Klausau lopšinės: už lango siaučia penktadienio naktis, jaunas kraujas ir prabėgusios vasaros karštis. Peržiūriu porą Aki Kaurismaki filmų. Atsiverčiu Faulknerį, tačiau nepajėgiu susikaupti. Pakimbu eiliniame socialiniame tinkle, kuriame turiu porą šimtų draugų. „Draugų“. O gal vos „draugų“. Manęs jau kurį laiką neapleidžia noras pasišnekėti su kuo nors apie mūsų skaitmenines vienatves. Bet neturiu su kuo. Vienoje jų, vienoje iš tų kelių milijardų vienatvių gyvenu ir aš.

Atrodo, visi tie šimtai žmonių, komentuojančių kiekvieną vienas kito judesį, mirksnį, nuotrauką, nutrūkusius ir užsimezgusius santykius, visiškai nieko nenori žinoti apie tavo sielą. Mano sielą. Mūsų sielas. Gal jų jau nebeturime. Seniai išmainėme jas į skaitmeninius savo avatarus.

Neegzistuojantys kūnai neegzistuojančiame pasaulyje. Vis dažniau pastebiu, kad, užuot pasikalbėjęs su žmogumi ar bent sukurpęs elektroninį laišką, apsiriboju jo informaciniu atspindžiu – kur jis ėjo, kur jis eis, kokią dainą perklausė ir kokį muzikos klipą peržiūrėjo. Ir man vis rečiau kyla klausimų.

Visuomet buvau linkęs užsidaryti savyje, ir visuomet turėjau poreikį veikiau lėtai kalbėtis nei gausiai komunikuoti. Bet dabar teikiu pirmenybę tylai. Vis dažniau. Stebiu, kaip tyla vis dažniau pripildo sienų plyšius ir mano akiduobes, užtvenkia ausis ir užkemša odos poras, didelėmis kekėmis sirpsta ant vonios veidrodžio ir liula parko alėjose, tarp aukštų platanų ilguose svetimo miesto, kurio įsčiose laikinai tarpstu, prospektuose, blyškiai pilka nudažo gatvės kavinių lankytojų tarškėjimus ir užvaldo viską. O gal tik mane.

Mes tampame nesuvaldomu pasisakymų, pra(si)nešimų, garsų ir vaizdinių upe. Kiekvienas, pergyvenęs bent septynetą vasarų, jaučia poreikį palikti ženklą. Kad ir laikiną, kad ir susimaišysiantį su begale kitų ženklų, pačiulbėjimų. Ir palieka jį čia, mūsų bendru susitarimu konstruojamoje kreivų veidrodžių karalystėje. Ir pamiršta suteikti jam signifikatą.

Tuščių ženklų pilnas akiplotis ir toli už jo.

Intymumas. Mes prarandame intymumą. Aš myliu tave. Aš tave – irgi. Sakė upės krantas kitam krantui. Sako kas antras kas antrai ar kas ketvirtam snukiaknygės žinelėmis. Nesuskaičiuojamos galybės romeo ir džuljetų, Šekspyre, ar patenkintas?

Prieš porą mėnesių, anksti ryte, svetimas žmogus svetima kalba ant asfalto prieš man nepažįstamos  kaimynės, vos anapus gatvės, namo tvorą, parašė „Buongiorno, Principessa!“, gal cituodamas Benigni, o gal tik palabindamas savo mylimąją. Šekspyras būtų patenkintas.

Mes, šios virtualios, tik miglotu ir neįformintu bendru susitarimu egzistuojančios tikrovės dalyviai, noriai atsisakome savo fiziškumo, užrašų ant asfalto ir parko suolelių, ilgų pasivaikščiojimų auksu švintančiame rugsėjyje, tylaus smigimo į vėstantį spalį, stebuklingo tylėjimo drauge lapkričio vėlelėms siūbuojant virš taurių ar karštos arbatos puodelio, atsisakome daug ko. Pereiname į atšvaitų ir projekcijų pasaulį. Kartais žiūriu į save, į mus, ir prisimenu Tarkovskį, iš Soliario siuntusį moters idėją vyrui. Kartais mums pakanka idėjų.

Tuščių ženklų pilnas akiplotis. Sapnuoju dažnai, ypač žiūrėdamas į minią žmonių, kurių veidai prisimerkus tampa biriais rausvais skritulėliais mano dekadansiškame koliaže mediniuose rėmuose. Žiūriu, žiūriu taip prisimerkęs, kol pradedu ašaroti ir pamatau, kaip jie visi susilieja į platininę miglą, galiausiai ištirpsta, o tos minios vietoje lieka tik niekas. Lieka tik Niekas. O gal ir Nieko nebelieka. Nebėra manęs, Tavęs ir net žodžio „nebėra“. Išsiprojektuojame šviesos stulpais į juodąsias skyles. Vienetais ir nuliais.