Juozapato vardu vadinosi senovės Judos Karalius, kurio garbei buvo pavadintas slėnis, tikriausiai Kedrono, netoli Jeruzalės. Pasak vieno iš biblinių pranašų, Juozapato slėnis turėjo tapti paskutiniojo istorijos įvykio, tai yra Paskutiniojo Teismo, scena.

Mažiau žinomas šventasis, vardu Juozapatas, gyvenęs prieš keletą amžių taip pat ir Lietuvoje, miręs už tikėjimą 1623 metais.

Maskvos Bažnyčiai atsisakius Florencijos nutarimų ir atsiskyrus nuo senovinės Kijevo metropolijos, 1448 m. gimė Rusijos autokefalija. 1589 m. Maskva paskelbė įkurianti savo patriarchatą. Tuo tarpu Kijevo Bažnyčia nusprendė pereiti į Romos Sosto jurisdikciją ir 1595 m.  buvo pasirašyta unija. Ja buvo pripažįstama vienybė su Romos popiežiumi ir katalikų tikėjimu, kartu išlaikomos bažnytinės ukrainiečių apeigos ir pamaldos gimtąja kalba.  1596 m. vyskupai uniją ratifikavo, ir taip pradėjo egzistuoti Unitų Bažnyčia, kurios nariai tapo ekumenizmo skleidėjais.

Tuo metu beveik visos Ukrainos žemės priklausė LDK. Unitų Bažnyčios augimo vieta tapo Vilnius, kur 1617 m. prie Švč. Trejybės šventovės buvo įkurtas Bazilijonų ordinas, vadovavęsis Bažnyčios tėvo šv. Bazilijaus Didžiojo iš Kapadokijos regula. Vienas iš ordino pradininkų buvo Juozapatas Kuncevičius, vėliau tapęs Polocko arkivyskupu ir Vitebske atidavęs gyvybę dėl vienybės.

Unija patyrė didelių prieštaravimų – tiek dėl asmeninių interesų, ignorancijos, tiek ir dėl sektantiškumo. Stačiatikiai kaltino unitus išdavyste, kam šie susitaikė su Roma; kita vertus, katalikai niekino ilgas ir sudėtingas rytiečių apeigas bei rusų šventikų neraštingumą.

Jonas Kuncevičius, kurio vienuolinis vardas Juozapatas, buvo didis Unitų Bažnyčios gynėjas. Būdamas 20 metų įstojo į senąjį bazilijonų vienuolyną, tačiau įnešė ten daug naujovių bei jėzuitams būdingų veiklos bruožų. Tuo metu erezijų kamuojamoj Europoj jėzuitai buvo katalikų veiklos avangardas.

Vienuolis, prioras, abatas ir galiausiai Polocko arkivyskupas ėmėsi sveikintinų vienuolinio gyvenimo reformų, kartu pagerindamas unitų Bažnyčios situaciją. Jo pamokslavimas laimėjo daugybę atsivertimų ir pelnė jam „sielų grobiko“ titulą.

„Jūs, – sakė Juozapatas savo priešininkams, – mirtinai nekenčiate manęs, o aš laikau jus visus savo širdyje ir su džiaugsmu mirčiau už kiekvieną iš jūsų“. Tai buvo pranašiški žodžiai. Susijungę su valdžios institucijomis ir pasinaudodami politiniais neramumais LDK, unijos priešininkai įsiveržė į vyskupo namus ir nužudė kalaviju. Jo lavonas buvo įmestas į upę.

Toji mirtis rodės turėjo tapti trapaus Unitų Bažnyčios likimo ženklu. Tačiau visai netikėtai prisidėjo prie galutinio sutvirtinimo: įvyko daugybė atsivertimų, o Roma parodė didesnį dėmesį šiems tikintiesiems.

Gana greitai Juozapatas paskelbiamas palaimintuoju, o 1867 m. - šventuoju (šv. Juozapato atlaidai vyksta lapkričio 12 d. Vilniaus Švč. Trejybės bažnyčioje). Šiandien Bažnyčia jį gerbia, kaip kankinį dėl krikščionių vienybės, kuri dabar aktualesnė nei šv. Juozapato laikais.