Jono Jurašo režisuotas „Apsivalymas“ Kauno valstybiniame dramos teatre vėl atgaivino legendinį režisieriaus įvaizdį. Tai neeilinis, jaudinantis įvykis, su didžiule vidine jėga kalbantis apie tragiškus istorinius sukrėtimus, palietusius daugybę lietuvių šeimų. Veiksmas vyksta pokario ir jau nepriklausomoje Estijoje, tačiau spektaklio temos puikiai žinomos ir mums, patyrusiems panašų likimą, jos dar neužmirštos ir sopulingos, tik dėl nūnai brukamo liberalaus požiūrio nutylimos arba iškraipomos.

Ko gi taip sujudote, penktosios kolonos „valizų vežikai“? Ko taip susierzinote, uolūs riurikovičių ir buvusių aktyvistų pakalikai? Ko niurzgiate, atkutę kultūrbolševizmo apologetai? Nepatiko meniškai įprasminta skaudi tiesa apie sovietų okupaciją, aukas, trėmimus, smurtą? Nepatiko tiesa apie patirtą prievartą, suniokotus gyvenimus, baimę, melą ir prisitaikėliškumą?

Ak, dūsauja naujieji prisitaikėliai, kam reikia vėl viską prisiminti, kam ieškoti kaltų? Kam ieškoti kaltės savyje, bandyti atgailauti, apsivalyti? J. Jurašas tokiems atsako aiškiai ir principingai – negalima gyventi nuolatiniu melu. Meistriška, aukščiausio lygio režisūra, paženklinta širdies skausmu ir dvasiniu maksimalizmu, nepalieka abejingų. Režisierius ir visa kūrybinė grupė, regis, vienu kančios kupinu atodūsiu atskleidė mums ypač aktualią atminties temą, tiksliai ir atvirai parodė sovietinio pokario prievartos sistemą, okupantų režimą, luošinusį žmonių likimus.

Šį kartą, palyginti su „Antigone“, išvengta skirtingų istorinių klodų dirbtinio sulipdymo, tiksliai ir pagrįstai sudėliotos dramaturginės linijos (juntama reikli draminio teksto redaktorės A. M. Sluckaitės ranka), praeitis ir nūdiena susipina, įvykių kaita padeda atskleisti pagrindinės personažės – Alydės Trū (Eglė Mikulionytė) gyvenimo dramą, kainą, kurią ji užmokėjo už menamą ramybę. Praeities šešėliai, okupantų pakalikai ir „strebiteliai“, kankinę ir prievartavę „liaudies priešus“ pokario metais, nuolat tūno šalia, nepalieka ramybėje vis primindami, ko verta toji baimės, veidmainystės ir išdavystės auka. Vidiniai veikėjų išgyvenimai, susiliedami su atgyjančiais, niekaip nesitraukiančiais skaudžiais prisiminimais, jų atsivėrimai ir išpažintys, nuolat auganti įtampa padeda įtaigiai pagrįsti bene svarbiausią režisūros akcentą – atgailos, apsivalymo būtinybę.

Sofi Oksanen veikalas, krypstantis į sunkiai aprėpiamą daugiasluoksniškumą ir pernelyg sureikšminamą feminizmo temą, moters kūną traktuojantis kaip okupuotos šalies metaforą, banalokai bandantis lyginti nepriklausomybę atgavusią Estiją su pokario situacija, laimei, buvo gerokai pakoreguotas, ir scenoje išvydome koncentruotą tragišką gyvenimo istoriją, kuri tampa apibendrintu visos kartos simboliu. Atsisakyta daugelio mano minėtų ir neminėtų dramos bei romano antsluoksnių, kai kurie vingiai tik pažymėti, ir dėl to spektaklis laimėjo.

J. Jurašas, draminio vyksmo bei aktorių atvėrimo meistras, ir šįkart psichologiškai motyvuotomis mizanscenomis pasiekia įtaigų ir pagavų rezultatą. Spektaklyje ypatingi simboliai ir ženklai – nelauktai prabylantys, nuolat jaučiami. Todėl svarbus scenografės Julijos Skuratovos darbas, ji tapo režisūros bendraminte. Scenoje vyraujančių narvų įvaizdis – akivaizdi aliuzija į gyvenimą okupacijos sąlygomis: uždara, užblokuota kamera, tiksliau, daug kamerų, kuriose išeities iš kančios ir prievartos ieškojo šimtai tokių Alydžių. Tie narveliai pabrėžia ir skurdžią buitį, ir tampa slaptu įėjimu į rūsį, kuriame prisiglaudęs Hansas, ištremtos į Sibirą Alydės sesers vyras. Kadangi veikėjus, ypač Alydę, kamuojantys prisiminimai nuolat sugrąžina į pokario „strebitelių“ buveinę, centre esantis tardymų-kankinimų stalas, lyg atkeltas iš prozektoriumo, ir įtampos momentais nušvintanti begaubtė lemputė tampa vienais svarbesnių įvaizdžių.

Šiurpios ir daugiaprasmės karinėmis milinėmis apvilktų begalvių išnarų, susodintų avanscenos šone, figūros, šalia kurių įsitaiso „strebiteliai“ ir enkavėdistai, vėliau virstantys naujų laikų mafiozais. Šis ženklas ypač talpus ir reikšmingas. Tasai ir dabar sunkiai paaiškinamas žiaurumo, prievartos proveržis pokaryje neva prieš klasinius priešus pateikiamas įtaigiai ir logiškai. Apskritai scenovaizdžio detalės tik padeda aktoriams, tampa visa apimančiais, įprasmintais simboliais, o ne betikslėmis abstrakcijomis.

Tačiau, žinoma, svarbiausius akcentus sudėliojo aktoriai, kurie be išimties įtaigiai ir psichologiškai tiksliai atskleidė savo personažų vidines dramas. Didžiausias krūvis tenka jau minėtai pagrindinei veikėjai – E. Mikulionytės Alydei. Dar kartą įsitikinome gaivalingu ir nepakartojamu aktorės talentu, stebėjomės neapsakomai subtiliais perėjimais, nuotaikų ir emocijų kaita. Kulminacinėse scenose E. Mikulionytė ypač susitelkusi, ji vos ne abejingu balsu dėsto savo nuopuolio dramą, o pati kunkuliuote kunkuliuoja, regis, ją degina vidinė kaltės ir atgailos ugnis, neleidžianti užmiršti išdavystės ir prisitaikymo.

Tai atsiskleidžia pamažu, visas pokario kankinimų ir prievartos pragaras, regis, buvo paslėptas giliausiame sielos kampelyje, tačiau dažnėjantys grėsmingi ženklai, atgijusios ir aplink vienišą jos sodybą šmirinėjančios praeities išnaros rodo, kad akistatos su praeitimi neįmanoma išvengti, kad atgaila būtina. Nenuplaunamą kaltės jausmą E. Mikulionytė išreiškia su didžiule dramatine jėga.

Tai itin svarbu ir byloja apie universalų aktorės talentą – jos sukurti du vaidmenys. Ji įkūnija senąją ir jaunąją Alydę, tą, kuri tada, neiškentusi prievartos ir kančių, pasirinko išdavystės ir prisitaikėliškumo kelią. Pasirinko daug ramesnį ir saugų gyvenimą su partorgu Martinu (Egidijus Stancikas), bet tuomet galėjo savo namuose slapstyti ištremtos sesers vyrą. Tiesą sakant, E. Mikulionytės herojė itin daugiaplanė: ir suvoki tam tikrą vidinę jos poelgių logiką, ir neskubi smerkti. Tačiau Alydė sau negailestinga. Galgi ji ir nesiryžtų taip griežtai save nuteisti, bet netikėtas posūkis gyvenime viską sujaukė, pajudino primirštas istorijas, prikėlė kraupius praeities šešėlius. Tas posūkis – jaunosios Zaros (Elzė Gudavičiūtė), sprunkančios nuo mafiozų, pasirodymas Alydės namuose. Patyrusi tokią pačią prievartą kaip ir Alydė jaunystėje „strebitelių“ rūsyje, Zara pasirenka kitą kelią – ne bailaus prisitaikymo, o pasipriešinimo. Ji nužudo vieną iš žiaurių prievartautojų ir tampa akivaizdžia Alydės praeities poelgių vertintoja, netgi kaltintoja. Dar daugiau – kaltės jausmas tampa toks gniaužiantis ir sunkiai pakeliamas – juk Zara jos giminaitė, tad ypač skaudus sugrįžimas į jaunystę, sesers įskundimas, pražūtinga aistra jos vyrui Hansui, santykiai su Martinu...

E. Gudavičiūtės Zara atsiskleidžia pamažu, beje, taip paskatindama senąją Alydę atsiverti ir pasakoti tragišką istoriją, lyginti, teisinti ir teisintis. Gan konfliktiškas jų duetas įsimena. Galų gale Zara – šių dienų atspindys, prieštaringas, bet ne bailus ir prisitaikantis.

Ingelė Pek, Alydės sesuo (Gabrielė Aničaitė), atgyja tik prisiminimuose ar pasirodo itin svarbiais ir pagrindiniams personažams skaudžiais momentais, ji labiau vizija, sąžinės priekaištas, kartais ir nebylus kaltės priminimas, ypač scenose su savo mažąja mergaite. Aktorė labai jautriai perteikė jaunos moters dramą. Sugriautas gyvenimas, prarasta šeima. Ar tik dėl okupantų ir stribų žiaurumo? Ar tik dėl jos vyro noro priešintis ir netarnauti atėjūnams? Šit tada ir pradeda aiškėti tikroji Alydės kaltė.

Toji kaltė, kaip dvilypio, apgaulingo gyvenimo ženklas, ypač akivaizdi scenose su partorgu Martinu. E. Stancikas sukūrė įsimintiną personažą, tiksliai psichologiškai motyvuotą, besąlygiškai tikintį partijos ir sovietų tiesa, tokį idėjišką, „fašistinių kalėjimų“ užgrūdintą politruką. Tačiau koks jis naivus, pasitikintis ir mylintis, pasilikęs su Alyde, koks juokingas dėl savo patiklumo, juk čia pat, namų rūsyje, slepiasi jo klasinis priešas, „buržuazinis nacionalistas“.

Įtaigumu ir menine tiesa džiugino ir šį personažą įkūnijęs Gintaras Adomaitis. Jis, kaip ir E. Stancikas, tampa lygiaverčiu Alydės oponentu, tik kitu rakursu – G. Adomaičio herojus sugeba išsaugoti žmogiškumą, taurumą ir ištikimybę visų pirma savo mylimajai, ištremtai Ingelei, kurios ilgisi ir apie kurią galvoja visą slapstymosi laiką. Itin jaudinanti laiško, neva parašyto iš Sibiro, skaitymo scena. Apsiplovimo ar maudymo momentas, man regis, vienas įtaigesnių, pasiekiantis simbolinį apeiginio apvalymo krikšto vandeniu skambesį. Prievartos ir smurto ženklai spektaklyje – stribų ir sovietų kareivių trijulė: Tomas Erbrėderis, Sigitas Šidlauskas ir Arūnas Stanionis. Pokario istorijoje jie labiau paryškinami tik kankinimų ir prievartavimų scenose, vėliau tampa atgijusiais praeities mirakliais (beje, ganėtinai kraupiais ir įsimenamais), o nūdienoje virsta „mafijos žmonėmis“, taip pat griaunančiais žmonių likimus, luošinančiais gyvenimus vien dėl pinigų, dėl pelno. Prievarta ir žiaurumas – jų kasdienybė, cinizmas ir patyčia – santykių pagrindas. Labai įdomus ir netikėtas T. Erbrėderio buvęs KGB karininkas; tikslus išorinis piešinys, tipiški judesiai, manieringa kalba – sėkmingi aktoriaus atradimai. Įsimena jo ir kito „mafiozo“ – S. Šidlausko – konfliktinės scenos. S. Šidlauskas suranda visai kitų spalvų savo personažui, ir susikirtimo išdava yra gan logiška. Šiame kontekste pakankami iškalbingas ir nebylus A. Stanionio dalyvavimas.

Muzikinis fonas (kompozitorius Titas Petrikis), pasižymintis tiksliomis ne tik personažų, bet ir įvykių plačiąja prasme muzikinėmis charakteristikomis, kulminacinėse scenose suskamba tragiška gaida.

Atgaila per kančią, apsivalymas per ugnį... Tokį kelią pasirenka Alydė, sudegindama save ir namus, per prabėgusius dešimtmečius tapusius prakeiksmu. Visa apvalančios ugnies simbolis, ramiai plevendamas, apima mažutį degtukų namelį. Ar tik namelį? Apima ir kažkada suterštą dvasią, apvalo nuo prievartos, išdavystės ir prisitaikymo. Apvalo nuo melo.