Nuotrauka Zenit.org

Akstinu suformuluoti šią straipsnio temą tapo nuolatinė įtampa, tvyranti tarp dviejų fundamentalių mūsų gyvenimo fenomenų. Minėdamas šiuos fenomenus, rašomo straipsnio autorius, žinoma, turi galvoje tuos dinamiškus ir įtemptus santykius tarp Bažnyčios ir valstybės.

Be jokios abejonės, kiek labiau besigilinančiam į istoriją žmogui tuo stebėtis nereikėtų, ir tai nėra jokia naujiena, kad ši įtampa vyksta per kartų kartas. Jau nuo Romos imperijos laikų iki mūsų dienų yra sprendžiamas tas sudėtingas santykis tarp Bažnyčios ir valstybės. Šis santykis įvairiuose kraštuose ir įvairiais istoriniais laikotarpiais reiškiasi skirtingomis formomis: karais, diplomatinėmis subtilybėmis, pasaulėžiūrų diskusijomis bei ne visada švariomis agitacijomis. Kodėl visa tai vyksta? Bandant trumpai ir esmingai apibrėžti sudėtingą šių santykių dialektiką, reikia nubrėžti skiriamąsias abiejų šių fenomenų linijas.

Tiek Bažnyčia, tiek valstybė savo esme yra didžiai skirtingos prigimties ir kilmės dalykai. Jų kilmės rašytiniai šaltiniai yra filosofiniai ir teologiniai. Gana įtikinamą ir išsamų argumentą apie valstybės kilmę yra pateikęs Platonas – vienas didžiausių visų laikų politinių mąstytojų. Valstybė, anot jo, kilo iš to, jog žmogus pats negebėjo pats vienas pasirūpinti savo materialiniais poreikiais (būstu, maistu, apranga), todėl žmonės susibūrė į politinę bendriją, kad ši problema būtų išspręsta. Remiantis šia valstybės kilmės prielaida galima teigti, jog valstybė yra žemiškos kilmės reiškinys.

Tuo tarpu kitaip yra su Bažnyčia, nes jos kilmė yra antgamtinės prigimties. Savo žemiškojo gyvenimo dienomis ją įsteigė pats Viešpats Jėzus Kristus ir po savojo prisikėlimo įpareigojęs Bažnyčią atstoti Jį šioje žemėje. Bet tiek Bažnyčia, tiek valstybė yra skirtingi ne tik savo kilme, bet ir pamatiniais tikslais. Įvairiais istoriniais laikotarpiais kito valstybės tikslų samprata, bet apibendrintai galima būtų teigti, jog valstybė siekia išugdyti tokias jos piliečių intelektualines, moralines ir praktinio veiklumo charakteristikas, kad pasitarnautų bendram politinio kūno labui. Bažnyčios pirmutinis ir svarbiausias tikslas yra žmogaus sielos išganymas ir lavinimas, kurį ji per Kristų ir Šventąją Dvasią vykdo visuotinėje žmonijos istorijoje.

Iš tikrųjų yra sunku brėžti skiriamąsias linijas tarp Bažnyčios ir valstybės jau vien todėl, kad tiek viena, tiek kita apima gyvus žmones ir todėl empiriškai yra pernelyg sunku numatyti, kokiam dariniui priklauso konkretus žmogus. Šio uždavinio sudėtingumas tik įrodo, kaip šiais laikais yra vengiama aiškintis ir savaip pagrįsti Bažnyčios ir valstybės sąsajas bei yra lengvabūdiškai akcentuojama šių dalykų skirtis net kiek labiau nesusimąstant apie tokių „pareiškimų“ turinį.

Pateikus šias provokuojamas išvadas norisi bent mintimis grįžti į mūsų šalį... Kalbant konkrečiau, į mūsų tikinčio jaunimo gretas. Prisipažinsiu, jog man pačiam, kaip krikščioniui visuomenininkui, yra tekę nemažai bendrauti tiek su katalikišku, tiek su protestantišku jaunimu. Žinoma, tikrai džiugu ir malonu dalyvauti jų pokalbiuose su dvasininkais, tarpkonfesinėmis tikinčio jaunimo diskusijomis bei puikiai organizuotais maldų, šlovinimo ir liudijimų vakarais. Aplanko tikrai malonus šventumo atmosferos jausmas būnant tarp jų bei auga supratimas, kad šių žmonių gyvenime „Evangelijos šviesa bei jos tiesos išlieka bei bręsta“...

Bet tik pakanka užsiminti apie padėtį mūsų šalyje, jos turtingą istoriją bei apie tai, kaip svarbu krikščioniui dalyvauti visuomenėje bei jos kultūroje, šią kultūrą pašventinant Evangelijos šviesa, kyla nesusipratimų... Vieni mandagiai patyli, kiti net nejaukiai nusistebi, o treti drąsiai ir vienareikšmiškai pareiškia: „Mes esame krikščionys, o ten yra pasaulis, ir mes su tuo negalime turėti nieko bendra.“ Dažnai tenka sulaukti ir kreivų pastarųjų žvilgsnių. Tokiomis akimirkomis ir yra puiki galimybė pamąstyti apie mūsų, jaunųjų krikščionių, santykį su sava valstybe.

Argi vis dėlto nėra taip, jog mes atsisakome įsitraukti į mus supantį visuomenės gyvenimą, nes tai ištrauktų mus iš įprastinės komforto zonos ir gali tekti prisiimti asmeninę moralinę atsakomybę už tai, kas vyksta mūsų šalyje? Ar nėra privengiama išeiti iš šios asmeninio komforto oazės ryžtingai ir drąsiai ginant krikščioniškas vertybes visuomenės akyse? Ar autoritetingas jaunųjų krikščionių balsas nepriverstų susimąstyti tautiečių masinės emigracijos, savižudybių ir prasigėrimo akivaizdoje? Tvirtai tikėdamas, kad šalį gali prabudinti jaunimas, dar labiau tikiu, jog jaunieji krikščionys tikrai gali būti ir bus jos stabilumo ir klestėjimo garantas bei pamatinis elementas. Kyla įdomus ir, mano manymu, lemtingas mūsų šaliai klausimas: kada (ir ar apskritai) bus prieita iki šio supratimo bei atitinkamai veikiama? Noriu tikėti ir viltis, jog spėsiu pamatyti jau savo kartos Lietuvos jaunimo sujudimą.