Sostinėje atsirado nauja paslauga onkologiniams ligoniams – onkopsichologo kabinetas. Toks kabinetas greitu laiku pradės veikti ir Klaipėdoje. Paslaugų spektras platus – individualios konsultacijos, užsiėmimai grupėse, savipagalbos grupės, relaksacijos praktikos. Ir svarbiausia – onkologiniams ligoniams ir jų artimiesiems šios paslaugos yra nemokamos. Apie onkologinius ligonius, jų psichologijos niuansus, darbo metodus, kasdienius iššūkius kalbamės su Onkopsichologijos ir komunikacijos centro „Kraujas“ psichologe Marija Turlinskiene. 

Marija, Jūs Vilniaus universiteto ligoninės Onkohematologijos skyriuje dirbate 8 metus. Kokie Jūsų darbo principai?

Mes konsultuojame, kai tik liga būna diagnozuota; vėliau bendraujame gydymosi metu, kai reikia palaikymo, kai žmogus nori išsikalbėti, kai ligonis nenori apsunkinti artimųjų sunkiais jausmais ir išgyvenimais.

Onkopsichologijos ir komunikacijos centre „Kraujas“ vyksta grupinė psichoterapija, dalyvauja trys nuolatinės grupės: vyresnio amžiaus žmonių, jaunų moterų, relaksacijos ir meno terapijos grupė.

Šiuo metu, naujuose onkopsichologijos centruose yra taikoma darbo su onkologiniais pacientais technika, kurią vadiname „Sveiko mąstymo formavimu“.

Mūsų jausmai dažnai priklauso ne nuo paties įvykio, o kaip mes jį vertiname. Yra emocijų ABCD. Kažkas nutiko – tai A. Tuomet yra įvykio įvertinimas – B. Ir tik tada yra C, kaip pasekmė viso to – jausmas. Kaip vertinate, tokį jausmą ir turite. D – tai jūsų veiksmas. Jus sutrikęs, panikuojate, kažkam skambinate ir t. t.

Pakeitus B – vertinimą, mes galime pakeisti C ir D. Būtent tą mes darome su onkologiniais ligoniais. Yra įvykis – diagnozė „vėžys“, yra situacijos įvertinimas (o Dieve, juk mirtina liga!, aš mirsiu kančiose, man mažai beliko), jausmas – panika, šokas, sutrikimas, liūdesys; veiksmas – užsidarymas, nenoras eiti pas gydytojus, nes labai baisu, apatija, užsisklendimas ir paramos neieškojimas. Mūsų uždavinys yra pakeisti mintį, pakeisti situacijos įvertinimą.

Kaip tą darote?

Keisti mintis yra sudėtinga. Jeigu mes pratę 30 ar 50 metų mąstyti pagal vienodą scenarijų, pakeisti tai sudėtinga, bet įmanoma. Tai padaryti galima naudojantis „Sveikojo mąstymo taisyklėmis“. Jos yra penkios. Paimam kažkokią baisią mintį. Ir vertinam ją pagal penkis punktus – ar ta mintis remiasi faktu? Ar ta mintis saugo mano gyvybę ir sveikatą? Ar ši mintis padeda pasiekti mano tikslus? Ar padeda spręsti konfliktines situacijas ir jų išvengti? Ar padeda man jaustis taip, kaip aš noriu jaustis?

Jei bent į tris punktus atsakome „ne“, vadinasi, ta mintis nėra sveika. Ką darome toliau? Bandome tą mintį performuluoti į sveikąją. Savo pacientams sakau, kad jie paimtų popieriaus lapą, padalintų jį per pusę ir kairėje pusėje surašytų baisias mintis. Aš dažniausiai girdžius tokias: aš nepasveiksiu, numirsiu, chemoterapija mane nužudys, greitai numirsiu, mirsiu kančiose ir pan. Dar dažnai jie sako, kad tuo metu ir jų būsena būna labai bloga, tos mintys vis sukasi jų galvose, jiems sunku nuo jų atsiriboti.

Kai mintys surašomos, jas kitoje lapo pusėje reikia paversti sveikomis mintimis.

Pavyzdžiui, tokia bloga mintis – vėžys valgo mane iš vidaus. Ar tai remiasi faktu? Vėžinės ląstelės nevalgo sveikųjų, priešingai, organizmo imuninė sistema turi savybę „valgyti“ pakitusias ląsteles, taip pat ir vėžines. Tik šiuo metu organizmui reikia padėti, jis nesusitvarko.

Šiai blogai minčiai sveikoji būtų tokia: „Vėžinės ląstelės yra silpnos ir chaotiškos, jos negali valgyti sveikųjų. Tai imuninė sistema turi savybę naikinti vėžines ląsteles. Mano organizmas pats su jomis kovoja“.

Štai ką rašė mano pacientai. Bloga mintis: „Aš mirsiu nuo vėžio greitai ir skausmingai.“ Sveika mintis: „Aš nežinau, kada ir nuo ko numirsiu. Galiu mirti nuo senatvės, mane gali partrenkti mašina. Visi esame mirtingi ir kada nors numirsim. Tačiau dabar man svarbu daryti viską, kad jausčiausi pakankamai sveikas ir laimingas.“

Kiek ilgai trunka efektas po užsiėmimų?

Po tokių užsiėmimų sumažėja emocinis skausmas, kurį pradžioje paprašome žmogaus įvertinti pagal dešimtbalę sistemą. Skausmas po tokių užsiėmimų mažėja 2–3–4 punktais.

Kad tas darbas grupėje ar pas psichologą nebūtų veltui, tas mintis reikia nuolat treniruoti. Patartina po ranka turėti lapą, kuriame surašytos nesveikos ir sveikos mintys. Ir ypač tuomet, kai tos negatyvios mintys užplūsta, paimti tą savo paties parašytą lapą ir skaityti.

Dar veiksmingiau, jeigu žmogus kasdien skaitytų tas savo sveikąsias mintis ir taip treniruotųsi kasdien. Nuo to ima keistis mąstymo schema.

Šiandien surašytos sveikos mintys po kurio laiko gali nebeatrodyti sveikos. Pasikeičia situacija, keičiasi pats žmogus. Vadinasi, galima nuolat dirbti su sveikomis mintimis.

Kas vienam bus gerai, kitam – visai netiks. Dažnai, kai norime paguosti sergantį žmogų, bandome prisiminti tuos visus pergalės atvejus, kažkokius gerus, mūsų manymu, pavyzdžius. O žmogus ima ir supyksta ar atsiriboja. Žmogui gali kilti nuoskauda, nes jam nesiseka taip, kaip jus pasakojate. Todėl nepatartina guosti prisimenant kažkokius pavyzdžius, nes mes visi esame labai skirtingi. Ir tai, kas tinka vienam, gali visai netikti kitam.

Dirbant su sveikomis mintimis rekomenduoju kuo mažiau kritikos sau. Sveikos mintys kaip įgūdžiai, kuriuos galvojame, kad turime visam gyvenimui, tačiau kartais jų neužtenka. Pavyzdžiui, turite vairavimo teises, tačiau kaip sunkiai sekasi tą daryti Londone, kur eismas vyksta kita puse.

Kas yra sveikų minčių metodikos autorius?

Šios metodikos autorius – JAV gydytojas onkologas-radioterapeutas Carlas Simontonas. Lenkijoje teko dalyvauti penkių dienų trukmės mokymuose, kuriuos vedė dr. Carlo Simontono bendražygis, gydytojas psichiatras dr. Mariuszas Wirga.

Šis metodas labai tinka žmonėms, sergantiems onkologine liga. Kai mes juos bandome raminti, kai juos išklausome, viskas puiku, kol jie su mumis. Bet kai jie išeina į savo aplinką, jie tą paguodą išbarsto, pamiršta, ji nustoja veikti.

Psichologinė pagalba onkologiniams ligoniams ir jų artimiesiems pagal Simontono programą išmoko keisti savo mąstymą, ir tai leidžia jiems pritaikyti jų naujus įgūdžius bet kada, bet kokioje situacijoje, net ir esant vieniems. Mes duodam pagalbos sau įrankį.

Kai onkologinis ligomis grįžta namo ir mato kupinus nepasitikėjimo, perdėto susijaudinimo savo artimųjų veidus, jam sunku išsaugoti tą gerą nuotaiką. Nes artimieji lyg ir tikisi iš jo kitokių emocijų... Kai artimieji pasiduoda, kaip išlikti stipriam tam, kuris ir taip silpnas?

Taip, iš tiesų, dažnai mūsų pacientai sako: „Aš tai nieko, dar laikausi, bet  turiu juos palaikyti.“ Artimieji neretai savo nerimu, ašaromis išbalansuoja sergančiuosius. Teko ne kartą matyti tokį vaizdą ligoninėje. Žmogus jau visai gerai jaučiasi, ima šypsoti, jį aplanko koks nors giminaitis, ir žmogus grįžta vos ne į pradinį tašką...

Su artimaisiais labai dažnai tenka dirbti dar daugiau negu su mūsų pacientais. Reikia prisiminti, kad jie yra žmonės ir juos drasko tokie patys jausmai, kaip ir sergančiuosius. Maža to, jie jaučia kaltę, atsakomybę, būtinybę kažkuo padėti, nors patys nežino, ką gali padaryti.

Artimiesiems reikėtų leisti žmogui išsisakyti. Jeigu artimiesiems tai per sunku ir sergančiojo akivaizdoje norisi tik verkti, siūlyčiau paverkti pas specialistą ar pas draugą, o ne sergančiojo akivaizdoje.

Artimųjų konsultacijos yra viena iš mūsų darbo dalių. Į gydymąsi  stengiamės žiūrėti kaip į komandinį darbą. Tai reiškia, kad gydant onkologinę ligą labai svarbi komanda: medikas su gydymosi priemonėmis, pats pacientas, kuris turi žinoti, suprasti, būti motyvuotas ir turi bendradarbiauti, artimieji, psichologas, socialiniai darbuotojai, kineziterapeutai, slaugytojos. Tik kartu dirbdami esame stipresni. Jeigu kuri nors grandis šlubuoja, jau yra sunkiau.

Ar yra tyrimų, parodančių, kiek psichologinė sveikata gali paveikti patį sveikimo procesą?

Yra daugybė tokių tyrimų. Simontono terapijoje sakoma, kad žmogaus gyvenimo kokybė pagerėja dvigubai negu kontrolės grupės, kuri nedalyvauja šioje terapijoje. Ir šią psichologinę pagalbą gaunantys žmonės gyvena ilgiau.

Taikant kitus gydymo metodus, žmogui leidžiama guostis, skųstis. O šios metodikos esmė – suteikti kryptį žmogaus mintims.

Tik nuoširdžiai bendraujant galima atrasti tinkamiausią tam žmogui paramos būdą ir pagalbos formą. Aš sergantiesiems siūlau surašyti, koks žmogus kaip juos veikia. ir paskui dar įvertinti – ar emociškai jums padeda, ar praktiškai. Jeigu matot, kad arti, šalia jūsų, yra žmonių, kurie jus neigiamai veikia, stenkitės apriboti kontaktus su juo. Jei yra žmonių, kurie teikia daugiau praktinės naudos nei emocinės, tuomet nereikia turėti klaidingų lūkesčių. Ir stengtis jam išlieti savo savijautą, rasti jame paguodą. Jis ar ji rūpinasi vaikais, maistu, tegul tuo ir rūpinasi.

Ką daryti, jeigu sergantysis atsiriboja nuo visų? Ar tai pavojaus signalas?

Ligos pradžioje žmogus gali norėti pabūti su savimi, tuomet jis vengia visokio bendravimo. Užsisklendžia, nenori priimti gailesčio.

Tokių vienišų žmonių, kurie per visą savo ligos istoriją su niekuo nenori bendrauti, man neteko sutikti. Anksčiau ar vėliau žmogus atsikrato to sąstingio.

Ar sveikų minčių formavimas taip pat lengvai pavyksta onkologiniams ligoniams, sergantiems vėlyvąja ligos stadija? Jeigu objektyviai situacija yra bloga – organizmas ruošiasi mirti, ar tikslinga dirbti su mintimis?

Šiuo būdu galima dirbti ir su paliatyviniais ligoniais. Tai žmonės, kuriems liko nedaug, ir jie apie tai žino. Šitam metode nėra klaidingos vilties ar nevilties.

Pasiruošimas mirčiai svarbus etapas kiekvieno žmogaus gyvenime. Kai žmogus žino, kad jam iš tikrųjų nedaug liko gyventi, jis pradeda ruoštis mirčiai. Ir jis nori apie tai kalbėti. Labai dažnai visų aplinkinių reakcija šiuo klausimu būna neigimas. Kodėl? Nes mums yra labai baisu kalbėti apie mirtį. Tai tema, kuri artima kiekvienam žmogui, baisu dėl galimos sergančiojo reakcijos, ir dar juk norisi kažkaip optimizmą ir viltį išlaikyti... Štai todėl ir nenorime apie tai kalbėti.

Kai žmogus ruošiasi mirčiai, jam yra svarbu apie tai kalbėti dėl to, kad, kaip sakė vienas mano ligonis, jis turi paruošti savo naujus namus. Kur ir kaip  būsiu palaidotas? Kaip mirsiu? Kur mirsiu? Ką norėčiau matyti šalia savęs? – tai klausimai, kurie kyla paliatyviniam ligoniui, ir jis nori apie tai pasišnekėti.

Jeigu mes su žmogumi apie tai kalbame, leidžiame jam apie tai kalbėti, tai padeda jam susidėlioti savo mintis. Juk reikia testamentą paruošti, atsisveikinti. Jie ruošia sau amžino poilsio namus.

Kaip šituo atveju galime dirbti su mintimis? Žmonės neretai labai bijo numirti kančiose ir skausme (dažnai ligonius gąsdina ne pats mirties faktas, o galimas skausmas). Bijoma mirti vienatvėje, tarp svetimų sienų, svetimų žmonių. Mes apie tai kalbamės. Kalbamės su gydytojais apie nuskausminimo galimybes, kurių arsenalas dabar labai platus. Kalbame apie galimybes, kurias turi pats sergantysis. Mirti jis gali ligoninėje ar namuose, jis pats gali pasirinkti.

Dažnai būna, kad kai žmonės su mumis pakalba, jie drąsiau eina pas gydytojus ir klausia apie slaugos namus. Jeigu jie anksčiau apie tai nekalbėjo, nes turėjo baimių įžeisti artimuosius, kurie galbūt būtų juos slaugę, suvokę savo pasirinkimo galimybes, jie priima sprendimus, kurių patys nori.

Kalbame apie visus šiuos dalykus, analizuojame, ieškom geriausio sprendimo.

Antra. Leidimas sau galvoti ir svarstyti apie mirtį yra gyvenimo energijos praplėtimas. Kol mes apie tai nemąstome, taip automatiškai ir gyvename. Jeigu tik žmogus susiduria su mirties faktu, jis labai greitai pradeda galvoti apie savo gyvenimo kokybę: kokia mano gyvenimo prasmė? Ar aš taip ir norėjau visą gyvenimą gyventi? Daugelis onkologinių ligonių susiduria su egzistenciniais klausimais.

Kaip keičiasi žmonių gyvenimas po vėžio diagnozės?

Man teko matyti daug žmonių, kurių gyvenimas kardinaliai pasikeitė susidūrus su liga. Kad ir kaip paradoksaliai tai skambėtų, jie sakė, kad jei nebūtų susirgę, jie nebūtų patyrę to, ką patyrė.

Vienas vyresnio amžiaus vyras, visą gyvenimą dirbęs valstybinį darbą, po diagnozės pradėjo drožinėti, vyksta jo parodos. Jis sako, kad visada juto potraukį kurti, bet vis galvojo, gal tai nesvarbu. Dabar jis užsiima širdžiai miela veikla.

Pamenu istoriją vienos moters, kuri ėjo vadovaujančias pareigas. Gyveno dėl kitų, stengėsi dėl kitų. Nekreipė dėmesio į savo poreikius – aš galiu, stipri, patempsiu. Kai susirgo, ji suprato, kad tai ženklas. Ji ilgai apverkė savo gyvenimą, kuris, iš šono žiūrint, atrodė visai vykęs ir gražus, tačiau besišnekant išaiškėjo, jog jis nebuvo paprastas, kad jame buvo daug skausmo. Net gydymo pradžioje, kad ir kaip sunku jai buvo, ji viską laikė savo rankose – ruošė valgyti, tvarkė namus. Tačiau kai išverkė savo skausmą, ji pradėjo daugiau dėmesio skirti sau.

Žmonės po ligos pradeda gyventi taip, kaip nori. Tai yra ligos nauda. Jie dažnai sako, jog tik susirgę suprato, kad neskyrė dėmesio sau, savęs nevertino, kažko nedarė dėl savęs.

Ar gali būti, kad gydytojų prognozė ne pati geriausia, tačiau žmogus jaučiasi gerai. Jis dirba su psichologu, savipagalbos grupėse, relaksuojasi, atranda Dievą, pomėgių, ir įvyksta stebuklas. Ar tenka matyti stebuklingų pasveikimų, kurie neturi jokio medicininio paaiškinimo?

Yra tokia psichologė Aistė Diržytė. Ji viena pirmųjų pradėjo dirbti su onkologiniais pacientais ir yra atlikusi mokslinį tyrimą apie ryšį tarp imuninės sistemos ir kognityvinės. Ji tyrė tuos stebuklingus atvejus – ketvirtos stadijos vėžiu sergančius žmones, kurie pasveiko.

Žmonės, kurie pozityviai mąsto, gyvena, mato pozityvius dalykus net ir sunkioje situacijoje, jų imuninė sistema dirba geriau. Ir, dirbdama geriau, ji sunaikina supiktybėjusias ląsteles.

Yra psichoneurologiniai tyrimai, kurie rodo, kad iš širdies pasijuokus suaktyvėja imuniteto ląstelės, kurios naikina virusus, svetimkūnius. Tos ląstelės pasidaro 30 proc. aktyvesnės. Praėjus 4 val. jų aktyvumas vis dar 20 proc. būna didesnis nei įprasta. Tinka ir kikenimas, ir šypsena, tikras juokas ar dirbtinai sukeltas juokas.

Juoko įtaką sveikatai pradėta tirti po vieno paciento atvejo. Normanas Kuzinas sirgo lėtiniu nervų uždegimu, kuris sukeldavo jam didelį skausmą, jis buvo prirakintas prie lovos. Normanas nusprendė, kad žiūrės komedijas, jeigu jau gyvenimas toks nemielas. Prisijuokęs iki soties, jis dviem valandoms užmigdavo be nuskausminamųjų, nors jam jau reikėjo morfijaus, kad pašalintų patiriamą skausmą. 

Yra tokių žmonių, kurie nėra labai pozityvūs, ir liga neretai nubloškia juos į dar juodesnių emocijų būseną. Ar jūsų siūlomi metodai gali padėti tokiam žmogui atrasti savyje pozityvumo, sveikų minčių?

Mes labai stengiamės. Tačiau neprisirišame prie rezultato. Reikia daryti viską, ką galite padaryti dėl savęs ir jausti malonumą. Jeigu nesijaučiate gerai relaksacijos metu, nereikia per prievartą stengtis pajusti malonumą. Kaip ir sakiau, pakeisti mąstymo modelį sunku, tačiau įmanoma. Mažais žingsneliais, per smulkmenas galima nukeliauti iki didelių pokyčių.

Dar vienas pasiūlymas visiems. Paimkite popieriaus lapą ir parašykite dešimt veiklų, kurios jums teikia malonumą. Rašykite, kas jums kelia tikrą malonumą. Teko girdėti tokį pasakymą „sąmoningas dušas“, kai prausiesi neskubėdamas ir mėgaujiesi ta veikla. Juk kiek daug žmonių tokios galimybės neturi, nes ryte skuba į darbą ir dušui skiria kelias minutes. Per tą laiką jau būna darbe, veža vaikus. Ir kartais nueiti į dušą niekur neskubant yra taip smagu.

Smagu skaityti knygą, žiūrėti mėgstamus filmus ar tiesiog gulėti ir nieko neveikti. Tokie suvokimai padeda geriau pažinti save, išmokti skirti laiko sau, savo poreikiams, pomėgiams. Tai yra svarbu ne tik sergančiajam, tačiau ir kiekvienam sveikajam, įsisukusiam savo darbų, pareigų ir atsakomybės karuselėje.