo jė­gų.“ Iš tie­sų, pa­tir­ti Tė­vo mei­lin­gu­mą yra di­de­lė do­va­na. Sy­kį ju­tau, kaip Die­vas man šyp­so­si ir ta­ria: „Ma­tai, tau sun­ku pa­ti­kė­ti nuo­sta­biais ma­no dar­bais, nes jie per­ne­lyg di­de­li, bet aš vis tiek ta­ve my­liu, ma­tau la­še­lį ta­vo ge­ros va­lios, ma­tau, kaip trokš­ti ma­no žo­džių, ir at­ei­nu pas ta­ve, kal­bu tau, ro­dau tau ke­lią, tam­pu ta­vo ir ta­vo bi­čiu­lių va­du, to­bu­lai guo­džiu ta­ve ir juos, do­va­no­ju tai, ko jums trūks­ta.“

Tą va­ka­rą Jis mums skel­bė, kas nu­tiks: „Ma­no jė­gos gai­vios, nau­jas lan­kas nuo­lat ma­no ran­ko­je. <...> ant ma­no ša­kų krin­ta ra­sa vi­są nak­tį.“

Ab­ra­o­mo Die­vas, Jo­kū­bo Die­vas, tas pats Die­vas, ku­ris su­kū­rė pa­sau­lį, yra gy­vas Die­vas, Jo ga­lia – vi­suo­met nau­ja, Jis nuo­la­tos mus ku­ria ir pa­lai­ko; mes sens­ta­me ir lai­kui bė­gant kei­čia­mės, o Jis yra ma­no lan­kas, ma­no ša­ka... kaip bu­vo pa­sa­ky­ta ku­ni­gui. Iš tie­sų, ar­gi ku­ni­gas – ne lan­kas Die­vo ran­ko­je, ar jis ne į Die­vą tar­si į me­dį įskie­py­ta ša­ka? „Nau­jas lan­kas ­nuo­lat ma­no ran­ko­je. <...> ant ma­no ša­kų krin­ta ra­sa.“¹⁰ 

6 Sil­va­no Faus­ti, Una co­mu­ni­tà leg­ge il Van­ge­lo di Lu­ca, EDB.

7 Ibid.

8 Iš Chia­ros Lu­bich pa­skai­tos, skai­ty­tos Mal­tos vals­ty­bi­nia­me uni­ver­si­te­te 1999 02 26.

9 Sil­va­no Faus­ti, op. cit.

10 Giu­dit­ta Gui­dot­to, iš lei­di­nio Rin­no­va­men­to nel­lo Spi­ri­to San­to, 1996 m. spalis.

Tiziano Soldavini. Viešpatie, išgydyk mane savo Meile. Katalikų pasaulio leidiniai, 2011.

Iš italų kalbos išvertė Rasa Paleckytė