Kiek daugiau nei prieš dešimtmetį džiaugsmingai sutikta ir itin puoselėta bendra Europos valiuta – euras – šiandien nemenkam būriui žmonių ima asocijuotis su finansinėmis nelaimėmis. Žinoma, dėl Europos finansinių duobių kalti ne patys pinigai, bet jų piniginėse nesugebančios išlaikyti vyriausybės ar skolintis ir šia diena gyventi pamėgę piliečiai. Nepaisant to, euro vardas šiandien Europoje tariamas su kartėliu. Euras, o tiksliau jo stygius į gatves išvedė tūkstančius įtūžusių graikų, supykdė vokiečius ir net iš posto išvertė, atrodo, nepajudinamą buvusį Italijos premjerą Silvio Berlusconi.

Dėl euro zonos krizės Kanuose prieš gerą savaitę galvas suko pasaulio galingieji, o tarptautinės finansinės institucijos karštligiškai kratė taupykles, skaičiuodamos, ar galės padėti Europai, jei visgi euras apviltų Senąjį žemyną, o gal teisingiau – Senasis žemynas nesugebėtų išgelbėti savo bendros valiutos, o kartu ir savęs. 

Europos akys krypsta į Tarptautinį valiutos fondą (TVF) ir net į Kiniją, bet skestančiųjų gelbėjimas pirmiausia yra pačių skęstančiųjų reikalas. O Europa pamažu skęsta, kasdien prie savo kojų prisirišdama po akmenį. Iš pradžių tai buvo Graikija, vėliau – Airija, Portugalija, bet dabar akmeniu tampa ir Italija su Ispanija.

Tarptautinis valiutos fondas padėti negalės

Europos bandymai gelbėtis ir gelbėti skolose skęstančią Graikiją bei finansinio nestabilumo link dreifuojančią Italiją – karščiausi diskusijų objektai ne tik politikų kabinetuose, bet ir gatvėse. TVF prieš kelias dienas neoficialiai pripažino, kad padėti visai euro zonai jis nesugebės. Tiesiog TVF nėra tokia turtinga organizacija, kad iš duobės ištrauktų visą Europą, o ir vaistų nuo savų ligų turi rasti patys europiečiai.

Europos galingieji išties svarsto net keletą variantų, kaip gelbėti nuo skolų naštos suklupusias ekonomikas. Vienas tokių pasiūlymų, apie kurį jau daug kalbėta, – Europos finansinio stabilumo fondas, kuriame turėtų būti apie trilijonas eurų. Tiesa, be Europos centrinio banko paramos, o ši institucija negali skolinti pinigų valstybėms, fondo finansų ir politikų įtakos neužtektų išgelbėti didelės valstybės, tarkime, Italijos.

Būtent todėl yra svarstomi dar bent keli variantai, kaip stabilizuoti neramius euro vandenis. Vienas tokių: padidinti valstybių įmokas į TVF kasą, pirmiausia akis kreipiant į tas šalis, kurios gali tai sau leisti, tarkime, Kinija. Taip Europa tikisi į TVF kasą pritraukti daugiau pinigų. Taip pat kalbama apie TVF prižiūrimo euro zonos fondo kūrimą. Tiesa, visi šie pasvarstymai gali būti nieko verti, jei valstybės nenorės ar negalės dėti pinigų į TVF ar Europos finansinio stabilumo fondų taupykles.

Mažesnė euro zona – išsigelbėjimas?

Dar vienas – drastiškesnis, bet vis realiau svarstomas euro zonos gelbėjimo variantas – Graikijos, o vėliau ir kitų, silpnesnių šalių pasitraukimas iš bendros valiutos zonos.

Kanuose apie tai buvo prabilta garsiai, o neoficialiai Briuselyje kalbama, esą mažesnė, bet stipresnė euro zona būtų kur kas geriau, nei didelė, bet svirduliuojanti. Vokietijos ir Prancūzijos lyderiai galimai dėlioja šalių, kurios „gali ir kurios negali ar nenori“ būti euro klubo narėmis, sąrašą.

Prancūzijos prezidentas Nicolas Sarcozy, prieš kelias dienas pareiškė, kad Europos Sąjungos ateitis – dviejų greičių Europa. Euro zonos šalys – greitesnės, likusios – lėtesnės, esą tik taip galima išspręsti Europos problemas. Briuselio, Paryžiaus ir Berlyno koridoriuose svarstoma, kad jei viena ar dvi šalys būtų priverstos palikti euro zoną, o kitos žengtų didelį žingsnį ekonominės tarpusavio integracijos link, – Europa būtų išgelbėta.

Kalbama ir apie poreikį keisti Europos Sąjungos (ES) sutartį, palengvinti kalbėjimą „vienu balsu“, kad tam tikri sprendimai būtų priimami greičiau. Esą tuo labiausiai suinteresuota Vokietija, tikinanti, kad ilgos derybos, euro zonos valstybių nenoras ar nesugebėjimas kalbėtis apsunkina ir taip nelengvą nūdieną.

Tiesa, oficialiai šie planai dar nėra aptariami, o ėmus svarstyti gali iškilti kitų problemų, tokių kaip visiška Europos dezintegracija, ES, kaip idėjos žlugimas, galimų įtampos židinių atsiradimas.

Nuo panikos iki stabilumo - paskolų ruletė

Kol Europos sostinėse svarstomi įvairiausi išėjimo iš krizės būdai, Italijai, Graikijai, Ispanijai ir dar kelioms šalims dega raudona skolų lemputė.

Graikija – prasiskolinusi ir euro zonos krizės pranaše tapusi valstybė. Graikai į skolas klimpsta jau senokai, o ES visus metus bando juos išgelbėti. Jau du kartus Graikija gavo solidžias paskolas, bet investuotojai į šalį negrįžta.

Europos Komisija (EK) Europos centrinis bankas ir TVF susitarė dėl trečiosios paskolos graikams, bet čia jie iškrėtė nemalonų pokštą – paskelbė apie referendumą dėl ES paskolos sąlygų, kurios yra gana griežtos.

Išgirdę apie referendumą, EK, Europos centrinis bankas ir TVF pareiškė neduosantys paskolos, kol nenurims politiniai neramumai šalyje. Referendumo idėja buvo atmesta, o Graikijos premjeras jau užleido savo vietą kitam politikui, susitarta dėl naujos koalicinės vyriausybės formavimo.

Regis graikai gaus ir trečią paskolą, bet jos našta šalies gyventojams nebus lengva. Jau dabar kiekvienas graikas, o jų yra 11 milijonų, skolingas po 31 tūkstantį eurų, kasdien skola vis auga. Prieš metus, kai Graikija gavo savo pirmąją paskolą, buvo tikimasi, kad tai sustabdys euro zonos krizę, bet nutiko atvirkščiai.

Po graikų skolintis atėjo airiai, o vėliau pinigų prireikė portugalams. Euro zonoje prasidėjo domino efektas, imta bijoti, kad paskolų prireiks italams ir ispanams. Euro zona klimpsta į liūną, nes valstybės narės negali valiutos devalvuoti, negali skolintis iš Centrinio Europos banko ar imtis kitos, nepriklausomos mokesčių politikos.

Bene vienintelė išeitis – taupymas, mokesčių kėlimas ir socialinio sektoriaus išlaidų mažinimas. Šios priemonės neskatina vartojimo, didina nedarbą, o tai dar giliau klampina prasiskolinusias euro zonos šalis.

Graikijos finansinis nestabilumas varė į neviltį investuotojus ir bankininkus, bet galimas Italijos nemokumas kelia tiesiog isteriją. Šalies obligacijų palūkanoms pakilus iki rekordinio lygio, Italijos premjeras S. Berlusconi buvo priverstas prabilti apie atsistatydinimą.

Gilėjant politinei krizei, italų išperkamumo obligacijų palūkanų norma perkopė pavojingą 7 proc. ribą ir lieka neaišku, koks rytojus išaus vienai didžiausių Europos ekonomikų. Italijos ekonomika užima 17 proc. visos euro zonos ekonomikos, palyginimui: Graikijos, Portugalijos ir Airijos, valstybių, kurios dabar gyvena iš ES ir TVF paskolų, ekonomikos kartu sudėjus užima tik 6 proc. visos euro zonos ekonomikos.

Finansų ekspertai, o ir Europos valstybių vadovai atvirai kalba, kad Italija per didelė, todėl paskolos tikėtis negali. Italija turi didžiulę skolą, o šalies ekonomikos augimas yra vangus. Tiesa, italams skolos – ne naujiena, jie ir anksčiau yra turėję skolų, bet šį kartą investuotojai baiminasi, kad italai nesugebės susidoroti su skola, augančiu skolinimosi reitingu ir stagnuojančia ekonomika. Vienintelis Italijos ekonomikos pliusas – skola saviems gyventojams, bet ne užsienio bankams. 

Ispanijai taip pat nelengvos dienos – šalis kenčia nuo didžiausio nedarbo lygio euro zonoje, o nekilnojamojo turto burbulas sprogdamas sunaikino visas ispanų vyriausybės pastangas gyventi neišlaidaujant ir šį tą atsidėti juodai dienai.

Ispanijos, kaip ir Italijos, skolinimosi reitingas – labai didelis, todėl šalis priversta itin taupyti. Ispanams dar giliau grimzdant į krizę, Europos Sąjunga jiems padėti negalėtų. Būtent todėl euro zonos šalys siekia sumažinti Ispanijos skolinimosi reitingą, kad patiems nereikėtų skolinti.

Prancūzijoje pavojaus varpai dar neskamba, bet prancūzų bankams yra nemenkai įsiskolinusi Graikija, jei ši šalis nebegalės vykdyti savo įsipareigojimų, didžiausi Prancūzijos bankai paklius į nemenką bėdą.

Vokietijos didžiausia bėda yra jos kaimynai, nes beveik visi jie – silpnesni. O tai reiškia, kad į vokiečius visada žiūrima kaip į potencialius skolintojus. Dar vienas Vokietijos galvos skausmas – Graikija, kuri įsiskolinusi Vokietijos bankams, žlugus graikų ekonomikai, Vokietija būtų priversta gelbėti savo bankus.

Airijos situacija jau tvirtesnė, nors bankų sistema žlugo. Vyriausybė privalėjo perimti savo žinion didžiausią šalies banką ir dar pasiskolinti nemenką sumą pinigų iš ES ir TVF, kad padėtis šalyje pagerėtų. Susiveržę diržus airiai jau rodo „stabilumo ženklų“ ir tikima, kad blogiausia – praeityje.

Didžiausia portugalų problema – besitraukianti ekonomika ir mažėjantis šalies biudžetas. Portugalai buvo treti po graikų ir airių, kurie gavo paskolą iš ES ir TVF. Paskola kainavo vyriausybę, nes šioji, nesugebėjusi laikų susigriebti ir imti taupyti. 

Pagal The Independent, BBC, The Economist, Reuters informaciją parengė Jūratė Važgauskaitė