N. Oželytė ir A. Peškaitis OFM. Tirpdant neapykantą
Siūlome laidą apie tuos, kurie kitiems ir sau sukėlė labai daug skausmo. Apie sunkius nusikaltimus įvykdžiusius kalinius, kurie paprastai gyvena pasmerkimo tamsoje.
Popiežius Jonas Paulius II kartodavo, kad mūsų santykis su tais, kurie parpuolė, kuriems ypač sunku, yra svarbus mūsų žmogiškumo testas. Tik tada galime vadintis žmonėmis, jei sugebame įveikti pagundą teisti, smerkti ir bandome nešti atjautos, santykio šviesą į tamsiausias kerteles.
Laidoje girdėsite kunigo pranciškono, nuteistų iki gyvos galvos kapeliono Lukiškių kalėjime Arūno Peškaičio ir aktorės, Nepriklausomybės atkūrimo akto signatarės Nijolės Oželytės, kuri buvo pirmoji politikė, pradėjusi reguliariai lankyti kalinius, mintis apie jų požiūrį į nuteistuosius, apie tai, kodėl svarbu tiesti ranką suklupusiems ir užsisklendusiems tamsoje.
Labai norėtume, kad ši laida paskatintų susimąstyti ir kiekvieną žiūrovą: ar mes renkamės neapykantą, ar jos tirpdymą?
Laida remiama iš lėšų, skirtų nevyriausybinių organizacijų dirbančių žmogaus teisių gynimo srityje, veiklos finansavimui pagal programos 4.2 „Socialinės aprėpties stiprinimas“ priemonę, „Įgyvendinti antidiskriminacinę 2009-2011 m. programą“.
KOMENTARAI
Komentarai surikiuoti nuo naujausio iki seniausio (rodyti atvirkščiai)
Ir vis dėlto jūs religinga:) Nes koks gi nereligingas žmogus tikėtų sielos egzistavimu ir pomirtiniu gyvenimu? Atėjau brūkštelt komentaro ką tik pažaidęs su savo dukrele. Žvelgdamas į ją esu ne kartą pagalvojęs, kad ko man iš tikrųjų būna gaila, tai tų žmonių kūdikystės (nebūtinai tai kaliniai, šiaip skaudžiai gyvenime nukentėję ir kitus kankinantys). Tik kaip sunku tą pamatyti! Pamatyti kūdikį ir sielą.
Knope, žmogaus kelias nesibaigia su mirtimi.....jie bus laisvi,jie grįš [nesvarbu,kad ne į čia] ,todėl yra giliausia prasmė padėti jiems patikėti,jog ir jie,ką bebūtų padarę,gali dar išgelbėti savo nemirtingas sielas.Nesu religinga,bet šis motyvas buvo ir išlieka stipriausias mano veikloje :)
Dėl to ir rašiau Andriui, kad eičiau pas aukas, jei žinočiau ką joms pasakyti. Tačiau, matyt, esat teisi. Specialiai eiti pas jas vargu ar reikia. Jeigu jos pačios kreipiasi, kitas reikalas. Ačiū už kabliuką. Suprantu ką sakot dėl visuomenės savanaudiškumo. Ir pritariu. Tačiau, kaip suprantu, einama pas nuteistus iki gyvos galvos? Kokią grėsmę jie kelia? (Nuteisti iki gyvos išeitų (neduok, Dieve) tik vienu atveju, jei prasidėtų koks nors istoriniam kataklizmui, kaip buvo Jugoslavijoj). Jei dirbama su su tais, kurie išeis, tada 100 proc. suprantu.
Dėl rūpinimosi aukomis ir nusikaltusiu žmogumi. Knope, o į ką Jūs tučtuojau,pirmoje eilėje kreipiate dėmesį - ar ne į tai,kas jums grąsina mirtinu pavojumi?Juk labai paprasta suvokti-jei deganti liepsna artėja prie dujų baliono,tai ja ir reikia pirmiausia pasirūpinti užgesinti.Kalbant apie nusikaltusius, painiojamasi sąvokų prasmėje - mums naudinga rūpintis savimi,o tam reikalui-savo ir vaikų saugumui- reikia skubiai rūpintis [ne popinti,lepinti,gailėtis ir myluoti],o rūpintis dvasiškai nesveikais ,baisų pavojų keliančiais žmonėmis,nes jie,kaip bomba - jei nepasirūpinsi,tai sprogs ir ne vieną nekaltą pražudys.O ką reiškia rūpestis aukomis? Kiekvienas sveikas žmogus siunčia užuojautos mintis ir jausmus,kurie,aš tikiu,veikia ir per atstumą.Teisėsauga,kiek įstatymas leidžia,taip pat kompensuoja,nors adekvačiai kompensuoti neįmanoma.Galvodama apie save,aš su siaubu įsivaizduoju,kad visi eitų manęs gailėti ir užjausti tiesiogine prasme-tai būtų siaubinga.Todėl manau ,jog yra tam tikro koketavimo ar nuoširdaus nesuvokimo,kai tie "rūpesčiai" supriešinami tarpusavyje.
Tikejimas - viltis, bet!!!!!!!! paskaitykite knyga apie "daktarus"!!! sveiku protu nesuvokiama, ka jie leido sau daryti!? ir jais patiketi, kad atsivers???? zinaoma, kad gaila valstybes svaistomu pinigu juos islaikyti. Todel tais atvejais ir tiko "susaudyti!!!"
o man įspūdį padarė šie br. Arūno žodžiai: "<...> esu kunigas, aš supratau - negaliu aš neeiti, jei mane kviečia žmonės" :)
Tikėjimas, jog bet koks žmogus gali pasikeisti, - krikščionybės stiprybė. Biblijoje rasim daug tokių pasikeitimų aprašyta. Kad įvyko stebuklas ir žmogus, anksčiau žiaurus ir bežadis, pasikeitė. Tačiau stebuklai labai labai retai pasitaiko (tiesa, juk?) ir mes paprastai liekame įkalinti tuo, ką su mumis padarė, kai mes buvome maži. Man kyla labai žemiški klausimai susiję su perteisimu: kaip tą asmens pasikeitimą pamatuoti? Kas matuos? Kas bus atsakingas, jei matuotojai suklys ir asmuo dar kartą pakartos nusikaltimą? Ar ta vilties žvaigždė tikrai skatins pasikeitimus, o ne manipuliacijas, tikėjimo simuliacijas? O Knope eitų pas aukas, jei žinotų ką joms pasakyti...
Perteisimas -tai labai svarbi vilties terapija. Jei mes sakome, kad nusikaltėlis glai keistis, tai perteiismas ir yra ta vilties žvaigždė, vardan ko... Kam už grotų laikyti žmogų, kuris iš tiesų pasikeitė ir nori bent kiek atlyginti savo padarytą nusikaltimą? Kam jį ir otliau išlaikyti už mūsų visų pinigus? Dėl aukų... Deja, bet po kiekvieno nusikaltimos mes visi esame aukos, net ir tie, kurie padarė, tiap pat ir tie, kurių tarsi tai tiesiogiai nepalietė. Tikiu, kad prasminga eiti pas kiekvieną, kuriam reikia pagalbos. Arūnas ir Nijolė eidavo ar eina pas kalinius, Knopė gali eiti pas nužudytojo vaikus ar žmoną. Čia nėra buhalterijos galimybės palyginti, kam labiau ir ko reikia
Ačiū už laidą. Užskaitau:) Daro įspūdį šios dvi asmenybės ir jų veikla. Vis dėlto, būtų įdomu sužinoti kaip dar (tiesiogiai) rūpinamasi tų žiaurių nusikaltimų aukomis (jei gyvos) ir jų šeimomis? Ar nėra taip, kad kaliniams (turiu galvoje mirtininkus) skiriama daugiau dėmesio? ir man kyla klausimas, kokiu pagrindu? Kad jie labiau nuskriausti, beviltiški? Ir kodėl vis kalbama apie perteisimo galimybę? Suprantu, jei būtų kalbama apie režimo pakeitimą, bet perteisimą... Nežinau.
Esu galvojusi apie tai,kad pikto žmogaus siela lieka neužaugusi,kūdikiškai bejėgiška ir todėl patiria didžią kančią, sueiliavau šitą savo mintį Paklausė vaikas tyliai: o kodėl Turiu mylėti žmogų piktą,žiaurų,buką...? Ne jį mylėk,mažuti,o jame Įkalintą ir kenčiantį vaikiuką :)