Prisipažinsiu: itin nejaukiai jaučiuosi pakliuvęs į situaciją, kai reikia paaiškinti, kas yra filosofija. Taip nutinka ne tik maloniai intelektualiuose pokalbiuose neformalioje aplinkoje, bet, pavyzdžiui, pradedant pirmąją universitetinio Filosofijos įvado paskaitą, kai išsisukti nuo klausimo, kas gi yra toji filosofija, nei žaismingai, nei kaip kitaip nepavyksta.

Turbūt jokioje kitoje mokslų ir menų sferoje taip nesiginčijama dėl tapatybės, kaip filosofijoje. Žinoma, nutinka taip, kad vienas menininkas kito menininko kūrybos nelaiko menu, ir garsiai apie tai praneša, arba vienas literatas kito kūrybą pravardžiuoja grafomanija, niekaip nepakylančia iki literatūros lygio. Tačiau arba aš itin blogai informuotas, arba tai gana retas atvejis, ir jei jis nutinka, tai visuomet atsiranda ne taip jau mažai tų, kurie tą verdiktą gina ar užsipuola. Žodžiu, reiškinys – kolektyvinis.

O štai filosofijoje vaizdas visiškai kitas. Vienas filosofas galėtų kitam filosofui kone kasdien sakyti – tai, ką tamsta darai, tai jokia filosofija, o... Na ir pasipila kaltinimai, tiesiogiai proporcingi kaltintojo leksiniams turtams bei arogancijos lygmeniui – nuo kliedesių ir scientizmo iki verbalinės diarėjos ir poezijos. Įdomiausia, jog tokio apsižodžiavimo atveju ne tiek jau daug balsų pasigirsta vienai ar kitai pusei paremti, nes kiti filosofai dažniausiai it kokie anekdotiniai žydų rabinai galvoja, kad tuodu besiginčijantieji yra tiek pat teisūs, kiek ir neteisūs. Filosofija galėtų būti tai, apie ką tuodu šneka, bet ir visai ne tai. Tad gal ir teisybė, kad pagrindinė filosofijos problema yra jos pačios apibrėžimas.

Apsibrėžti, žinoma, patogiausia per objektą. Štai botanika – mokslas apie augalus, anatomija – apie žmogų, geologija – apie žemės gelmes. O filosofija? Apie mąstymą? Betgi mąstymą tiria ir psichologija, ir, kiek man žinoma, daro tai gerokai sėkmingiau.

O jeigu tartume, kad filosofija yra daiktų būties, giliausios ar pirmapradės patirties apmąstymas, tikrovės ilgesys – tuoj atsiras ne vienas ir ne du iš tokio mąstymo įkarščio besišaipantys ir klausiantys, iš kur žinome, kad apie tokius dalykus apskritai galima kalbėti, nelaikant jų lakios vaizduotės chimeromis, apie kurias geriau jau būtų patylėti. Ginčytis tokiu atveju kažin ar prasminga. Ar gali įtikinti tuos, kurie nenori klausyti? – abejojo jau Sokratas.

Tai ką gi filosofas daro? Filosofas mąsto ir (dažniausiai) rašo. Apie ką? Apie daug ką. Ne veltui šiandien kartais nostalgiškai apraudamas purpurinis tikrosios (graikų?) filosofijos rūbas yra sudraskytas į begalę skutų, kuriuos kažkieno aštrus liežuvis pavadino kilmininko filosofijomis – tokiomis kaip meno filosofija, kalbos filosofija, mokslo filosofija ir daugybė kitų, sprendžiančių klausimus, į kuriuos kitos žinojimo sritys negali arba dar negali atsakyti.

Filosofijos sąsajų su tomis kitomis žinojimo sritimis, visų pirma su mokslais, panašu, kad bent artimiausiu metu išvengti nepavyks. Nes jų abiem pusėms reikia. Ne tik filosofijai, kuriai šiuolaikinių mokslų (nano tyrimų ar neuromokslo) ir menų naujienos teikia naujo peno apmąstymams apie dalykus, kurie jau kelis šimtmečius yra centrinė jos tema, bet ir mokslams, ypač tokiems, santykinai jauniems, kaip, pavyzdžiui, komunikacijos mokslai. Ką filosofija jiems gali duoti, kuo papildyti jų turimą žinojimą, nenusileisdama iki tarnaitės statuso, bet kaip lygiavertė partnerė?

Komunikacijos mokslai gali jums papasakoti daugybę įdomiausių dalykų apie skaitymo įpročius, internetinio bendravimo subtilybes, reklamos poveikį ar politikų kalbų retoriką. Apie šiuos dalykus komunikacijos mokslininkai žino daug – jie stebi, matuoja, eksperimentuoja.

O filosofija klausia, ką apskritai laikome patikimu žinojimu? Ar patikimas žinias gauname tuomet, kai į komunikaciją žiūrime kaip į objektą, keleto tyrėjui išoriškų asmenų veiksmą, nesiskiriantį nuo kitų objektų ir jų veiksmų bei vyksmų, tokių kaip su vandeniu reaguojantis magnis ar maisto ieškančios kiaunės. O gal komunikacija, kaip ir daugelis kitų žmogiškų veiksmų, yra geriausiai patiriama žvelgiant į ją iš vidaus, iš dalyvio pozicijos, visai neieškodamas kokių komunikacinės elgsenos dėsningumų? Pats mokslininkas tokiu atveju nė nepretenduoja į objektyvius savo rezultatus, manydamas, jog visos pretenzijos į objektyvumą tėra tik retoriniai manevrai, taigi ta pati komunikacija.

Be to, kas gi komunikuoja? Individas? Visuomenė? „Žinoma, kad jie“, – sakysite. Bet štai klausimas: kur ta visuomenė, ar kas nors yra tokį daiktą, pavyzdžiui, Lietuvos visuomenę, matęs? Veikiausiai niekas. Visi yra matę atskirų individų, gyvenančių Lietuvoje, bet juk visuomenė turėtų būti kažkas daugiau nei vien individų suma? O kur dar Lietuvoje negyvenantieji, kurių niekaip neišeina pašalinti iš tos didžiosios lietuvių bendruomenės vaizdinio ir kurie joje dalyvauja vien tik komunikuodami? Bet ar visi tie, kurie gyvena Lietuvoje, čia dalyvauja kaip nors kitaip? O jei komunikacija kuria bendruomenę, ar reikia manyti, jog ji kartą sukurta išlieka ilgiems laikams, ar veikiau ji yra perkuriama kiekviename naujame komunikacijos veiksme?

Į šiuos ir panašius klausimus komunikacijos mokslai atsakyti negali, nes jie kyla pirmiau, nei prasideda komunikacijos mokslų tyrimas. Jei klausiate, kaip žiniasklaida veikia visuomenę, turite iš anksto žinoti, kas yra ta visuomenė, ką, kokius pokyčius reiškia poveikis, ir ko verta bus jūsų tyrimo ataskaita – sunkiau ar lengviau paskaitomas prozos kūrinys ar objektyviai pasaulį aprašanti kruopščiai vykdyto tyrimo ataskaita.

Visi šie dalykai yra filosofijos sritis, ne kažin kiek nutolusi nuo to, kas laikoma jos didžiosiomis problemomis, veikiau net priešingai, randanti didžiuosius filosofinius klausimus ten, kur niekas per daug jų nesitiki. Ir dar neaišku, kas labiau myli išmintį – kontempliuojantieji būties pagrindus ar besiknaisiojantieji po buities aslą. Nors pats toks klausimas turbūt čia neužduotinas...

 Ateinantį ketvirtadienį, lapkričio 17-ąją, UNESCO paskelbė pasauline Filosofijos diena. Tad su artėjančia švente, mieli kolegos ir jų mėgėjai!