Šv. Onos bažnyčia. Nieko netrūksta?*

Viena ausim visi yra girdėję apie Šv. Onos bažnyčią, tačiau tokio titulo šventovių vien Lietuvoje yra daugiau nei 20, tad būtina apsibrėžti, apie ką kalbama:

- VIETA: žemė, Europa, Lietuva, Vilnius, senamiestis, Maironio g. [54 40 59.27“N; 25 17’35.69“E]

- FUNDATORIUS: kunigaikštis Aleksandras (1460-1506)

- STILIUS: savita, profesionali liepsnojančios plytinės gotikos interpretacija

- ARCHITEKTAS: Mykolas Enkingeris

- PASTATYTA: XV a. paskutiniame dešimtmetyje.

- PRIKLAUSOMYBĖ: istoriškai buvo parapinė, skirta kitataučius vilniečius jungiančiai bendruomenei; „šeimininkai“ – Šv. Martyno bei Šv. Onos brolijos aptarnavo vienuoliai pranciškonai; atkūrus nepriklausomybę buvo aptarnaujama pranciškonų, vėliau perėjo kurijos rūpesčiui.

Dar neišblėso Šv. Onos bažnyčios stogo skandalo atgarsiai, kurie privertė paveldosaugininkus ir visuomenę permąstyti pamatinius klausimus: kieno tai? ir dėl ko? saugomas simbolis. Nebelikus kategorijos „savaime suprantama“ dialogas su visuomene būtinas. Iš kitos pusės, pastarasis simbolis taip sukasdieniškėjo, jog į jį net nebekreipiamas dėmesys, tad reikalinga istorinės atminties aktualizacija. Remdamiesi J. Rüseno istorinės sąmonės tipų skyrimu ir nuolat spaudoje nuotrupomis pasirodančiais sociologinių tyrimų duomenimis galime daryti prielaidą, jog šiandienos visuomenėje vyrauja kritinis tipas, didėja atotrūkis tarp kasdienybės ir istorijos bei istorinės atminties. Kartu ta pati prielaida suponuoja ir siekiamybę (didele dalim ir istorikų uždavinį) – genetinio tipo dominavimą, t.y. istorinės atminties gyvavimo palaikymą prisitaikant prie kintančių sąlygų.

Aktualizacija - tai paveldo objektų, miesto erdvių interpretavimas, kuris skatina atsižvelgti į tikslinių grupių poreikius. Šv. Onos bažnyčios aplinkos atveju galima išskirti 8 tikslinių žmonių grupes (įvardytas 2 pav.), kurių santykiai su Šv. Onos bažnyčia kaip viena šios erdvės dominančių visiškai skirtingi: netapačios ne tik žvilgsnio kryptys, bet ir aplinkai keliami reikalavimai. Vienuoliams, kunigams ir tikintiesiems šventovė yra išeities taškas, erdvės centras; eiliniai praeiviai dažnai panašūs į kažko ant žemės ieškančius tyrinėtojus; menininkai atviri naujam, netikėtam erdvių atradimui; mamos mėgaujas žalia ramybe ir retai kada susimąsto, kodėl būtent ši vieta tapo tokiu traukos centru; jaunimas Bernardinų sode randa priebėgą linksmam vakaro praleidimui, o Onos bažnyčia daliai jų tik vardas. Ne visi jų žino, kur ji yra... Turistų poreikiai skirias ir net disonuoja – jei vakariečiai dažniau domisi Bernardinų komplekso gotika, tai lenkų turistus labiau traukia A. Mickevičiaus paminklas, kurio fone lyg neišvengiamai atsiduria ir minėtos bažnyčios.

Ypač paskutinės grupės pavyzdys verčia atkreipti dėmesį į kitas Šv. Onos bažnyčios aplinkoje esančias dominantes bei Šv. Onos bažnyčios ir 3 pav. įvardytų objektų tarpusavio ryšius, kurie netiesiogiai formuoja aukščiau minėtas tikslines grupes, o kartu ir sukuria potencialą siektinai interpretacijai.

Bernardinų / pranciškonų vardas leidžia brėžti tiesinius ryšius tarp Šv. Onos bažnyčios ir:

• Bernardinų bažnyčios. Ilgą laiką Šv. Onos bažnyčia vadinta Bernardinų koplyčia, kurią aptarnavo paskirtas, vokiečių kalbą mokėjęs vienuolis;

Įcentriniai ir išcentriniai visuomenės grupių ir Šv. Onos bažnyčios santykiai  ĮCENTRINIAI: 1 - Šv. Onos bažnyčia; 2 - turistai; 3 - praeiviai; 4 - dailės akademijos studentai, Užupio ir kt. nuolat čia besilankantys menininkai; 5 - Bernardinų sode kasdien vaikus sūpuojančios mamos; 6 - vakarais besilinksminantis jaunimas. IŠCENTRINIAI: 7 - tikintieji, 8 - pranciškonai, 9 - vyskupui pavaldūs kunigai.

Šv. Onos bažnyčios ir aplinkos dominančių santykiai 1 - Šv. Onos bažnyčia; 2 - Bernardinų bažnyčia; 3 - Šv. Mykolo bažnyčia; 4 - buvusi Šv. Onos ir Šv. Barboros bažnyčia; 5 - Trijų kryžių kalnas; 6 - Užupio angelas; 7 - Adomo Mickevičiaus paminklas; 8 - Skaisčiausios Dievo Motinos cerkvė; 9 - Bernardinų sodas.

Bernardinų veiklos savitumai lėmė ir Šv. Onos bažnyčios atsiradimą netoli stačiatikiškai Vilniaus daliai itin svarbios Skaisčiausios Dievo Motinos cerkvės bei dabartinio Užupio: bernardinai garsėjo kaip puikūs stačiatikių atvertėjai į katalikybę bei liaudies kalba kalbantys pamokslininkai, įsikurdavę netoli priemiesčių. Ne atsitiktinai taip greta stovi ir Šv. Mykolo - bernardinių – bažnyčia: vienuolės dažniausiai kūrėsi šalia savo ordino kunigų.

Erdvės „svetimkūnis“ – 1984 m. pastatytas Adomo Mickevičiaus paminklas. Didžiausios sąsajos su Bernardinų kompleksu tikriausiai tik XIX a. pab. Bernardinų skersgatvyje įkurtas A. Mickevičiaus muziejus.

Svarbu pastebėti, jog paveldosaugos sistemos sraigtai – vertingosios savybės, tarsi ištrina kai kurias kitas, pvz., praktines, vertes. Visuomenę labiau domina (pa)naudos kriterijus, o paveldo objektų (kaip Šv. Onos bažnyčia) valdytojai priversti atsižvelgti į visuomenės reikalavimus tol tikisi jos įnašo, kol galiausiai lieka kiauri stogai. Neskiriant dėmesio santykiams tarp konkrečių objektų ir jų aplinkos bei tiesioginiais saitais susijusių visuomenės grupių, neįpaveldinant miesto erdvių, net ir sutvarkyti, stogai greitu laiku vėl liks kiauri, o kaltų nebus.

i 1870-2 m. N. Čiagino projektu buvo sujungti trys miesto sodai – Botanikos, Bernardinų ir Veršynu vadintas sodas prie Katedros. Bernardinų sodo dalis buvo didžiausia. Darbai siejosi ir su tuo pat metu tiesta nauja Aleksandrovsko (dabatine Maironio) gatve.

 XVI a. pab. fundavo L. Sapiega, statęs ją kaip šeimos mauzoliejų ir padėką už atsivertimą. Šalia pastarosios bažnyčios esančio bernardinių vienuolyno perdavimo dieną įvyko iškilmingos bažnyčios fundatoriaus dukterėčios įvilktuvės.

 Pavyzdžių galime ieškoti J. Jokilehto (1998) pasiūlytoje schemoje. 

* Nuotraukos prieiga internete: Remiamasi F. Papee XX a. I p. tyrimais. Idėją vėliau bandė plėtoti D. Kaczmarzyk ir kt. autoriai. Zahorski, J. Kurczewski savo darbuose teigia, jog šv. Martyno brolija susijusi su Šv. Onos bažnyčia nuo pat jos steigimo. Kitokios nuomonės laikėsi P.Sledziewski, P. Reklaitis. R. Janonienė savo straipsnyje apie Šv. Onos bažnyčią dienraščiui „Bernardinai.lt“ teigia, jog Šv. Martyno brolija šioje bažnyčioje veiklą pradėjo tik XIX a. pr., kai pasirašiusi sutartį bernardinams kasmet turėjo mokėti po 900 sidabro rublių. Brolija veikė iki 1940 m

 Šv. Onos brolija plačios visuomeninės veiklos neišplėtojo. Panaikinta 1864 m.

J. Rüsenas išskiria tokius istorinės sąmonės tipus: tradicinis, iliustracinis, kritinis ir genetinis.

Interpretacijos sąvoka šiuo atveju vartojama kaip apibrėžta F. Tilden darbe „Heritage interpretation“ (1957).

Šiuo atveju šventovė apibrėžiama kaip Šv. Onos ir Bernardinų bažnyčių pastatų kompleksas.