2014 m. balandžio 18 d., penktadienis

Simas Valantas. Genų dopingas – sporto pabaiga?

2011-11-14
Rubrikose: Sankirtos  Gamta ir sveikata » Mokslas ir technologijos  Visuomenė » Sporčiukas 

 „<...> Kai sportą užvaldys genų terapija, dabartiniai skandalai atrodys kaip nekaltas vaikų žaidimas.“ (BBC)

Dopingas jau daugelį metų yra bene didžiausia sporto „rakštis“. Kiekvienais metais WADA – Pasaulinė antidopingo agentūra – papildo ir taip milžinišką draudžiamų medžiagų sąrašą. Tačiau daugeliui sporto specialistų nerimą kelia ne didėjantis draudžiamų preparatų sąrašas, o genų dopingas. Baiminamasi, kad atsiradus genų dopingui sporto egzistencijai iškils reali grėsmė. Tad kas gi tas genų dopingas?

Genai. Genų dopingas

 Genai – tam tikra DNR dalis, atsakinga už baltymų (proteinų) sintezę, struktūrą ir funkciją. Baltymo sintezė priklauso nuo informacijos, kuri užkoduota genuose. Kiekvieno žmogaus organizme randama specifinė individuali DNR grandinė, kurioje užrašyta apie 300 tūkstančių genų. Kas mes esame, koks mūsų požiūris, kokie mūsų sportiniai rezultatai, kokiomis ligomis mes vieną dieną galime susirgti, iš esmės priklauso nuo mūsų genų ir aplinkos. Individai, neturintys pakankamai genetinių prielaidų, vargu ar gali tapti elito sportininkais, kitaip tariant, žmonės negimsta lygūs. (Žmogus gali sportuoti daugiau nei pats Michealas Jordanas, bet vis tiek nepasieks jo lygio.) Žmogaus genai yra panašūs į sudėtingas ekosistemas su kompleksine sąveika ir grįžtamuoju ryšiu, įtraukiančių pačius genus, išorinę bei vidinę aplinką. 1990 m. JAV energijos departamentas ir Nacionalinis sveikatos institutas pradėjo žmogaus genomo projektą, per 13 metų identifikuota apie 20 000–25 000 genų žmogaus DNR. Mokslininkai nustatė, kad egzistuoja koreliacija (ryšys) tarp sportinių rezultatų ir 107 genų, tiesa, jų kiekis didėja.

Genų dopingas nėra mokslinė fantastika. Tai ląstelių, genų, genetinių elementų ar genų ekspresijos moduliacijos naudojimas ne gydymo tikslais, o siekiant pagerinti sportininko rezultatą. Teigiama, kad su genų inžinerijos pagalba galėsime greičiau bėgti, aukščiau šokti, toliau mesti. „Nereikės kilnoti svarmenų, ir nereikės bėgti dešimčių kilometrų, kad išsiugdytume ištvermę, – aiškina prof. fiziologas Peteris Weyandas. – Genų dopingas pakeis treniruotes: treniravimasis taps beprasmišku ir atgyvenusiu dalyku. Žmogus, kuris net nėra atletas, galės transformuotis į superžmogų.“ Pirmas potencialus genų dopingo atvejis užregistruotas 2006 metais. Vokietijos lengvosios atletikos trenerio Thomaso Springsteino namuose per kratą buvo rasta įtartinų elektroninių laiškų, kuriais domėtasi apie Repoxygen – vaistą, skirtą gydyti anemiją (mažakraujystę). Šio preparato pagrindas – virusas, į kurį įterpiamas eritropoetino (EPO) gamybą skatinantis genas. Tiesiai į raumenį įšvirkščiamas virusas perkelia geną į raumenų ląsteles, o jos pradeda gaminti eritropoetiną ir skatina raudonųjų kraujo kūnelių susidarymą, taigi didina sportininko ištvermingumą. Repoxygen išskirtinis savo veikimo mechanizmu: papildomai EPO pradedamas gaminti tada, kai kraujyje stokojama deguonies ir kai tik deguonies lygis pasiekia normą, genas nustoja funkcionuoti, iki kol organizmui vėl prireikia EPO. Tiesa, teisme nebuvo įrodyta, kad šio preparato buvo suleista trenerio Springsteino auklėtiniams.

Genetinis dopingas šiais laikais sunkiai ištiriamas ir teisiškai deramai nereglamentuotas. Mokslininkai mano, kad genų dopingas, kaip ir genų terapija, tėra eksperimentų fazės, tačiau žinant, kokie pinigai cirkuliuoja sporte ir kaip sparčiai vystosi technologijos, visai realu, kad per artimiausius 5 metus genų dopingas bus pradėtas vartoti tarptautiniu mastu. Kuriami nauji metodai, kurie leistų aktyvinti arba slopinti visą genų grupę, o ne pavienius genus. WADA 2004 metais genų dopingą įrašė į draudžiamųjų medžiagų sąrašą, bet iki šiol nėra metodų jį nustatyti. 2002, 2005 ir 2008 m. WADA surengė tarptautines konferencijas, skirtas aptarti genų dopingo problemą. Ši organizacija taip pat kiekvienais metais skiria nemažą dalį lėšų naujoms genų dopingo studijoms finansuoti.

Genų terapija ir Genų inžinerija. Yra skirtumas?

Genų dopingas sporto medicinos literatūroje dažniausiai vartojamas genų terapijos kontekste. Tad visai pravartu suvokti, kuo jie skiriasi.

Genų inžinerija yra platesnė sąvoka, kuri apima visas manipuliacijas su genų iškirpimu ir įklijavimu į tam tikrą ląstelę. Genetinės inžinerijos specialistai atlieka tyrimus su bakterijomis, augalų ar gyvūnų genais, sintetina hormonus, kuria vaistus. Pavyzdžiui, genetinės inžinerijos dėka yra pagaminamas insulinas, kurį vartoja diabetu sergantys žmonės. Tačiau genų inžinerija sulaukia ir prieštaringumo – visi puikiai žinome genetiškai modifikuotus produktus (žr. nuotraukas). Tuo tarpu genų terapija orientuojasi į pacientų gydymą.

1990 metais ketverių metų mergaitė sirgo sunkia kombinuoto imunodeficito (SCID) liga. Mergaitei buvo pritaikyta genų terapija ir perpilti jos pačios leukocitai, modifikuoti genų inžinerijos būdu. Beje, tai buvo pirmasis genų terapijos atvejis. Taigi genų terapija neegzistuotų be genų inžinerijos, nes geną tam tikros ligos atveju reikia iškirpti, t.y. modifikuoti. Genų dopingas visgi labiau vartojamas genų terapijos kontekste, kadangi jos metodai buvo pritaikyti genų dopingui, nors daugelis mokslininkų vartoja minėtus terminus kaip sinonimus ir nemato didelio skirtumo.

Genų terapija [gr. therapeia — gydymas, slaugymas] yra susijusi su tam tikrų ligų gydymu. Pasaulinė antidopingo agentūra (WADA) genų terapiją apibrėžia taip: „Tai modifikuotų genų įvedimas į ląstelę naudojant specialius pernešiklius (metodus)“. Po įvedimo ląstelė gali sintetinti koreguotus/naujus funkcinius baltymus, ir liga gali būti išgydyta arba bent susilpninami jos simptomai.“ Kitaip tariant, genų terapija orientuota į ligos (iš)gydymą, sveikatos palaikymą, gyvybės gelbėjimą.

Sporto praktikoje genų terapijos metodas pirmiausia buvo pritaikytas gydant traumas bei kitus pažeidimus. Eksperimentiniai tyrimai įrodė, kad įvedus pažeidimų vietose atitinkamus genus, pavyzdžiui, augimo stimuliatorius, smarkiai pagreitinama sąnarių kremzlių, raiščių ir sausgyslių regeneracija arba pagreitintas pažeisto raumens gijimas. Jei sportininkui leidžiama naudoti genų terapiją atstatyti įplyšusį raumenį, tai kas tokio blogo, jei atletas pailgintų terapiją ir sustiprintų raumenį taip, kad grįžtų į treniruotes pajėgesnis nei prieš traumą? Taigi taip genų terapija pradėta taikyti kaip dopingo forma. Sergant galūnių kraujotakos nepakankamumu, genų terapija gelbėja žmogų nuo galūnių amputacijos. Naudojant tą pačią metodiką visiškai sveikiems sportininkams sukeliamas panašus efektas – padidinamas kraujagyslių tinklas, todėl padidėja raumenų ir organų aprūpinimas deguonimi, taip gerokai padidinama ištvermė bei atitolinamas „nuovargio slenkstis“. Potenciali nauda yra akivaizdi, nes sumažinus nuovargį organizmas geriau atlaiko krūvius. Tad genų dopingas yra ne kas kita kaip genų terapijos taikymas, skirtas tobulinti sportininkų organizmo funkcijas, jį gerinti, didinti organizmo galimybes.

„Švarcnegerio pelė“

Pirmosios genų terapijos eksperimentų „aukos“ buvo žiurkės ir pelės. Atlikus eksperimentą su jaunos pelės genu, koduojančiu insulino augimo veiksnį (IGF-1), didėjo ne tik jų raumenų masė, bet ir branduolių skaičius raumeninėse ląstelėse, o raumens susitraukimo greitis padidėjo net iki 30%. Panašūs rezultatai gauti ir per kitą eksperimentą su pele, kuriai užblokavus miostatino geną, gauta vadinamoji „Švarcnegerio pelė“, turinti daug didesnę raumenų masę ir didesnę jėgą, palyginti su nedalyvavusiomis eksperimente pelėmis. Tačiau vėliau buvo nustatyta, kad raumenų jėga nedidėja proporcingai pagal raumenų masę. Dvigubai didesnė raumenų masė nereiškia dvigubai tvirtesnius raumenis.

La Hojos miesto Salko instituto mokslininkas Ronaldas Evansas išvedė peles „maratonininkes“, jos įstengė nubėgti dvigubai toliau už paprastas peles. Ištvermingosios pelės gavo PPAR-delta rūšies geną, reguliuojantį greitųjų ir lėtųjų raumenų skaidulų santykį. Ar pastaruoju metu didelis dėmesys genetiškai pakeistiems gyvūnams reiškia, kad ateities sportas priklausys nuo genų inžinerijos ir žmonių – „jūrų kiaulyčių“? Ar galime tokius eksperimentus su gyvūnais pritaikyti žmogui?

Pavojai

Verta prisiminti, kad pelės gyvenimo trukmė yra apytikriai dveji metai, o žmogus gali lengvai išgyventi iki aštuoniasdešimties. Genų terapijos paveikta pelė gali mirti nuo senatvės gerokai anksčiau, negu pasireikš genų perkėlimo komplikacijos. Žinoma, kad genų perkėlimai gali sukelti širdies sutrikimų, įvairių organų nepakankamumą, vėžį ar net mirtį. Pavyzdžiui, yra nemažai atvejų, kada genų terapija, siekusi išgyti vieną ligą, sukėlė kitos ligos, kaip leukemija, atsiradimą.

Genų perkėlimo metodai – tokie techniškai modernūs ir kartu dar vis netikslūs – ląstelėje gali sutrikti. Tada dauguma tokių ląstelių mirtų ar nustotų funkcionuoti, tad sportininkui įterpti genai, užuot padėję, gali ir pakenkti. Dvidešimties metų sportininko laukia daugelio metų nežinomybė padarinių, kurie gali atsirasti vartojant genų dopingą. Jeigu naujasis genas stabiliai integruotas į ilgai gyvenančios ląstelės genomą, jis gali daryti stiprų poveikį žmogaus sveikatai visą gyvenimą. „Tačiau ar kas pagalvojo, kas laukia sportininko, kai jis baigs profesionalo karjerą? Eritropoetinas toliau gaminsis tokiu pačiu tempu, o krūvio juk nebebus. Tai pats tiesiausias kelias į mirtį. Kraujas ,pasidaro klampus, taigi insultas ir infarktas garantuoti“, – nuogąstauja antidopingo agentūros vadovė dr. I. Lukošiūtė-Staninkūnienė. Vaistų kursą galima lengvai nutraukti, o geno veiklos jau niekas nebesustabdys ir nežinia, kada jis „išsijungs“. Tad nors genetinių manipuliacijų technologijos ištobulintos, tačiau vis dar aiškinamasi, kaip priversti jas dirbti be sutrikimų žmogaus organizme. Deja, rezultatų gerinimo sporte istorija rodo, kad šie netikslumai ir rizika nesulaikys šio nesąžiningo verslo ar patiklių sportininkų. Treneriai, abejingi sportininkų sveikatai, gali slapta bendradarbiauti su neetiškais mokslininkais, kurie turi įgūdžių ir prieinamos žaliavos, būtinos genų modifikacijai. Sporto specialistai vieningai sutaria, kad šioje vietoje švietimas yra gyvybiškai svarbus. Reikia pradėti kalbėti apie dopingo pavojus jau mokyklose, kad būtų suprasta genų perkėlimo rizika žmogui.

Ar tikrai genų dopingas nesusekamas?

Sporto pasaulyje vyrauja nuomonė, kad iki šiol mokslo tyrimo darbai neparengė patikimų metodų genų dopingo vartojimo faktui nustatyti. Lietuvos olimpinės rinktinės vyriausiasis gydytojas Dalius Barkauskas (žr. nuotrauką) teigia, jog genetinis dopingas yra idealus preparatas, kurį ištobulinus, vargu ar būtų įmanoma apskritai išaiškinti: „Būtų galima taip pabandyti paaiškinti: mano organizmas turi tam tikrą ribotą galimybę raudonuosiuose kraujo kūneliuose gaminti hemoglobiną, Nustatoma, kad šis mano genas dirba silpniau negu kiti. Sukuriamas preparatas, kuris stimuliuoja geną, kad šis gamintų daugiau hemoglobino. Aš tą preparatą susileidžiu, jis veikia mane, sakysime, šešias valandas, paskui suyra. Viskas. O aš turiu rezultatą.“ Genų specialistas H. Lee Sweeney teigia, kad „ateis ta diena, kai antidopingo aktyvistai pasiduos. Galbūt prireiks dar 20 metų, bet ta diena artėja“.

Manoma, kad genų terapijos technikos bus naudojamos ir suteiks sportininkui pranašumą jėgos, greičio arba ištvermės reikalaujančiame sporte. 2004 metais Prancūzijoje atliktos studijos duomenimis įmanoma sukurti testų, kurie aptiktų tik tam tikrų genų dopingo tipų. Atliktas tyrimas, kurio metu beždžionėms buvo suleistas genas į raumenis, kuris skatina eritropoetino (EPO) gamybą. Nustatyta, kad beždžionių, kurioms skirta geno injekcija, raumenų struktūra nelabai skyrėsi nuo tyrime nedalyvavusių, normalaus EPO lygio beždžionių. Taigi tokiu pagrindu būtų galima nustatyti genų dopingo vartojimo atvejus ištvermės sporte. Kur kas kebliau būtų nustatyti, kada genų dopingas būtų vartojamas, siekiant sustiprinti raumenų jėgą arba padidinti raumenų susitraukimo greitį. Tokiu atveju reikėtų atlikti raumenų biopsiją. Biopsija – tai ląstelių ar audinių gabalėlio paėmimas ištyrimui. Mėginys imamas iš to organo ar vietos, kur matomi pakitimai. Šiuo metu biopsija yra tiksliausias tyrimas diagnozuojant daugelį ligų, ypač vėžį. Atlikę biopsiją, medicininės patologijos laboratorijų specialistai galėtų nustatyti, ar sportininko DNR nėra pakitimų. Tačiau iš esmės biopsija reikštų intervenciją į atleto kūną, todėl sukeltų sportininkų pasipriešinimą. Be to, jeigu mėginys bus imamas prieš varžybas, sportininkai gali nuogąstauti dėl galimos neigiamos įtakos jų pasirodymui. Įdomu, kad biopsijos WADA neužtektų galutinai įrodyti sportininką padarius nuodėmę. WADA turėtų palyginti sportininko ir jo šeimos narių DNR tyrimus, norint kuo tiksliau nustatyti genų mutacijas. Vadinasi, ne tik sportininkas, bet ir jo šeima bus antidopingo testų subjektai. Tai kels papildomų etikos problemų dopingo „sargams“.

1960 m. Suomijos slidinėjimo legenda Eero Mantyranta (žr. nuotrauką) iškovojo savo pirmąjį olimpinį aukso medalį, būdamas vos 23 metų. 1964 ir 1968 m. žiemos olimpiadose vėl iškovojo ne vieną aukso medalį. Daugelis įtarinėjo jį vartojant dopingą, nors sportininkas kategoriškai tai neigė. Paslapties šydas buvo praskleistas tik po dviejų dešimtmečių. Molekuliniai biologai išaiškino, jog E. Mantyranta turėjo labai retą genetinę mutaciją, kuri pasireiškė padidėjusiu eritrocitų gaminimu, todėl slidininkas turėjo įgimtą pranašumą prieš konkurentus. Paaiškėjo, kad jis buvo ne vienas toks: dauguma jo artimųjų turėjo tą pačią genetinę mutaciją. Iki šiol testai nustatė apie 200 tokių genų anomalijos atvejų.

2000-aisiais Berlyne gimė berniukas, jo raumenys buvo beveik dvigubai didesni negu kitų naujagimių. Berniukas buvo stiprus kaip liūtas, o sulaukęs 4 metų pajėgė į priekį ištiestomis rankomis išlaikyti du trijų kilogramų svarmenis.
Šis berniukas – vienas iš daugelio žmonių, kurių genuose užkoduoti ypatingi gebėjimai. Fenomenalios jėgos jam suteikė MSTN geno mutacija. MSTN lemia baltymo miostatino, kuris sustabdo raumenų augimą, kai šie pasiekia reikiamą dydį, genetinį kodą. Vokiečio berniuko kūne beveik nesigamino miostatino, todėl jo raumenys nenustojo augę.

Taigi kyla klausimas, ar sportininkui, turinčiam paveldėtą genetinę mutaciją, kuri skatina, tarkime, didesnį nei įprastą hemoglobino išsiskyrimą kraujyje (padidina ištvermę) sąžininga varžytis kitų sportininkų atžvilgiu? O jei sportininkas, vartodamas genų dopingą, turės tokį patį padidėjusį hemoglobino kiekį kraujyje? Ar tai ne tas pat? WADA vadovai turės gerokai pasukti galvą, kaip išspręsti tokius galvosopius.

WADA pozicija

„Niekas kol kas nežino, ar genų dopingas sporto pasaulyje jau egzistuoja, bet mes manome, jog gana greitai tai taps realybe, – teigia WADA atstovas. – Tačiau sportininkai turėtų prisiminti, kad progresuoja ir mokslas apie genų terapijos aptikimą.“ Daug sportininkų ir jų aplinkos žmonių gali turėti klaidingą saugumo jausmą, kad genų dopingo negalima susekti, nes, kai genas įterpiamas į organizmą, jis tampa genomo dalimi. „Tie, kurie mano, kad galės apgaudinėti naudodami genų perkėlimo technologiją, bus netikėtai nustebinti, – sako Davidas Howmanas (žr. nuotrauką), WADA generalinis direktorius. – Tai WADA ir jos partnerių prioritetas užtikrinti, kad genų dopingas būtų susekamas kaip ir kitos tradicinio dopingo formos.“ Iš tikrųjų gali būti sunku pamatyti, kad koks nors genas yra įterptas į organizmą, tačiau WADA atstovai teigia, kad bus dopingo vartojimo padariniai, kuriuos galima pamatyti ir išmatuoti. Yra sudaromi sportininkų biologiniai pasai, kurie leidžia nustatyti, ar yra staigių pakitimų organizme. Pavyzdžiui, genas parodys pats, kad jis gamina daugiau tam tikrų proteinų ar enzimų, kurie gali būti susekti ir išmatuoti kaip ir vaistų dopingo atveju. Naujos ir svetimos medžiagos turės organizmui poveikį, kuris taip pat gali būti susektas. Per olimpines žaidynes paimti kraujo, šlapimo mėginiai saugomi daug metų, kad juos būtų galima ištirti, patobulėjus dopingo nustatymo technologijoms.

Genų dopingo pėdsakų ieškojimo metodas yra panašus į astronomų naujų planetų atradimo metodus. Jie negali matyti planetos, bet žino, kad ji ten yra, sekdami jų gravitacijos efektą planetoms, kurios yra matomos. Tyrėjai ieško būdų, kuriais būtų galima pastebėti genomų pakitimus tiriant kraują. Kita unikali idėja yra įsivaizduojama kaip magnetinis rezonansas, kuris būtų naudojamas kūnui skenuoti ir neįprastoms genų ekspresijos vietoms nustatyti. Misija neįmanoma? Daktaras Friedmanas sako, kad ne: „Mano patarimas sportininkams: nebūkite tikri – tai yra labai pavojingas kelias keliauti toliau, ir mes būsime pasirengę sulaikyti judėjimą.“ Suprantama, kad WADA turi ginti sporto garbę, todėl kiek jų kalba tėra rėksminga retorika, o kiek joje teisybės, spręsti palieku skaitytojui. 

„Jeigu jūs girdėsite kažką viešai svarstant, kad olimpinės žaidynės dėl genų perkėlimo atsiduria ties žlugimo riba, paraginkite šį žmogų nurimti, lėtai kvėpuoti ir tada pagalvoti apie darbą, kuris užtikrintų, kad olimpinių varžybų vertybės būtų išsaugotos.“ Iš straipsnio „Genų dopingas“, kurį parengė Ieva Lukošiūtė – Lietuvos Antidopingo agentūros vadovė.

„Sportas yra mažesnis visuomenės modelis. Pintinėje būna supuvusių obuolių, gyvenime yra sukčių. Tik sportininkų poelgių kaina yra didesnė. Ką patarti tėvams, kurių vaikai stebi savo numylėtinius ir stengiasi juos pamėgdžioti? Dabar turbūt yra viena išeitis: uždenkite jiems akis.“ Post-gazette.com

Žmonių – robotų varžybos?

Genetiškai modifikuoti sportininkai pasiekia neregėtų rezultatų įvairiose sporto rungtyse. Maratono bėgikai distanciją baigia greičiau nei per 2 valandas (dabartinis rekordas - 2:03:38), 100 m distancijoje sprinteriai finišuoja greičiau nei per 9 sekundes (dabartinis rekordas – 9.58), šuolyje į tolį atletai nuskrieja gerokai už 9 metrų žymos (8.95). Tačiau ar žmonėms bus įdomu stebėti žmonių-robotų varžybas? Juk stebėsime ne natūralaus talento sportininkus, o mokslo kūrinius ir mašinas.

Genų dopingo šalininkai siūlo rengti dviejų lygių varžybas: vienos varžybos, kuriose būtų leistina naudoti visas įmanomas technologijas ir dopingo formas, ir sportinius renginius be dopingo. Filosofo Michaelo Sandelo, kuris domisi genetine inžinerija ir biotechnologijų etika, nuomone, trumpų distancijų bėgime, ypač 100 m rungtyje, žmonės plūste plūstų į stadionus, norėdami pamatyti robotiškų atletų pasirodymus. Tačiau tokios varžybos sulauktų tik trumpalaikį aistruolių susižavėjimą. Ilgainiui sporto aistruolių susidomėjimas išblėstų, nes toks kvazisportas žemina žmogų ir jo sampratą, pagal kurią atleto pasirodymas yra tik jo pačių fizinių, psichologinių ir taktinių galimybių išraiška.

M. Sandelas teigia, kad genetiškai modifikuotų sportininkų varžybos būtų visai smagus šou, tačiau jokiu būdu ne sportas: „Galbūt mes žavėsimės farmacininko ar inžinieriaus pasiekimu, bet argi žavėsimės atletu? Mes prarasime ryšį su žmogiškuoju matmeniu ir natūraliais žmogaus talentais, dėl kurių mes vertiname ir žavimės sportu.“ Juk atėję į sporto renginį mes grožimės atleto darbu ištobulintu kūnu ir jo savybėmis nugalėti – ryžtu, valia, užsispyrimu, kova, išgyvenimu ir panašiomis nuo sporto neatsiejamomis vertybėmis. Tai tiksliai perteikė Lietuvos krepšinio rinktinės žaidėjas Rimantas Kaukėnas po mačo su Turkija: „Čia sportas... Nervai vieną minutę taip, kitą kitaip, bet tame ir sporto gražumas, kai plaukai šiaušiasi.“

Sporto ir šou skirtumas, pasak M. Sandelo, yra tas pat, kaip skirtumas tarp realaus krepšinio ir slambolo (žr. nuotrauką). Pastarajame žaidėjai su batutų pagalba gali iššokti gerokai virš krepšio ir įspūdingai krauti į krepšį. Slambolas pritraukia žiūrovo dėmesį, naudodamas dirbtinius elementus, kurie išpučia atleto fizines galimybes, sykiu nuvertindamas prigimtinius sugebėjimus, kuriais disponuoja geriausi pasaulio atletai. Kitaip tariant, jei slambole žaistų Michaelas Jordanas, jo atletiškumas nieko nestebintų ir nublanktų kitų žaidėjų šešėlyje.

Kur ta riba?

M. Sandelas apskritai apsvarsto, ką mes laikome sukčiavimu ir neleistina technologine pažanga. „Kažkada maratono bėgikai bėgo basi. Po to buvo išrasti bėgimo bateliai. Kažkas galbūt mano, kad tai – sukčiavimas. Atvirkščiai. Manau, kad tai naujovė, kuri kaip tik leido sportininkams įrodyti, kuris iš bėgikų yra iš tikrųjų geriausias, tokiu būdu pašalinant iš varžybų tokius šalutinius veiksnius kaip užlipimas ant aštraus akmenuko.“ Tačiau, tarkime, bėgikas pasinaudoja metro maratono trasoje (beje, bėgikas Rosie Ruizas 1980 m. Bostono maratone pasinaudojo metro ir finišavo pirmas, bet buvo diskvalifikuotas). Dopingo gynėjai teigtų, jog tai ta pati technologinė pažanga, kaip ir sportinių batelių atveju. Taip, tiek bateliai, tiek metro priklauso technologinei pažangai ir didina atleto galimybes laimėti, tačiau metro visiškai nesuderinamas su sporto esme. Technologinė pažanga skirta pagerinti, išryškinti sportininko talentus (pvz., startukai, sportiniai bateliai, vartininko pirštinės, starto atramėlės ir kt.), o ne juos deformuoti ar iškreipti.

Žinoma, atsiranda diskutuotinų atvejų. Pavyzdžiui, Nike korporacija finansuoja vadinamųjų hermetiškai sandarių, žemio deguonies lygio „aukščio namų“ (altitude house) eksperimentą, skirtą padidinti maratono bėgikų fizines galimybes. Molekuliniai filtrai tokiuose namuose sumažina deguonies lygį iki tokio, kuris randamas aukščiausių pasaulio kalnų viršūnėse. Mokslininkai, apgyvendindami bėgikus žemo deguonies lygio kambariuose 4–5 metams, įrodė ištvermės bėgikų treniruočių teorijos „miegok aukštai, treniruokis žemai“ (sleep high, train low) pagrįstumą. Miegodami Himalajų viršūnės aukštyje, sportininkai didina raudonųjų kraujo kūnelių kiekį – svarbiausią veiksnį ištvermės sportuose. Taip pat greitina organizmo atsistatymą po fizinių krūvių, didina raumenų jėgą. „Aukščio namais“ naudojasi bėgikai, dviratininkai, krepšininkai, futbolininkai. „Tiek pirmajame kėlinyje, tiek ketvirtajame kėlinyje jaučiuosi taip pat. Toks pat jausmas buvo ir kojose“, – džiaugiasi padidėjusiu kūno atsparumu nuovargiui NBA žaidėjas Gilbertas Arenas. Ar tokia technologinė pažanga neperžengia leistinos ribos? Kodėl draudžiamas eritropoetinas, jei jo poveikis lygiai toks pat, kaip ir žemo lygio deguonies kambarių? WADA oficialiai pareiškė, kad „aukščio namai“ nesuderinami su sporto dvasia, tačiau šis sprendimas sulaukė didelio bėgikų ir dviratininkų atstovų protestų. WADA teko nusileisti, o sportininkai gali toliau naudotis šiuo technologinės pažangos produktu.

Vietoje išvadų

Įsivaizduokite. Jūsų vaikas žino, kad esate pasiturinti/-is mama/tėtis. Jūsų atžalą taip pat pasiekia informacija apie šiuolaikines technologijas ir genų inžineriją.

Mama/Tėti, aš tikrai norėjau būti geras sportininkas, ir tu esi vienintelė/-is, kuri/-is, nesuteikei to, bet vis dar gali tai padaryti.

Daugiau treniruokis, dukryte/sūnyti, – atsakote.

Bet, mama/tėti, treniruotės nepadeda būti geresnei/-iam už mano genetiškai modifikuotus klasės draugus. Aš visada liksiu paskutinė/-is varžybose ir tai yra tavo pareiga pakeisti.

Koks būtų Jūsų atsakymas?

Literatūra:

1) Tomas Marcinkevičius, „Disciplinarinė visuomenė genetinės inžinerijos epochoje“, P. 77.

2) Ieva Lukošiūtė, Genų dopingas, Treneris, 1, 2006.

4) Nijolė Jaščaninienė, Genų dopingas ir genų terapija, Treneris, 2009.

5) Michael J. Sandel, “Sport and Genes Enchancement“.

6) Michael J. Sandel, The Case Against Perfection, Cambridge: Anglija, 2007.

7) Dalė Vieželienė, Genų terapija. Dabartis ir perspektyvos, Biomedicina, 2001.

8) Evelina Machova, „Aukso medaliai genetiškai modifikuotiems sportininkams“, 2011.

9) L.rytas, „Dopingas olimpiadą pavers mutantų žaidynėmis – ar tikrai?“, 2008.

10) Daniel M. Rosen, Dope: a history of performance enhancement in sports from the nineteenth century to today, Library of Congress Cataloging-in-Publication Data: USA, 2008.

11) http://www.genetherapynet.com/gene-doping.

Bernardinai.lt

KOMENTARAI

Komentarai surikiuoti nuo naujausio iki seniausio (rodyti atvirkščiai)

Kursis 2011-11-15 14:44

Įdomus straipsnis, tačiau reiktų atidžiau rašyti apie temas, kurioms trūksta tos srities pasiruošimo.

Sakinyje "Kiekvieno žmogaus organizme randama specifinė individuali DNR grandinė, kurioje užrašyta apie 300 tūkstančių genų" yra dvi didelės klaidos: 1) galima suprasti, kad žmogaus organizme randama tik viena DNR molekulė, tuo tarpu kiekvienoje žmogaus ląstelėje jų yra 46. 2) žmogaus genome yra ne apie 300 tūkstančių genų, o apie 22 tūkstančius.

Rašyti komentarą gali tik prisijungę lankytojai. Prisijungti »
  • komentuoti
  • skaityti komentarus (1)
  • komentarų RSS
  • spausdinti