„Prieky dar bus daug įdomių dalykų“, - prieš keletą mėnesių reikšmingai tarstelėjo akademikas Jurgis Vilemas, komentuodamas faktą, kad Energetikos ministerija naujosios atominės elektrinės Lietuvoje strateginiu investuotoju išsirinko japonų kompaniją „Hitachi“. J. Vilemas – vienas iš tų energetikų, kurie savo autoritetu visai neseniai parėmė įžūlią valdžios ir verslo klano aferą vardu LEO LT. Šią be jokio konkurso sukurptą bendrovę, kurioje trečdalis valstybės energetikos ūkio buvo atriekta prekybininkų dešimtukui, p. Vilemas vadino „geru privataus ir valstybinio kapitalo deriniu“. O naujoji atominė elektrinė, kurią tas „geras derinys“ be jokių įstatyminių garantijų žadėjo statyti, p. Vilemui tuo metu buvo „viena svarbiausių sąlygų patikimam energijos tiekimui užtikrinti.“

A. Kubiliaus Vyriausybė užbaigė amžiaus aferą - likvidavo LEO LT ir surengė tarptautinį konkursą strateginiam investuotojui parinkti. Tuomet energetikas J. Vilemas netikėtai persikvalifikavo į makroekonomistą ir ėmė visur garsiai skelbti, kad konkursas žlugs, jog niekas Lietuvoje atominės jėgainės nestatys nes tai neva neapsimoka. Nenutilo akademikas ir tuomet, kai investuotojas galiausiai buvo atrinktas iš dviejų vienas kito vertų pretendentų, pasaulio energetikos pirmūnų. Įbridęs dar ir į politikų lankas p. Vilemas pradėjo aiškinti, kad atominė energetika - brangus malonumas, priderantis tik didžiosioms valstybėms. „Maža ir neturtinga šalis tokio projekto neturi imtis“, - apie keturių kaimyninių valstybių bendrą jėgainę bylojo p. Vilemas.

Tam, kas matė, kaip šiltai ir globėjiškai po panašaus pasisakymo vienoje konferencijoje Seime prie kavos puodelio p. Vilemui dėkojo Rusijos ambasadorius V. Čhikvadzė („Jūs - kaip visada energingas, Jurgi Vincovičiau!“), nekyla abejonių, kurios didelės ir turtingos šalies interesus energingai keisdamas vaidmenis gina šis Lietuvos akademikas. Nekyla abejonių ir dėl to, kad  p. Vilemas turėjo pagrindo žiniai, jog pasirinkus strateginį investuotoją kova dėl jėgainės statybos toli gražu nesibaigė. Įdomu tik, ar p. Vilemas pagalvojo apie tai, kad stebėti kaip „energijos tiekimo patikimumas“ to paties eksperto lūpose tampa „nereikalinga prabanga“ taip pat yra vienas jo žadėtų „įdomių dalykų“?

Kitas ekspertas, „įdomiai“ įsitraukęs į paskutinės minutės svarstybas dėl Visagino projekto reikalingumo, ekonomikos analitikas Rimantas Rudzkis kadaise LEO LT sukūrimo nerėmė, tiesa, ir nekritikavo. Bet susidaro įspūdis, kad jis taip pat užmiršo savo paties kelerių metų senumo ištarmes. Tada, pačiame krizės įkarštyje, kai bliuško skolintų pinigų išpūstas Lietuvos ūkio burbulas, p. Rudzkis pasiūlė kelias gijimo nuo krizės gaires. Receptas buvo tobulai paprastas: „Lietuva pastaraisiais metais pasižymėjo pertekliniu vartojimu, todėl reikia skatinti ne jį, o tokią gamybą, kuri šalies viduje išstumtų importą ir būtų konkurencinga užsienio rinkose. Globalizacijos sąlygomis tam nepakaks vietinio kapitalo, būtina pritraukti ir atitinkamus tiesioginių investicijų srautus, dėl kurių teks aršiai konkuruoti su kaimyninėmis šalimis.“ (R. Rudzkis „Kaip išgyti nuo krizės“, „Verslo žinios“, 2009 04 28)

Praėjus vos dvejiems metams po recepto išrašymo, Lietuva pritraukė didžiulę tiesioginę investiciją į elektros energijos gamybą, išstumsiančią importą ir savo produkcija konkuruosiančią Europos rinkoje. Sugebėjo padaryti tai aršiai kaudamasi su kaimynine „liberalia“ imperija (ko vertas vien įpareigojantį pasiūlymą pateikusių korėjiečių nepaaiškintas pasitraukimas), sužlugdydama jos planus be jokio konkurso, per V. Putino draugus Vokietijoje ir Italijoje prisikalbinti investuotojus į atominės jėgainės vidury Karaliaučiaus laukų projektą. Tiksliai įvykdęs nurodymus pacientas, regis, turėjo sulaukti gydytojo pagyrimo ar bent jau paskatinimo.

Pasirodo, kad prof. R. Rudzkis, šiukšių kibiran išmetęs aną ekonomikos gydymo receptą, jau yra išrašęs Lietuvai kitą, visiškai priešingą. „Nėra būtinybės“, - sako dabar p. Rudzkis apie tiesioginį japoniškų investicijų srautą į gamybą, kuri išstumtų iš Lietuvos ekonomikos milijardinį importą. Naujame gyd. R. Rudzkio recepte (ar tik ne „vaistininkų“ iš Rytų reklama šviečia kitoje lapelio pusėje?) – siūlymas „nenusisukti“ nuo importo iš būsimos „Baltijos jėgainės“, t.y. iš rusiško atominės elektrinės muliažo. Tam reikalui kertamos prūsų šventgirės, Romintos miško laukymėse kylančią imitaciją vienas Lietuvos žvilgsnis paverstų tikra elektrine, kuri po kelerių metų, kaip mano p. Rudzkis, pasiūlytų mums nors ir importinės, bet labai pigios elektros.

Taip ir neįrodęs Vyriausybei savo naujausio gydymo metodo pranašumo, ekonomikos analitikas R. Rudzkis dramatiškai paskelbė, kad nuo šiol užsiims išskirtinai matematika. Tiesa, prieš pasinerdamas į teorinį mokslą profesorius dar išgliaudė vieną taikomosios matematikos uždavinuką. Kl.: „Kokia bus Visagino jėgainės elektros savikaina?“ Prof. R. Rudzkio ats.: „Ne mažiau nei 30 cnt už kilovatvalandę (veikiausiai gerokai daugiau).“ Rimtai priimtas domėn toks gasdinantis „>>>30 cnt“ turėjo tuojau pat grąžinti namo apsižioplinusius japonų investuotojus ir projekto atsiperkamumu patikėjusius regioninius partnerius. Juk Lietuvos elektros tinklų operatorius, „Litgrid“ vadovas Virgilijus Poderys jau buvo paskelbęs prognozę, kad vidutinė elektros biržos kaina 2020 m. Lietuvoje bus 18,3 ct/kWh. Bet nei savo pinigais rizikuojantys japonai, nei kaimynų energetikai į viešus matematikos profesoriaus skaičiavimus nesureagavo ir derybų dėl dalių bendroje įmonėje nenutraukė. Premjeras A. Kubilius į metodus, kuriais naudodamasis prof. R. Rudzkis gavo tokį rusų ir vietos dujininkams malonų rezultatą, taip pat nesigilino, tik paskelbė, kad prie derybų stalo operuojama mažesne nei  18,3 ct/kWh VAE elektros savikaina. („Veido“ šaltiniai vėliau perdavė, kad derybose svarstomos elektros savikainos intervalas yra apie 9-14 ct/kWh). Įdomus dalykas, kad ir pats matematikos prof. R. Rudzkis savo skaičiavimų vėliau nebegynė, tik nurašė savo ir premjero atsakymų į tą patį klausimą akis badantį skirtumą kažin kokiam „nesusikalbėjimui“.

 Visgi vienu įdomiausių dalykų aštrėjant kovai dėl VAE vietos mūsų protuose ir širdyse tapo nuoseklaus „LEO LT“ aferos rėmėjo, šiuo metu „viename-kitame projekte“ bedalyvaujančio buvusio premjero G. Kirkilo patarėjo Albino Januškos trumpas grįžimas į Lietuvos viešąją erdvę. Tuo metu, kai slibingalvis liūtukas buvo gimdomas, p. Januška buvo įsitikinęs, kad optimali naujos branduolinės jėgainės galia būtų 2200 ar net 3000 MW. Dabar, kartodamas tautininko G. Sogailos spekuliacijas Seime, buvęs Lietuvos energetikos politikos architektas nupurtė dulkes nuo  anachroniškos abejonės ar galingesnis nei 1000 MW „Hitachi“ reaktorius nesutrukdys susijungti su kontinentinės Europos tinklu, ar nepririš VAE prie Rusijos elektros perdavimo sistemos. Ši abejonė buvo vienas LEO LT priešininkų ginklų, demaskavęs tuometinį slibino kurpėjų nenuoseklumą. Į privataus tautinio kapitalo rankas branduolinės jėgainės projektą atidavusi G. Kirkilo Vyriausybė ir visi jos architektai galėjo tik bejėgiškai stebėti, kaip prekybininkų prioritetu tampa būsimos elektros energijos gamybos mastai, o ne jėgainės ir visos Lietuvos energetikos sistemos integravimas į bendrą ES energijos rinką. Perėmusi energetinės nepriklausomybės iniciatyvą į savo rankas A. Kubiliaus Vyriausybė pradėjo ne nuo būsimos jėgainės galios kalkuliacijų, o nuo Baltijos šalių elektros biržos sukūrimo. Aktyvios diplomatijos Briuselyje dėka visų Baltijos šalių sinchroninė jungtis su kontinentinės Europos elektros tinklu tapo ir Europos Komisijos prioritetu. Pagaliau, Energetikos ministerijos parengta Nacionalinė energetikos strategija juodu ant balto skelbia, kad nauja atominė elektrinė yra būtina norint atskirti Baltijos šalių energetikos sistemas nuo Rusijos, tad rimtu veidu svarstydamas ar apsimoka statyti reaktorių, jeigu jis suriša su Volgos hidroelektrinių kaskadomis, LEO LT architektas sąmoningai klaidina visuomenę arba demonstruoja nebesusigaudymą energetikos aktualijose.

Pasiuntė A.Januška ir tiesos pradmenų nestokojančią žinutę apie subyrėjusį politinį konsensusą dėl naujos jėgainės statybos bei po Fukušimos sumažėjusią visuomenės paramą branduolinei energetikai. Tačiau kalbėdamas apie suirusio konsensuso priežastis jis nutylėjo esminę aplinkybę. Pagrindinė opozicinė partija socialdemokratai į Seimo rinkimus prieš trejus metus ėjo su programine nuostata „statysime naują atominę elektrinę“. A. Kubiliaus Vyriausybei dirbant ta pačia linkme ir jau pradėjus derybas su strateginiu investuotoju, socdemų pasižadėjimas kažkur išgaravo. Galbūt tai tik sutapimas, kad šios partijos strateginė nuostata pasikeitė kai Rusija vien tik oficialiai paskyrė milijoną dolerių nuomonei apie Baltijos atominę elektrinę formuoti, t. y.  propagandai prieš Visagino AE skleisti. Kaip ten bebūtų, socdemų pirmininkas Algirdas Butkevičius su frakcijos kolega Rimantu Sinkevičiumi spaudos konferencijoje sukritikavo Energetikos strategijos projektą keldami klausimą ar tikrai nauja atominė elektrinė yra „neišvengiamas objektas“? Kol kas nežinome kiek milijonų dolerių Rosatomas ir SVR neoficialiai skiria nuomonės formuotojų Lietuvoje papirkimui. Žinome tik, kad socdemų vadai, pamiršę su kokiu įkarščiu prieš keletą metų ragino skubiai steigti „LEO LT“, („reikia kuo greičiau pasistatyti savo atominę elektrinę“), dabar kviečia svarstyti alternatyvą jai – tą patį muliažą, kuriam p. Rudzkio nuomone taip trūksta Lietuvos dėmesio. A. Januška siūlo Vyriausybei įtikinti opoziciją naujos atominės nauda. Bet ar įmanoma racionaliais argumentais kuo nors įtikinti partiją, skelbiančią, kad Lietuvos nacionalinėje energetikos strategijoje turi būti įrašyti „santykiai su Kaliningrado Baltijskaja AES“, t. y. su propagandiniu energetinės imperijos projektu, neturinčiu nei investuotojų, nei suderintų poveikio aplinkai ataskaitų, nei vietos gyventojų pritarimo? Logiškai tokią šios partijos laikyseną galima būtų paaiškinti tik tuo, kad prieš trejus metus jos programoje iškrito vienas žodis ir tikrasis socdemų pažadas yra „statysime naują atominę elektrinę Rusijoje“.

Nedarniam  yrančios energetinės imperijos agentų choreliui tebegiedant liaupses imperijos didybei ir turtams, Lietuva priartėjo prie pergalės didžiausiame geopolitiniame mūšyje po įstojimo į NATO ir Europos Sąjungą. Lietuva, o ne Rusija pritraukė privačius investuotojus į naują atominę. Šį persilaužimą nulėmė didžiausia pastarųjų metų savo valstybę kuriančių Lietuvos piliečių pergalė - trigalvio slibino įveikimas. Juk A. Kubiliaus Vyriausybė, likviduodama už kulisų suformuotą „nacionalinį investuotoją“ ir paskelbdama investuotojams tarptautinį konkursą, viso labo tiksliai įvykdė tautos valią. Apie 30 tūkst. piliečių pasirašė tokią iniciatyvą iš karto po to, kai prezidentas V. Adamkus tapo „Leo LT“ signataru. Pasipriešinę oligarchiniam valdymui piliečiai ne tik įgyvendino savo suverenią galią, bet ir priartino tektoninį lūžį visame regione. Aktyviai siekdama tikros, o ne oligarchams skirtos energetinės nepriklausomybės Lietuva ir visai Europai padeda nukenksminti iš V. Putino kabineto (nesvarbu – Kremliuje, ar Baltuosiuose Rūmuose) valdomus energetinius ginklus.

Aišku, imperija nesudės savo ginklų iki pat pabaigos. Bet propagandinio karo pobūdis leidžia aiškiai matyti visus „įdomius dalykus“ - Rosatomo ir Gazpromo agentų ir juos aptarnaujančios žiniasklaidos veiksmai neišvengiamai yra vieši. Neįmanoma nepastebėti tokių provokacijų kaip balsas.lt publikacijos, apšmeižusios apsiginti nebegalintį a. a. VAE generalinį direktorių Šarūną Vasiliauską, kuris, neva, „vis dažniau pasisakydavo už tai, jog branduolinę energiją galima pirkti iš kitų.“ Propagandinį triukšmą nuo tiesos paieškų bus nesunku atskirti ir tada, kai Lietuvoje suintensyvės viešos svarstybos dėl branduolinės energetikos saugumo. Socdemai (ir ne tik jie) jau mėgina įrodyti, kad po Fukušimos tragedijos sugriežtinus saugumo reikalavimus ši pramonės šaka tampa nebeatsiperkančia. Tiesa yra ta, kad Fukušima paspartino dvi priešingas globalias tendencijas – ir branduolinės energijos atsisakymą, ir intensyvesnį jos plėtojimą. Europos Sąjunga, kurioje veikia daugiausiai pasaulyje – 143 atominiai reaktoriai, taip pat išlieka šių abiejų tendencijų erdve. Lietuva stoja į gretą šalia Didžiosios Britanijos, Prancūzijos, Suomijos, plėtojančių branduolinę energetiką naujos saugumo kartos reaktoriais.

Geopolitinė Lietuvos padėtis išliktų dramatiška abiem atvejais – ir laimėjus kovojantiems už energetikos nepriklausomybę, laiduojančią prielaidas brandesnei tautos laisvei, ir su imperinio kapitalo pagalba valstybės ateitį nulėmus tiems, kurie nesugeba atsikratyti tarnystės Rusijos energetiniams interesams. Bet jau dabar ši kova aiškiai atskiria du lietuvio tipus – tuos, kurie pralaimi dar nenugalėti ir tuos, kurie kartu su Evelina Anusauskaite sako: „Nesvarbu, kad Lietuva maža. Mūsų šalis labai stipri, ir mes galime daug. Svarbu tikėti.“

 Vieno tipo lietuviai vaduodamiesi iš imperinio glėbio ir elegantiškai priversdami Rusijos mešką šokti pagal civilizuoto pasaulio melodijas pakeičia Europos ir pasaulio istoriją. Kitokio tipo lietuviai rypauja: „Kam mums ta trečioji direktyva, žiū, estai ir lenkai dar keletą metų gaus pigesnių dujų“. Vieno tipo lietuviai švaria diplomatine kova pakreipia Briuselio machinos kryptį tikros Europos energetinės vienybės link, o kito tipo lietuviai sabotuoja Lietuvos Energetinės nepriklausomybės strategiją vien dėl to, kad joje nepaminėta šalyje neegzistuojanti vėsumos energijos gamyba.

 Šie lietuvio tipai rungiasi prieš mūsų akis ir mūsų širdyse. Rinkimės už ką statome.