Siūlome ištrauką iš neseniai išleistos amerikiečių autorių Theresa Burke ir David C. Reardon knygos „Uždraustas sielvartas. Neišsakytas aborto skausmas“ („Katalikų pasaulio leidiniai“, 2011).

Dr. Theresa Burke yra Rachelės vynuogyną – poabortinio mokymo ir gydymo centrą, kuris kasmet suteikia pagalbą tūkstančiams moterų ir porų Šiaurės Amerikoje bei už jos ribų – įkūrusi psichoterapeutė.

Dr. Deividas K. Rirdonas – vienas žymiausių poabortinius klausimus gvildenančių JAV mokslininkų ir rašytojų. Jis įkūrė Elioto institutą.

Būdama jauna, ką tik mokslus baigusi studentė, buvau paskirta vadovauti savaitinei valgymo sutrikimų turinčių moterų grupei. Būtent ten pirmą kartą pamačiau, kad abortas yra uždraustas sielvartas.

Viskas prasidėjo nuo Debės. Ji atsargiai ir baikščiai prisipažino grupei, kad ją kankina prisiminimai apie prieš keletą metų atliktą abortą. Jai vis tebesisapnuoja košmarai, kuriuose mato kūdikį.

Šitie įkyrūs prisiminimai buvo gana skaudūs. Bet moterį rūpesčiais dar labiau užvertė jos buvęs vyras. Jis vis paskambindavo buvusiai žmonai ir palikdavo jos autoatsakiklyje žinutes, kuriose vadino ją „žudike“, vaizdingai ir kraupiai kalbėdavo apie abortą. Tai kėlė didžiulį nerimą ne tik Debei, bet ir trims jos vaikams, kurie dažnai girdėdavo gautą žinutę.

Šie telefoniniai skambučiai Debę giliai sukrėtė. Jai daugybę kartų kilo mintys apie savižudybę, moteris peržengė visas ribas. Debė skustuvu vis susipjaustydavo riešus ir dažnai atsidurdavo vietinės ligoninės reanimacijoje.

Debė visada vargo dėl svorio, o po aborto valgymas visiškai sutriko. Ji tapo absoliučia anoreksike. Šios moters istorija grupėje sukėlė daugybę prisipažinimų.

Betė Ana pasakė suprantanti, kaip jaučiasi Debė, nes ir pati patyrė abortą.

– Mirčiau, jei kas nors man vis primintų apie tai. Stengiuosi jį pamiršti. Tavo vyras – siaubingas žmogus, – paniekinamai mestelėjo Betė Ana.

Kunkuliuodama pykčiu nuo savo kėdės žaibiškai stryktelėjo Diana:

– Velniop jį! Mes pačios turime teisę kontroliuoti savo kūnus ir nuspręsti, ar norime, kad jų ---- būtų sugrūsti į mūsų kūną. Tegu jį velniai rauna!

Kitos moterys nepratarė nė žodžio.

– Diana, Jūs atrodote smarkiai supykusi, – pastebėjau. – Ar Jus kas nors taip įskaudino?

Diana aiškiai atmetė šią mintį.

– Niekas manęs neįskaudino! – atkirto ji. – Ypač vyrai! Todėl ir pasidariau abortą, kad ---- eržilas negalėtų su manimi pasikrušęs suknisti mano gyvenimą. Ir žinot ką? Tai buvo geriausias dalykas, kurį esu kada nors padariusi. Nėra ko gailėtis dėl to, kad kontroliuoji savo gyvenimą, ir velniop tuos, kurie bando man aiškinti kitaip. Eikit ---- visi!

Tada Judita, akivaizdžiai labai nusiminusi, atsikėlė ir išėjo iš kambario.

Juditai uždarius duris, paprastai tyli ir santūri Sara mandagiai paprašė Dianos galvoti, ką kalba. Ji pasakė, kad Dianos nuolat vartojami keiksmažodžiai gali įžeisti kitus ir kad jie rodo prastas Dianos manieras.

Diana nedelsdama atrėžė:

– Velniop jus, davatkos! Mergos, jūs visos esat būrelis ---- neišmanėlių!

Aš smarkiai sutrikau ir svarsčiau, kaip tęsti susirinkimą, kuris kaip karinis laivas, salvei torpedų sudaužius korpusą, ėmė staigiai garmėti į jūros gelmes.

Ištisas savaites aptarinėjome labai jautrias temas, susijusias su motinomis, tėvais, kebliais tarpusavio santykiais, šeimos dinamika, priklausomybe, skyrybomis, savigarba, stresu, kategoriškumu, sekso problemomis, lesbizmu, depresija ir aibe kitų nerimą keliančių temų. Tačiau niekada nebuvau mačiusi, kad diskusijų objektas sukeltų tokią aršią grupės narių reakciją, baimę ir skausmą. Moterims ėmus lieti savo pagiežą viena kitą įžeidžiančiais žodžiais, susirinkimas virto neprognozuojamas kaip išsiveržęs ugnikalnis. Nebegalėjau sulaukti susirinkimo pabaigos. Norėjau kuo greičiau nešdintis namo.

Staiga įsiterpė visada gale sėdinti ir kitas tik stebinti Lašira:

– Nurimkite! Visos atvėskite!

Palei šios juodaodės tamsias akis atsiradę balti ratilai švietė kaip šviesos spinduliai, pranešdami apie paliaubas.

– Kaip jums patinka mano naujasis megztinis? – nuoširdžiai susidomėjusi pasiteiravo ji.

Tą vakarą susirinkimą baigėme anksti.

Grįžusi namo paskambinau iš kambario išėjusiai Juditai, kad įsitikinčiau, jog jai viskas gerai. Judita atsiprašė už tai, kad taip netikėtai pasišalino, ir pridūrė:

– Negaliu pakęsti aborto temos. Vietoj to verčiau sutelkime dėmesį į valgymo sutrikimus.

Paklausiau, ar ir jai atliktas abortas. Minutėlę patylėjusi moteris prašvokštė:

– Tai buvo seniai. Tikrai nenoriu apie tai kalbėti.

Visą savaitę iš galvos negalėjau išmesti minties apie to vakaro įvykius. Mūsų grupės diskusija toli gražu nepadėjo šioms moterims susidoroti su baisiu susirūpinimu dėl patirto aborto. Mes palietėme tik paviršių.

Mūsų grupėje iš aštuonių moterų abortą patyrė šešios. Likusios dvi vaikystėje buvo išprievartautos. Jas visas siejo trauma, abortas arba seksualinis išnaudojimas, apie kurį kai kurios net nepajėgė kalbėti.

Abortas jas smarkiai paveikė, todėl norėjau sužinoti apie jį daugiau. Gydant valgymo sutrikimus neišreikšti jausmai yra ypač svarbūs. Valgymo sutrikimų turinčios moterys yra be galo susirūpinusios savo įvaizdžiu ir nori įtikti kitiems, todėl dažnai paneigia ar užgniaužia savo tikruosius jausmus. O jų jausmai ir nerimas virsta besikartojančiu elgesiu. Valgymo sutrikimai yra kova, išreikšta per maistą, kuris, kaip tikrojo priešo pakaitalas, atspindi neigiamus jausmus – sielvartą, įtampą, pyktį, nusivylimą, nuobodulį ir baimę. Tokiu būdu valgymo sutrikimas atitolina žmogų nuo problemų, su kuriomis jis negali susidoroti. Žinojau, kad yra pagrindo manyti, jog po valgymo sutrikimais slypi aborto trauma. Kaip vėliau paaiškino Sara: „Valgydama nebejaučiu alkio... Valgau dėl to, kad jaučiuosi soti. Pasisotinusi pykčio, skausmo, liūdesio ir vienatvės. Vemiu, nes taip atsikratau tų jausmų.“

Norint pasveikti būtina pažinti šiuos jausmus. Vis dėlto tai sunkus procesas, nes bet kokia diskusija apie šias nepageidaujamas emocijas sukelia stiprų pasipriešinimą, uždarumą ir baimę.

Mūsų grupėje aborto klausimas kybojo ore išties grėsmingai. Tos, kurios pajėgė apie tai kalbėti, tai darė tik aršiai kaltindamos kitas. Vėliau mums diskutuojant paaiškėjo, kad visoms toms šešioms moterims priimti sprendimą darytis abortą buvo bene sunkiausia. Bet jos neigė, kad abortas reikšmingai paveikė jų gyvenimus. Tačiau teigimas, kad abortas yra „menkniekis“, prieštaravo mano pastebimam dideliam jautrumui ir vengimui. Akivaizdu, kad moterys neigė, slėpė ir gniaužė daug nepažintų jausmų ir jų nekontroliavo.

Deja, tuo metu neturėjau teisės gilintis į akivaizdžius mano grupės moterims aborto sukeltus sunkumus. Kai išsakiau savo pastebėjimus vadovui psichiatrui, jis susierzino ir mane užsipuolė. Vadovas man prisakė, kad kitų žmonių abortas – ne mano reikalas. Atsakiau, kad šį klausimą savo prisiminimais iškėlė Debė. Psichiatras ėmė tvirtinti, kad Debės prisiminimai grįžo dėl jos vartojamų vaistų sukeltos psichozės. Suabejojau tuo ir pasakiau, kad dėl aborto ji patyrė sunkią traumą ir kad jos prisiminimai labiau panėšėja į potrauminio streso sutrikimą. Kai paaiškinau, kad šiai moteriai palengvėtų apie tai išsikalbėjus, psichiatras nedraugiškai į mane pažvelgė ir paaiškino: „Tai pagalbos grupė turinčioms valgymo sutrikimų... o ne pasidariusioms abortą.“ Man buvo įsakyta daugiau niekada apie tai nekalbėti.

Nepaisant vadovo perspėjimų, ši patirtis mane paskatino domėtis poabortinio sielvarto ir traumos gydymu. Nuo tų metų sėkmingai dirbau su dviem tūkstančiais poabortinių problemų turinčių moterų ir visoje šalyje mokau terapeutus gydyti poabortinę traumą.

Kai ėmiausi šio darbo, terapeutai turėjo labai mažai, o plačioji visuomenė dar mažiau pagalbinių šaltinių, kurie padėtų suprasti skausmingus ir sudėtingus aborto sukelto sielvarto procesus. Dėl to daug moterų ir vyrų kenčia tylėdami, nustėrę arba persigandę ir sutrikdyti juos iš proto varančio jausmo. Aborto sukeltas sielvartas gali būti labai sudėtingas ir jaučiamas visa savastimi. Dauguma moterų nepažįsta, nemoka apibūdinti ar įvardyti savo kančios šaltinio.

Mano ir kitų pastebėti individų elgsenos simptomai labai skiriasi. Didžiojoje šios knygos dalyje tie požymiai aptariami detaliau. Nors emocinės ir elgesio reakcijos skiriasi, visi šie simptomai kyla iš aborto. Daugeliui jie visų pirma susiję su susikaupusiu sielvartu. Daugumai kitų moterų šis traumą sukeliantis įvykis nebeleidžia susitvarkyti pačioms ir dramatiškai bei keistai paveikia jų gyvenimą ir elgseną.

Prisiminusi savo grupėje įvykusį incidentą dabar matau, kaip tos veikėjos atspindi didžiąją mūsų visuomenės dalį. Liūdna, bet tai parodo, kodėl mūsų kultūra nėra pasiruošusi išsakyti, priimti ar gerbti poabortinį sielvartą. Visi šios nedidelės dramos veikėjai atskleidžia priežastis, kodėl poabortinis gydymas sunkesnis, nei turėtų būti.

Pirmiausia yra Debė. Ji išdrįso pasidalyti savo jausmais, bet netrukus pamatė, kad tai visas tik liūdina. Galiausiai ji atsiprašė ir pasijuto kalta, kad sugriovė darną grupėje. Labai gaila, bet ji suprato, kad toms, kurios bando pasidalyti patirto aborto sukeltais jausmais, draugai, šeimos ir terapeutai dažnai leidžia suprasti: „Verti mus jaustis nejaukiai. Liaukis apie tai galvojusi ir gyvenk toliau.“ Visuomenė nenori apie tai girdėti.

Antroji – Judita. Ji buvo priversta pabėgti nuo diskusijos. Aborto klausimas paprasčiausiai palietė skaudžią vietą – slaptą skausmą, kurio nenorėjo prisiminti ar apie kurį nenorėjo kalbėti. Kad negalvotų apie šią problemą, ji išeikvojo daug jėgų. Nors ir išvengė šios temos, užslėpti jausmai tebegriauna jos gyvenimą.

Trečioji yra Diana. Ji visiškai kitokia, negu iš susirinkimo pasišalinusi Judita. Ji degė tokia neapykanta kiekvienam, kas ją įskaudino, kad bjaurėjosi tais, kurie kaip ji nejautė įniršio. Diana buvo kupina tokio įsiūčio, kad neturėjo laiko užjausti kitų, kurie irgi buvo įskaudinti. Paminėjus abortą kilo jos nenumaldomas noras išlieti savo pyktį ir kaltę, todėl vargu ar ji pastebėjo Debės asmeninį sielvartą.

Ketvirtoji yra Lašira, kuri skoningai ir meistriškai pakeitė temą lengvesne – prabilo apie savo naują megztinį. Ji atstovauja tiems, kurie atitraukdami dėmesį siekia susitaikyti. Ramybė stojo, bet tik laikinai, mat svarbiausi klausimai liko neišspręsti, todėl prie jų bus grįžta kitą dieną. Ir vėl sulaukta atmetimo reakcijos.

Penktasis yra Debės buvęs vyras. Jis nesugebėjo atleisti ir priekabiavo emociškai. Jo kaltinimai ir skaudžios pastabos bei Debės sielvartas varė ją į neviltį ir vertė ją žalotis. Užuot padėjęs atsistoti ant kojų, vyras nesiliovė kartojęs, kad Debė „bloga“. Debės baimė, kad kiti jos niekada nesupras ir niekada jai neatleis, dėl jo tik sustiprėjo.

Šeštasis  –  mano vadovas. Jis, kaip ir tūkstančiai kitų profesionalių terapeutų, klausosi visų, tik ne su abortu susijusių asmeninių problemų. Tokie terapeutai yra įsitikinę, kad problema slypi kažkur kitur, net jeigu moteris įtikinėja, kad jos problema yra abortas. Jų nuomone, abortas padeda moterims, ir baigta.

Septintoji esu aš. Norėjau padėti, bet nežinojau – kaip. Užjaučiau, bet problema buvo sudėtinga, o mano patirtis menka, be to, nesulaukiau „valdžios“ pagalbos.

Šie septyni veikėjai daugmaž atspindi didžiąją mūsų visuomenės dalį. Mes arba 1) kovojame su uždraustu sielvartu, arba 2) prisidedame prie socialinių taisyklių, kurios neleidžia atskleisti to sielvarto, arba 3) stengiamės, kad nuo poabortinės traumos kenčiančias moteris ir vyrus suptų atvira ir gydanti aplinka.

Jeigu save priskiriate prie kurios nors iš šių kategorijų, ši knyga Jums.

Kad ir kokie būtų Jūsų politiniai ir moraliniai įsitikinimai dėl aborto, turiu vilties, kad galite priimti šią knygą atvirai ir užjausti. Pasistenkite pajusti, kaip skiriasi čia išsakytos poabortinės mintys. Kiekviena moteris vis kitokia. Abortas paliečia visą asmeninį gyvenimą. Jis veikia savivaizdį medicininiu, politiniu, religiniu, filosofiniu, socialiniu ir šeiminiu atžvilgiu. Būtent dėl to, kad paliečia tiek daug dimensijų, jis – labai sudėtinga patirtis. Dėl šios priežasties žmonėms ypač sunku suprasti, susigyventi ir sutapatinti šią patirtį su tuo, kokie jie yra ir kokie nori būti.

Jeigu esate aborto šalininkas, Jums gali būti skaudu girdėti, kaip abortas paženklino ir nuskriaudė kai kurias moteris. Bijodami, kad tokia informacija gali sukelti grėsmę legaliam aborto statusui ar atbaidyti moteris pasirinkti „teisingai“ ir pasidaryti abortą, galite atmesti šiuos atvejus kaip melagingus. Tačiau prašau Jūsų nors minutėlei atsiriboti nuo politinių ir ideologinių tiesų. Perskaitykite šioje knygoje aprašytas tikras moterų patirtis. Neatmeskite jų patirčių vien dėl to, kad jos neatitinka Jūsų įsivaizdavimo, jog abortas išlaisvina moteris ir suteikia joms galių.

Abortas nėra panacėja. Tai, kad jis sukėlė tokį pasidalijimą ir susirūpinimą mūsų šalies politiniame gyvenime, aiškiai byloja apie tai, kad jis gali sukelti vidinį pasidalijimą bei susirūpinimą ir individo gyvenime. Kaip jis gali būti puiki išeitis visoms moterims ir bet kurioje situacijose? 

Daug, galbūt netgi dauguma, moterų pasirenka abortą ne pagal sąžinę, o prieš sąžinę. Įvairūs tyrimai rodo, kad 60–70 proc. abortą norinčių pasidaryti moterų jį vertina neigiamai. Tai įrodo ir laikraščio Los Angeles Times atsitiktinai atlikta apklausa, kurios metu paaiškėjo, kad 74 proc. prisipažinusių abortą pasidariusių moterų teigia tikinčios, jog moterys gali pasirinkti pačios, bet asmeniškai tiki ir tuo, kad abortas „morališkai yra blogas“.

Daug mano gydytų moterų pasielgė prieš sąžinę ar nepakluso motinystės instinktui, nes patyrė spaudimą: jas paliko partneris, abortą privertė darytis skurdas, benamystė, prievarta, prastas išsilavinimas, bedarbystė, emocinės problemos, kraujomaiša, išprievartavimas, išsigimęs vaisius ir kita. Daug moterų „nebematė kitos išeities“, tik abortą.

Kai kurios iš tų moterų tuoj pat ėmė gailėtis ir sielvartauti. Kitos neigė savo jausmus metus ar net dešimtmečius, kol galiausiai, tapusios tokiomis, kokiomis nori būti, buvo priverstos sau pripažinti, ką padariusios.

Kitame spektro gale matome mano konsultuotas moteris:  besirinkdamos abortą  jos nedvejojo, kad elgiasi teisingai. Šioms moterims nebuvo sunku apsispręsti dėl savo įsitikinimų. Bet tai nebuvo garantija, kad savo pasirinkimu bus patenkintos ateityje. Šios moterys susirado mane, nes koks nors vėlesnis jų gyvenimo įvykis netikėtai įnešė sumaišties ir sielvarto.

Ar abortas emociškai įskaudina visas moteris? Ar tai, kada abortas sugrįš bumerangu, tėra laiko klausimas? Dauguma aborto kritikų tuo tiki, bet šis abstraktus apibendrinimas niekada negali būti įrodytas ar paneigtas. Galiu pasakyti tik tai, kad abortas smarkiai emociškai ir psichologiškai įskaudino daug moterų ir vyrų.

Ši problema dar tragiškesnė dėl to, kad dauguma neturi į ką kreiptis, kas padėtų jiems nugalėti savo sielvartą. Dauguma jaučiasi atskirti ir likę vienut vienutėliai su savo jausmais. Jie klysta manydami, kad niekas nesupranta, ką jie jaučia.  

Viena iš šią knygą rašyti paskatinusių priežasčių buvo mano noras paprasčiausiai papasakoti, kas nutiko šiems milijonams moterų ir vyrų. Viliuosi, kad Uždraustas sielvartas padės geriau suprasti poabortines problemas ir paaiškins simptomus, iškylančius nuslopinus gedulą ir jausmus.

Visos šioje knygoje aprašytos patirtys yra tikros. Neaprašau kiekvienos moters pasveikimo, tačiau jų visų problemos, dėl kurių kreipėsi pagalbos, buvo išspręstos arba sumažintos. To pavyko pasiekti, nes man pasisekė suprasti su jų abortu susijusius niuansus ir kad galėjau suteikti nukentėjusioms aplinką, kurioje niekas jų nesmerkė, kurioje jos galėjo pasigilinti į savo patirtį, ir dėl to, kad gerbiau tokių moterų poreikį gedėti bei supratau, ką jos patyrė. Jų išgijimas įrodo, kad poabortinės problemos buvo tiksliai diagnozuotos, tai taip pat liudija, kad iškilusios problemos tikrai buvo susijusios su abortu.

Theresa Burke ir David C. Reardon. Uždraustas sielvartas. „Katalikų pasaulio leidiniai“, 2011.

Iš anlgų k. išvertė Irma  Milevičiūtė