Nuotraukos autorius Andrius Ufartas/BFL © Baltijos fotografijos linija

Laba, laba, mielas skaitytojau,

šiomis dienomis pasaulis toks panašus į riedančius ratus, prikrautus visokių tekstinių krovinių, žinių. Taip ir įsivaizduoju duobėtu kultūros lauko keliuku siūbuojantį sunkvežimį, pariaumojantį prastesnėse vietose ir vėl linguojantį. Žiūriu, žiūriu, rieda, rieda nesustodamas...

O gal jau nebe sunkvežimis važiuoja, o visas traukinys lekia, gausybė vagonų trinkčioja. Tarsi sunkus atminimas iš praeities. Tarsi suaktualinta netekčių tema Kęstučio Grigaliūno kūriniuose. Šį sykį Pamėnkalnio galerijoje jo instaliacija.

Panašu, kad jau ir ne traukinys dunda, o arklių kanopos. Kažkas lekia zovada, pasigirsta švilpimas. Daugybei žiūrovų vėl sapnuojasi scenos iš „Tado Blindos“.

Filmą apie senesnius laikus, kur arkliais jodinėjo, galėtų pakeisti juosta apie kiek vėlesnius, modernesnius. Pavyzdžiui, kokiu transportu žmonės keliavo prieš šimtą tridešimt metų? Kinkė tuos arklius dažniausiai. Kodėl verta domėtis tais laikais? Galbūt ir dėl to, kad prieš tiek metų gimė skulptorius Juozas Zikaras.

Rieda metai, o mūsų kultūros vadybos samprata vis tiek likusi kažkur anapus. Ko gero, panaši į trisdešimties metų parūdijusį „žiguliuką“. Maždaug iš šio automobilio epochos Kęstas Kirtiklis kildina kultūros paslaugų gavėjų – klientų – įpročius.

O gal ne ratais tuo keliu riedėti, bet savom kojom žingsniuoti reikia? Kam toliau, kam arčiau. Va, apsiavęs fotografijos batais, per pasaulį keliauja Arūnas Kulikauskas.

Kai kurie žmonės sklando mintimis. Jų mintys nutupdo siluetus ant šaligatvių. Taip paremiami susideginę Tibeto vienuoliai.

O mes važiuojam toliau. Pavyzdžiui, ar esate matę autobusą, kursuojantį iš Vilniaus į Gervėčius Baltarusijoje? Ne? O štai fotografui Arūnui Baltėnui turbūt ne kartą teko.

Į Vilnių atskrido ir džiazo muzikantų iš Prancūzijos. Papasakojo apie improvizacijos subtilybes.

Įvairių muzikos renginių labai gausu rudenį. Ir turbūt geriau, kad jų yra daug. Vienas iš daugelio pastaruoju metu vykstančių festivalių pavadintas paprastai – „Iš arti“.

Šakiai turi puikią sporto salę, apie kurią teko girdėti anksčiau, kai viena sostinės krepšinio komanda ten žaisdavo namų rungtynes. Tačiau ir miesto apylinkėse daug vertingų paveldo objektų. Dalis jų restauruojami.

Tarsi koks vilkikas vilktų didelius rąstus... Tokia galinga atrodo Jean-Claude Carriere ir Umberto Eco pokalbio ištrauka iš knygos. Aną savaitę buvo pirma, dabar – antroji dalis.

Knygų aspektas skleidžiasi ir kitame tekste. Šį sykį – jau arčiau Lietuvos. Įdomus Arkadijaus Krasilšikovo atsiliepimas apie rašytojo Grigorijaus Kanovičiaus knygą kaip apie epochų jungtį.

Riedam toliau. Tarsi solidžiu motociklu per vasaros pabaigos naktinį miestą. Taip atrodo, kaip visad tvirtai suręstas literatūrologo Marijaus Šidlausko tekstas. „Literatūros ir meno“ savaitraštyje publikuotas pranešimas buvo skaitytas Poetinio Druskininkų rudens festivalio metu. O pavadintas paprastai: „Kas nėra poezija?“.

Kamilė Užpalytė atveria čekiškos kultūros gėrybių skrynią. Joje yra ir straipsnis apie Janą Švankmajerį.

Jeigu kas lapkričio 5 dieną buvo nuvykęs į Punią Alytaus rajone, turbūt nepraleido progos aplankyti projekto „Pax et bonum“ renginio. Na, o jei gyvenimas tuo metu riedėjo kita kryptimi, tai su šio Mažojo susitikimo išklotine galima susipažinti Elvyros Kučinskaitės tekste.

Erazmo Roterdamiečio „Pagiriamasis žodis kvailybei“, žinoma, nėra odė be įspėjimo „nuvažiavusiam stogui“. Šiame veikale daug universalios išminties. Į ją įsiklausęs nūdienos žmogus protingesnis galbūt išsyk nepasidarys, bet neskaitęs šios knygos irgi daug praranda.

Pasaulyje galime būti pastebėti, nors Lietuva ir mažumo. Į 2012–2013 metais minimų datų sąrašą UNESCO įtraukė ir Meilės Lukšienės šimtąsias gimimo metines.

Apie literatūros ir kalbos subtilybes taikliai ir stilingai kalba redaktorė Palmira Mikėnaitė. Straipsnio, pirmiausia paviešinto „Šiaurės Atėnuose“, pavadinimas „Trečia akis“ turbūt gali simbolizuoti ir tą dažnai primirštamą, bet labai reikalingą redaktoriaus žvilgsnio reikšmę ir jėgą.

Vaidas Jauniškis Lietuvos radijo „Kultūros savaitėje“dažniausiai būna parengęs tokį komentarą, po kurio ne tik galvoje ratukai gali pasisukti, bet ir gyvenimo vairas kryptelėti, jei vis dar keliaujame per skiautinius banaliųjų palyginimų keliu. Šį sykį irgi pateiktas provokuojantis tekstas „Kultūros apgultyje“.

Sauliaus Vasiliausko pokalbis su rašytoju Vytautu Martinkumi . Ir pasižiūrėti gražu, ir pamąstyti yra apie ką.

Tai – paskutinioji skiautė, kurią prikabinom prie šios savaitės audeklo. O pastaruoju tuoj apklosim užmigusį vairuotoją, miegantį tame tekstinių krovinių pritutintame, trumpam stabtelėjusiame sunkvežimyje.

Štai ir visi ratai, pakliuvę į akiratį šią savaitę.

„Juk dar čėso yr, ir mes atliksime darbus.

Žinom juk, kad ratas sens, pamaži besisukdams,

Tą daugsyk apgauna, kur vis ritasi šokdams;

O kieksyk sutrūksta jis permier besisukdams!“

Atpažįstate? Na, taip, Kristijonas... Kultūros laukas trumpam nuščiūva. O vairuotojas tuo metu sunkvežimio kabinoje susapnuoja namus...