„Labai mėgstu ryto tylą. Stengiuosi atsikelti anksčiau, nei keliasi mano šeima, atlikti penkis tibetiečų pratimus, kurie turėtų, kaip prižadėta knygose, garantuoti ilgą jaunystę“, - taip choreografė, šokėja, pedagogė Agnija Šeiko su paslaptingu juoku pasakoja apie savo pomėgius, tikėjimus ir ritualus.

Kaip apibūdintumėte savo kuriamą šokį?

Visada labai sudėtinga kalbėti apie savo kuriamą šokį, niekada nežinau, ką pasakyti. Tikriausiai visą gyvenimą teks ieškoti, kas tai yra, arba gal net nėra labai svarbu visa tai įvardyti. Reikėtų paskaityti šokio kritikės Vitos Mozūraitės neseniai parašytą straipsnį apie šiuolaikinį šokį, kuriame ji labai gražiai išdėsto ir sudėlioja visas pavardes, jų kūrybinius darbus ir bruožus į teisingas lentynėles. Man yra įdomūs daugelis dalykų: pats judesys, kaip žmogaus ypatingos raiškos įrankis, taip pat šokio vystymasis ir augimas šalia kitų meno disciplinų, todėl labai dažnai kuriu kartu su kitų sričių menininkais. Taip gimsta kažkas labai netikėto.

Ne paslaptis, kad menininkai – aplinkai itin jautrios asmenybės. Kas Jus kaip kūrėją šiuo metu jaudina?

Niekada negalėjau atsiriboti nuo to , kas vyksta aplink. Kadangi tikiu, jog menininkai yra lyg veidrodis, atspindys, refleksija, tai pirmiausia ir jaudina, kur link mūsų visuomenė keliauja. Visada sakau savo studentams ir pati sau, jog savo asmeninę patirtį reikia „išversti“ į bendražmogišką. Spektakliuose kartais intuityviai, per formą ateinu iki esmės, nors pradžioje visada yra tai, kas tuo metu jaudina ir rūpi.

Kas Jus įkvepia ir motyvuoja?

Įkvėpti gali labai daug dalykų: gamta, aplinkiniai žmonės, įvairūs įvykiai, sėkmės ir nesėkmės. Ypač įkvepia kelionės, susitikimas su kitomis kultūromis, mąstymu. Tai visada praplečia mano pačios pasaulį. Kartais norą kurti sužadina įdomus pokalbis, pamatyta nuotrauka, aplankyta paroda, pasakyta sūnaus frazė ar tiesiog stebėjimas. Dirbti motyvuoja ir vidinė nuostata, kažkoks sustoti neleidžiantis įsitikinimas, kad kūryba yra kai kas gyvybiškai svarbaus, taip pat mano studentai, kai po studijų renkasi kūrybinį kelią, kai stebiu jų tolesnę raidą. Žinoma, motyvacija auga ir stebint savo kolegas.

Kokią reikšmę kūrybiniame gyvenime užima knygos, muzika, paveikslai kiti meno dirbiniai?

Ar gali menininkas gyventi be meno? Knygų ir skaitymo fanatikė esu nuo mažens. Visada namuose buvo didžiulė biblioteka. Net atostogas leisdavome su mama ir močiute pievose skaitydamos knygas. O draugai juokiasi, jog bet kur nuvažiavusi pirmiausia ieškau parodų, galerijų, lyg tai būtų darbo tęsinys, o man tai būtinas ir natūralus dalykas. Į rūbus žiūriu kaip į kasdienį kostiumą, šiek tiek ironiškai, su humoru. Man patinka, jog rūbas yra meniškas. Esu labai priekabi, kokia muzika groja mano aplinkoje. Kartais net pasirodau tikra furija, paprašydama pakeisti blogą muziką kavinėje. Namie daug muzikos neklausau. Po darbo dienos norisi tik tylos.

Kokie menininkai daro įtaką Jūsų kūrybai?

Yra keli choreografai, padarę esminę įtaką mano kūrybiniame kelyje. Nenoriu pasakyti, kad bandau eiti jų keliu, bet tiesiog būna momentų, kai suvoki, jog tai, ką pamatai, yra tikras menas. Dar būdama studentė mačiau choreografės Airos Naginevičiūtės spektaklį „Nėščia tyla“, kurio estetika pakerėjo. Džiaugiausi galėdama dalyvauti seminare su šia choreografe, o dabar esame kolegės, labai daug gaunu bendraudama su ja.

Choreografas ir režisierius Sidi Larbi Cherkaoui stulbina savo fantazija ir profesionalumu. Kad ir kur būčiau, stengiuosi pamatyti jo spektaklius. Taip pat legendinė Pina Bausch.

Labai daug inspiracijos gaunu iš įvairių dailininkų ir jų darbų. Neseniai sukurtas mano šokio filmas buvo inspiruotas belgų dailininko Rene Magritte, jo kurtus įvaizdžius naudojau skirtingoms scenoms. Labai domiuosi šiuolaikine daile, performanso žanru, šiuolaikine muzika.

Džiaugiuosi galimybe dirbti kartu su režisieriais Gyčiu Padegimu, Jonu Vaitkumi. Taip pat nemažai projektų yra tekę kurti su užsienio menininkais, tai labai svarbi patirtis, neleidžianti pasidaryti reikšmingai sau pačiai, plečianti mano kaip asmenybės ir kūrėjos galimybes ir ribas.

Ar yra kūrėjas, su kuriuo svajojate sukurti bendrą spektaklį?

Labai norėčiau pabūti anksčiau minėto  Sidi Larbi Cherkaoui kūrybinėje komandoje. Bet tikrai negaliu konkrečiai pasakyti, su kuriuo menininku norėčiau pastatyti spektaklį, nes  dažnai sutinki bendraminčių, ir tada nusprendi sukurti kai ką naujo. Yra menininkų, su kuriais jau ne kartą esame suradę bendrų kūrybinių minčių, kūrę – tai kompozitorius Jonas Sakalauskas, dailinininkas Artūras Šimonis, videomenininkas Simonas Glinskis, šokėjas Petras Lisauskas, kompozitoriai Petaras Dundakovas, Danielis Hamburgeris.

Paskutinis Jūsų darbas – šokio opera „Dykra“. Kaip kilo mintis kurti šį spektaklį?

 Spektaklio idėją atnešė kompozitorius Jonas Sakalauskas. Šis žmogus nestokoja originalių idėjų ir sprendimų. Nuo abstrakčios idėjos atkeliavome iki spektaklio. Lietuvoje vartoti filosofinį tekstą šokio spektakliuose, jungti tai su muzika ir judesiu nėra įprasta. Norėjom „užmėtyti“ publiką filosofiniais tekstais, kaip mes kasdieną esame panardinami į informacijos gausą. Taip pat su ironija pažvelgti į vyriškumą ir jo demonstravimą. „Deformuotas vyriškumas“, – labai taikliai parašė spektaklio recenzijoje viena kritikė. Taip pat norėjosi nutolti nuo, kaip aš vadinu, „šokio terapijos“, kuri itin vyrauja lietuviškuose šokio spektakliuose, kai labai gilinamasi tik į savo vidinius išgyvenimus ir būsenas, neperkeliant ir neperskaitant to platesnėmis prasmėmis. 

Kuriate tarpdisciplininius spektaklius. Kas skatina veržtis iš šokio į kitas meno sritis?

Visada labai domino menų sintezė. Vienas žymus režisierius yra pasakęs, jog choreografai slepiasi už video, scenografijos ir muzikos. Man atrodo kitaip. Bendradarbiaudami su kitomis disciplinomis, atveriame šokiui daug daugiau galimybių, neapsiribojame šokio samprata ir raiška.

Daug keliaujate, esate pedagogė, kuriate su įvairių šalių menininkais, kokių skirtumų, įdomių pastebėjimų galėtumėte įžvelgti tarp mūsų ir kitų šalių atlikėjų?

 Lietuvoje šiek tiek kūrėjai dar velka sau iš paskos įvairias baimes ir nedrąsą, kurios ir sąlygoja nuosaikius šokio pastatymus. Kita vertus, lietuviai visada ieško tikrumo savo kūryboje, kitaip nei kai kuriuose užsienio spektakliuose, kur žongliruojama sintetika ir žinojimu. Kad ir kaip būtų, tarptautinė terpė yra būtina šiuolaikiniam menininkui.

Ar turite prietarų, būtinų mažmožių, kurie Jūsų kūrybai - tarsi svarbi kasdieninė duona?

Tikriausiai ne. Nors netiesa – visada turiu tik kiekvienam spektakliui skirtą užrašų knygą, kurioje rašau idėjas, repeticijas, brėžinius... Kai kuriu spektaklį, visada ta knyga yra su manimi. Ir ši knygų krūvelė lentynoje auga.

Esate jauna, sėkmingai kurianti menininkė. Kokia Jūsų sėkmės formulė?

Taip savęs niekada nevadinu. Man kaip tik visada atrodo, jog darau nepakankamai, visada galiu geriau, ir kiekvieną kartą kuriant iškyla jau eiliniu tapęs savęs graužimas, jog nieko nesugebu ir nemoku. O būti jauna menininke liko metai, nes nuo trisdešimt penkerių esi nebe jaunas, o tiesiog menininkas...

Agnė Sabulytė