Straipsnis buvo išspausdintas spalio mėnesio „Artumoje“.

Patogu žmones skirstyti didelėmis grupuotėmis – pasaulis apčiuopiamesnis. Visų pirma būna „mes“ ir „jie“. Mūsų šeimoje buvo svajotina padėtis: du tėvai ir du vaikai; dvi moterys (mama ir sesuo) ir du vyrai (tėvelis ir sūnelis); du mėlynakiai (tėtė ir sesuo) ir du rudakiai (mama ir brolis). Visada pasisekdavo susitarti, nes nuolat persikeldavome pirmyn atgal iš „jie“ į „mes“. Pirmykščių tautų bei genčių pavadinimai savąja kalba dažnai reiškia „žmones“, t. y. „mes“. Labai gera pradžia.

Žinoma, už miško ar už upės, kalnų gyvena kažkokie „kiti“. Ten esama milžinų ar šimtagalvių – kitokios spalvos, papročių, aprangos, gyvenimo būdo, ryjančių nepaklusnius vaikus. Pietų Brazilijoje vieni kitus pašiepdavo jaučiais ariantys vokiečių kilmės imigrantai ir arkliais ariantieji lenkų palikuonys (germanai nežinojo, kad „ar-klys“ yra nuo „ar-ti“). Pripažįstant, kad ir kiti yra žmonės, tai bent save reikia suprasti kaip „normalius“, o kitus – kaip „savotiškus, keistus“.

Taip ir dairaisi po bažnyčią, žinodamas, kad pats esi apytikriai normalus, kaip ir ne vienas susirinkusių tarp kiek kitokių esybių. Vieni „bažnytiniai“, kiti dievobaimingi, tikintieji, atsitiktiniai lankytojai, kurie niekad nematyti ir kurių nebepamatysi, sąmoningieji, uolieji, telefonu žinutes rašantieji, užmirštantieji kramtomąją gumą prieš pamaldas po suolu priklijuoti. Nujauti, kas mielai prisidėtų prie kokio nors darbelio bei savanoriškos tarnybos, kas šoktų bėdos ištiktam į pagalbą, kas sutiktų kokiu nors reikalu pasirūpinti, kas gali patarimo, išminties tikėtis. Vieni susimąstę, kiti draugiškai pasveikina greta atsisėdusius, kai kurie ruošiasi skaityti ar giedoti; anie vargsta su mažyliu, tie padeda sunkiai vaikščiojančiam paeiti; ten dar du balandėliai.

Pavienio vienišiaus tikinčiojo nebūna jokioje pasaulio religijoje.

Įprasta nužiūrėti tikinčiuosius ir netikinčiuosius. Kai krikštijame vaikelį, staiga iš „pagonio“ pasikeičia į krikščionį ar tikintį. Visai užmiršta, kad senovės lietuviai buvo (krikščionių žvilgsniu) pagonys, o pagonys yra labai tikintys žmonės, net labiau negu krikščionybės išpažinėjai vakariečiai. Pirmykščiai žmonės neskiria gyvenimo nuo tikėjimo (religijos). Jiems šventa Žemė ir visa kūrinija, dievai dalyvauja žmonijos pastangose auginti šeimą, apsisaugoti nuo pavojų, kurti geresnį pasaulį. Kaip valstybė tariamai atskirta nuo bažnytinės įstaigos (nebūtinai nuo religijos), taip gan dažna tikėjimą, religiją nudėti į savaitinę ar metinę valandėlę, į vakarinę maldą (ačiū Dievui), o šiaip be jo per dieną, planuose, sąmonėje apsieiti.

Labai įdomu, kad santuokoje ištesėti svarbesnis abiejų panašus tikėjimo lygis ar sąmonė, negu priklausymas tai pačiai tikybai (konfesijai). Gyvenime žmonių bendradarbiavimą, tarnystes, elgseną, dorą, paslaugumą nulemia ne tikėjimo tiesų turinys, o įsipareigojimas savo tikybai, tikėjimui. Mūsų, vakariečių, šimtametis paveldas yra tikėjimą sieti su tikėjimo tiesomis, dogmomis, dėl kurių iki šiandien lieka neišgydytos nesantaikos tarp krikščioniškų Bažnyčių ir pažiūrų tose pačiose Bažnyčiose.

Nereikia mokėti Šventojo Rašto hebrajų, aramėjų ar graikų kalbų, kad suprastum, jog sąvoka „tikėjimas“ apibūdinami ne išpažįstami dėsniai, bet pasitikėjimas Dievu. Kai žmogus teigia esąs „į Dievą tikintis“, galima patikslinti, kaip ar kiek Dievu pasitikintis. Mokslininkai teigia, kad vaikelis išmoksta pasitikėti savo tėvais lengviau, kai jaučia juos pasitikinčius už save aukštesniu (Dievu). Kai auklėtojai pasitiki tik savimi, vaikeliui neaišku, ką reiškia pasitikėti už save didesniu. Biblinis tikėjimas yra ne vien proto, bet širdies prieraišumas Viešpačiui. Ne tik Dievui danguose – ir žmonių bendruomenei, visuomenei.

Pavienio vienišiaus tikinčiojo nebūna jokioje pasaulio religijoje – ne veltui nuo amžių būna šventi miškai, šventyklos, bažnyčios, o graikiškai „bažnyčia“ reiškia „susirinkimą“, galbūt „sambūrį“, „sąšauką“.

Nuo seno tenka apmąstyti krikščionišką ir katalikišką gairę: „Tikėjimas yra atsakomybė už kitus Dievo akivaizdoje.“