Julian Barnes. Flobero papūga. Romanas.
Iš anglų k. vertė Nijolė Chijenienė. V.: „Baltų lankų“ leidyba, 2011. 270 p.

„Madam Bovari“ – vis dar didingiausias ir tobuliausias romanas iš visų iki šiol parašytų. Bent jau taip mano Julianas Barnesas, rašytojas (gim.1946), vadinamas „britų literatūros chameleonu“, „idėjų romano renesanso architektu“, o jo kūryba uoliai lyginama su Jameso Joyce’o, Vladimiro Nabokovo, Italo Calvino, Umberto Eco, Milano Kunderos kūriniais. Ką tik pasirodęs lietuviškai, jau senokai laikomas postmodernistiniu šedevru, Barneso romanas „Flobero papūga“ yra skirtas šio natūralizmo klasiko studijoms, nors šį teiginį magėtų patikslinti: kai postmodernizmas užleidžia vietą vadinamajai postkultūrai, pasižyminčiai nuoširdaus pasakojimo nuostata, šį grakštų, ironišką, daugiasluoksnį romaną pavadinti studijomis būtų gerokai per menka. Barnesas iš Gustave’o Flaubert’o gyvenimo išrenka įvairias buitines detales ir sudėlioja jas taip, kad naujasis tekstas tampa ir biografiniu romanu apie didįjį devynioliktojo amžiaus natūralistą (iš kurio, kaip ir iš Émile’io Zola, mokėsi Antonas Čechovas), ir estetiniu traktatu apie kalbos prigimtį, ir ano laikmečio bei mūsų dienų prancūzų provincijos kronika, ir margu smagių istorikėlių rinkiniu, ir trileriu, ir galiausiai literatūros, kaip aukščiausio meno, išaukštinimu, o tuo pat metu ir ironiška parodija, anaiptol ne didaktiškai paliudijančia, kad menas žymiai aukščiau už gyvenimą. Tuo mus sėkmingai mėgins įtikinti į pensiją išėjęs gydytojas Džefris Breitveitas. Šis mįslingasis „Flobero papūgos“ pasakotojas, remdamasis ne vien laiškais, bet ir įvairiais kitais floberianos šaltiniais, visą knygos vyksmo laiką obsesiškai, kone patologiškai, mėgins atsakyti į kelis jam ramybės neduodančius klausimus: vis dėlto kuri iš dviejų papūgų įkvėpė Floberą parašyti vieną geriausių savo kūrinių – apsakymą „Naivi širdis“; kodėl Emos Bovari akys pagrindiniame rašytojo romane tai rudos, tai juodos, tai mėlynos; kas siejo rašytoją su jo dukterėčios guvernante Džiuljeta Herbert? Skaitantiesiems romaną tie detektyviški klausimai, be abejo, rūpės ne mažiau nei pačiam Breitveitui... O galiausiai įdėmusis skaitytojas, versdamas paskutinį „Flobero papūgos“ puslapį, supras, kas gi iš tiesų pasakojo šią mįslingą ir kvapą gniaužiančią istoriją.