Tikriausiai niekuo nenustebinsiu ir tavęs – aš visą laiką stengiausi būti stiprus. Vyrai neverkia, dažnai girdėjau ir mėginau tuo tikėti, kai ašaros verždavosi, demaskuodamos silpnumą.

Tu gali, tu galingas, pirmyn – šiais kitų žmonių paraginimais tirpdžiau savo baimės silpnumą, kurio stengiausi nepastebėti, jį nugalėti, pakeisti galingumu...

Daug dienų stengiausi darbų įvairove ir beprotišku elgesiu sau ir kitiems įrodyti – aš esu galingas... Mane galima ir reikia gerbti, mylėti... ar bent jau bijoti...

Mokykloje, universitete, darbe, namie, kieme, šeimoje, draugystėse – visose gyvenimo srityse, net Bažnyčioje – mane veikti motyvavo ir ragino siekis tapti stipriam... nugalėti silpnumą...

Ir kai mano pastangų greitkelis pasibaigė kalėjimo aklavietėje, aš, kaip galingas žvėris, kurio reikia bijoti it zoologijos sodo narve, stebimas besikeičiančių prižiūrėtojų, maitinamas tik per langelio grotas, sutikau tai, nuo ko visą laiką bėgau – save... Silpną, klystantį, bejėgį... ne Dievą... bet žmogų...

Tada Šventojo Rašto eilutė seniai žinoma, bet taip niekada ir nesuprasta – atvėrė kelią į tikrąjį galingumą, maitinamą savojo silpnumo pažinimu, pripažinimu, priėmimu... Kuo labiau atpažįstu savo silpnumą – ir jei dar pavyksta jį su meile priimti – tuo galingesniu žmogumi tampu... Nes pirmas žingsnis ir pamatas pokyčiams – pretenzijų būti Dievu, visagaliu, atsisakymas – ir drąsa būti žmogumi, silpnu, klystančiu, bet beprotiškai Mylimu. Priklausomu nuo meilės... ir ne tik žmonių...

Kaskart, kai noras būti galingam ir stipriam pažadina mane naujai dienai, – aš žengiu pirmą žingsnį – prisipažįstu sau ir kitiems, kad mano gyvenimas tapo nevaldomas ir kad esu bejėgis...

Būdamas silpnas aš esu savimi, esu galingas...

Kol sakiau – aš galiu negerti, nevartoti, tol vartojau...

Kai suvokiau ir pripažinau – aš nebegaliu nevartoti, aš pralaimėjau, esu bejėgis – pradėjau blaivėti...

K. D.

2011-10-27