EPA nuotrauka

Savaitgalį Italija triukšmingai atsisveikino su ilgamečiu savo premjeru Silvio Berlusconi. Premjero asmenybe bei jo valdymo stiliumi nepatenkinti italai net sugiedojo Hendelio „Aleliuja“ laukdami prie Italijos prezidento rūmų, kai S. Berlusconi įteikė prašymą atsistatydinti. Silvio era baigėsi, bet naivu tikėtis, kad visos Italijos problemos išnyks taip staiga, kaip premjeras iš savo posto.

Šalis turi didelių skolų, Italijos skolinimosi reitingas šoktelėjo iki lubų, o pagalbos iš Europos Sąjungos ir Tarptautinio valiutos fondo tikėtis neverta. Aštuntoji pagal dydį pasaulio ekonomika iš finansų krizės duobės turės kapanotis pati, nes Italija paprasčiausiai per didelis kąsnis potencialiems gelbėtojams.

Išties Italijos problemos slypi kur kas giliau nei skolos, skolinimosi reitingai ir buvęs palaidūnas premjeras. Italai sensta, nemėgsta mokėti mokesčių, nesusitvarko su šiukšlėmis ir gena savo jaunąją kartą į užsienį. Skolos, pasak specialistų, Italijos problemų ledkalnio viršūnė, o dugno – nė nesimato.

Jau trečius metus iš eilės šalyje miršta daugiau žmonių nei gimsta. Italų visuomenė – viena seniausių Europoje, o kai kuriuose Italijos miestuose, tarkime, Genujoje, gyvena beveik vien senukai. Mokyklos šiame mieste ir visame Ligūrijos regione uždaromos beveik kasdien, ne ką geresnė situacija ir likusioje Italijos dalyje.

Vienai moteriai Italijoje vidutiniškai tenka 1,4 vaiko, o tai – itin mažas gimstamumo procentas. Demografines problemas kiek palengvintų gausios imigrantų šeimos, bet politikai, o ypač Šiaurės lyga, S. Berlusconi centro – dešinės koalicijos narė, itin agresyviai nusiteikę imigrantų atžvilgiu. Juk būtent Šiaurės lyga siūlė šaudyti į laivus, kuriais iš Šiaurės Afrikos gelbėdamiesi nuo karo ir skurdo į Lambedūzos salą plaukė imigrantai.

Tiesa, vienaip ar kitaip italai privalės spręsti demografines problemas, nes mažėjantis žmonių skaičius ir senstanti visuomenė labai skaudžiai atsiliepia ekonomikai. Italijos visuomenė sensta ir mažėja jau bene trisdešimt metų, o tai skatina socialinės sistemos krizę – stinga jaunų žmonių, kurie uždirbtų pensijas senoliams. Vartojimas taip pat stringa, nes pensininkai prekių bei paslaugų perka daug mažiau nei dirbantieji.

Italai mėgino paskatinti gimstamumą pinigais, buvo net paskelbta akcija, kurios metu naujagimio tėvai gaudavo 1000 eurų dovaną ir S. Berlusconio laišką, bet tokios išmokos situacijos nekeičia. Pasak specialistų, demografines problemas išjudinti iš mirties taško reikia milijoninių investicijų, o pinigų italai neturi.

Senstanti visuomenė ir armijos pensininkų taip pat reiškia, kad Italija beveik 14 proc. savo BVP išleidžia pensijoms, o tai – daugiau nei bet kuri kita šalis Europoje. Iš posto pasitraukęs premjeras S. Berlusconi siūlė padidinti pensinį amžių iki 67 metų, bet jo pasiūlymas sulaukė kontroversiškų reakcijų.

Tiesa, Italijos problema ne tik senstanti, bet ir gudraujanti visuomenė. Retas italas atsispiria pagundai už tam tikrus darbus namuose, medicininę pagalbą ar net kavos puodelį sumokėti tiesiai pardavėjui į kišenę. Mokesčiai – italų rakštis, o juodoji rinka – Italijos ekonomikos kilpa. Pasak ekonomistų, 2007 metais net 22 proc. Italijos BVP sudarė šešėlinė ekonomika, didesnis procentas šešėlio yra tik bankrutuojančioje Graikijoje. Koja kojon su šešėline ekonomika eina ir nesumokėti mokesčiai, sukčiavimas, mokesčių slėpimas.

Turtingieji italai savo pinigus slepia Šveicarijoje ar Liuksemburge, ne tokie turtingi tiesiog vengia deklaruoti visas pajamas, meluoja mokesčių rinkėjams ir net vestuves kelia tik tada, kai už jas gali susimokėti „juodais“ pinigais.

Vien praėjusiais metais Italijos mokesčių mokėtojai nuo savo šalies nusuko milijardus dolerių, bet tiesos akcijos ir raginimai mokėti mokesčius, nes už juos bus statomos ligoninės ir mokyklos italų neveikia. O ir kodėl turėtų, kai jų premjeras, tiesa, jau buvęs, taip pat buvo apkaltintas mokesčių slėpimu. Mokesčiais grasinama ir Vatikanui, bet situacija kol kas nesikeičia, kaip nesikeičia ir italų nusiteikimas už kavą, jei įmanoma, mokėti iš kišenės į kišenę.

Dar viena Italijos problema turinti nekokį kvapą – šiukšlės. Kad ir kaip keistai skambėtų – šiukšlės nemenka Italijos politinė ir ekonominė bėda, nes didžiausias pietų Italijos miestas Neapolis jau ne vieną kartą skendo atliekose, o padėti susidoroti su situacija net buvo kviečiama nacionalinė armija.

Šiukšlės – italų mafijos ir valdžios nesantaikos priežastis, tiksliau – nepasidalijamos teritorijos, apkaištytos kyšių vokais ir nelegaliai laidojamais šiukšlių konteineriais. Nuo šiukšlių pertekliaus kenčia ne tik Neapolis, bet ir Roma, manoma, kad šalia Adriano vilos, Tivolyje, greit iškils naujas sąvartynas. Nekvapnu, bet būtina, tik žmonėms įdomu, kiek procentų mafijos bus tame šiukšlyne.

Ekonomistai, skvarbia akimi skrodžiantys Italijos ekonomikos problemas, pažymi, kad viena iš Italijos stiprybių – mažos parduotuvėlės, šeimos verslo ir kokybiškos, mažais kiekiais gaminamos prekės, pamažu virsta šalies ekonomikos silpnybe, nes maži verslai nesugeba konkuruoti su Kinijos manufaktūromis. Šeimyniniai verslai taip pat reiškia dažnesnį mokesčių slėpimą, tai – aktualu ir Graikijai, kurios mažos įmonės užima didžiąją dalį ekonomikos.

Na, o Italijos jaunimas nenori ir negali dirbti mažose tėvų įmonėse, jiems čia tiesiog nėra vietos. Italijoje 30 proc. jaunų žmonių neturi darbo, o darbo rinkoje įsigalėjusi „institucionalizuota gerontokratija“ bei draugų ir giminių, o ne jaunų specialistų poreikis. Vyresnio amžiaus italai turi darbus „iki gyvos galvos“, o jaunimas yra priverstas geresnio gyvenimo ieškoti užsienyje. Pasak specialistų, dažnas jaunuolis išvykdamas iš Italijos prisipažįsta tėvynėje pritrūkstantis oro ir erdvės. Italai muša pavojaus būgnais – šalyje vyksta didelis jauno kraujo ir proto nutekėjimas, tiesa, kol kas nedaroma nieko, kad situacija pasikeistų.

Pagal Foreign Policy ir Foreign Affairs informaciją parengė Jūratė Važgauskaitė