Lapkričio 4 dieną Vilniaus Pamėnkalnio galerijoje atidaryta Kęstučio Grigaliūno instaliacija „Aš nežinojau, Mylimasai, kad bučiuoju tave paskutinį kartą“. Vieno lankytojo įspūdžiai apie parodą.

Nepriklausomybės praradimą 1940-iais, kaip turbūt daugelis Lietuvą mylinčių žmonių, išgyvenu tarsi dabartį. Kartais net pats nustembu, praėjo jau 70 metų, o staiga pagaunu save bestovintį tą birželio 15-ąją Laisvės alėjoje su limonadu rankoje, stebintį, kaip T-26 rieda jos grindiniu.

Na, o toliau minčių tėkmė įprasta. Bandau mintyse keisti scenarijų ir įsivaizduoti, „kaip būtų buvę, jei...“ Kaip būtų, jei mūsų karininkai būtų galėję duoti įsakymą: „Į ataką“, o „Anbo“ ir „Gladiatoriai“, užuot tapę taikiniais sovietų pabūklams poligonuose, kilę „ginti laisvės Lietuvos“.

Karininkui turbūt nėra labiau žeminamo dalyko, kaip įviliojimas į pasalą apgaule, ginklo atėmimas, antpečių nuplėšimas, areštas ir sušaudymas ar įkalinimas. Karininkas turėtų žūti mūšio lauke, bėgdamas savo kareivių priešakyje priešo pozicijų link, sušukęs: „Už laisvę, pirmyn!“

1938-ųjų kovą – tyla, 1939-ųjų kovą – tyla, spalį – tyla, tyla ir 1940-iais. Tų metų birželį žodžiai: „Be reikalo nepakelk, be garbės nenuleisk“, kuriuos Lietuvos prezidentas ištardavo kardu paliesdamas baigiančių karo mokslą kariūnų petį, pasirodė tebuvę proginė prezidento patetika.

Grafikas Kęstutis Grigaliūnas lapkričio 4 dieną pristatytoje instaliacijoje itin gražiu ir jaudinamu pavadinimu „Aš nežinojau, Mylimasai, kad bučiuoju tave paskutinį kartą“ ryžosi apmąstyti mūsų karininkų – leitenantų, kapitonų, majorų, pulkininkų, generolų – ir jų šeimų likimą 1940-iais.

Instaliacijoje eksponuojamos iš archyvų surinktų Lietuvos karininkų šeimyninių nuotraukų prieš lemtingus įvykius rinkinys. Ant priešingose pusėse esančių sienų – moterų ir vaikų portretai. Represuotų karininkų nuotraukos su trumpais gyvenimo aprašymais sudėti į segtuvus.

Šalyje, kurioje kino kūrėjai du Nepriklausomybės dešimtmečius nesugeba pastatyti gero siužeto filmo apie tremtį ir pokario kovas, kiekvienas kūrinys, reflektuojantis Lietuvos okupaciją, yra itin vertingas. Todėl netgi nesu tikras, ar reikalingos pastabos.

Tačiau tie, kuriems rūpi, juk gali būti atviri? Taigi. K. Grigaliūno instaliacija nenustebina, nepribloškia, o jausmas vartant į įmautes sudėtas pasmerktų karininkų bylas mažai tesiskyrė nuo to, ką tūlas gali patirti atsivertęs bylą Lietuvos ypatingajame archyve.

Nors menininkas yra sakęs, kad savo instaliacijomis nesiekia žiūrovo šokiruoti, jis vis dėlto negali nesiekti efekto. O efektas, kad ir apie kokią meno rūšį kalbėtume, turbūt turėtų būtų toks, jog žiūrėdamas į meno kūrinį užmirštum, kur esąs, kad jis nebūtų į nieką panašus.

Kad, išėjęs iš galerijos į lauką, jaustumeisi ne pasikartojęs tai, ką žinojai, o pasikeitęs. Prieš keletą metų žodžius, kad paroda gali iš tikrųjų sukrėsti ir „išjungti“ iš kasdienybės, būčiau palaikęs tik žodžiais. Nuoširdžiai netikėjau, kad paroda gali padaryti didesnę įtaką.

Kol sykį nenuėjau į šiuolaikinių Kolumbijos menininkų instaliacijų parodą vienoje Ciuricho galerijų (apie vieną iš parodoje dalyvavusių menininkų rašyta ir pas mus). Net dabar tą parodą prisiminus, nukrečia šiurpas, o tu dėkoji Dievui, kad pasitaikė proga reabilituoti sau modernųjį meną.

Kolumbijos menininkai savo instaliacijomis apmąstė sudėtingą Kolumbijos istoriją ir nūdieną. Didelį įspūdį padarė ant sienos pritvirtintos nedidelės metalinės plokštelės, į kurias papūtus išryškėja kairiųjų partizanų nužudytų žmonių veidai (garams atvėsus, veidas pamažu pranyksta).

Kitas toks. Projekcija į ekraną. Jame – Kolumbijos nepriklausomybei skirta lėkštė, dūžtanti ir trupanti, kol duženos virsta kokaino krūvele. Arba dar vienas. Videoprojekcijoje – žmogaus veidas, kuris pamažu deformuojasi, virsta į skystį ir „nubėga“ pro groteles vandeniui nutekėti.

Aplankęs tokią parodą dar ilgai negali atsikvošėti. Ne vien dėl to, kas vyko (ir tebevyksta) Kolumbijoje, bet ir dėl modernaus meno galimybių. Kas geriau būtų paaiškinęs nežinantiesiems apie tos šalies kasdienybę nei toks skaudus, gal kas pasakytų, tiesmukas veidų naudojimas skausmui išreikšti?

Klausiau savęs – jei nieko nežinočiau apie Lietuvos karininkų ir jų šeimų tragediją, ar K. Grigaliūno instaliacijos aplankymas būtų stipriau mane paveikęs? Jei būčiau matęs minėtos parodos darbų, vargu. Veikiausiai pagalvočiau, kad „na, ir jie išgyveno sunkų laikotarpį“.

Kaip bebūtų, džiaugiuosi šia K. Grigaliūno instaliacija. Kaip ir anksčiau eksponuotomis. Žinant, kaip retai mūsų menininkai prisiliečia prie istorinių temų, detalės nėra svarbu, svarbus pats prisilietimas. Prasminga ir tai, kad paroda buvo atidaryta per Vėlinių oktavą, – kai prisimename savo mirusiuosius ir prašome Dievo atleidimo tiems, kurie juos nužudė.

P. S. Geras sumanymas ant stalo galerijoje padėti popieriaus lapus, kuriuose lankytojai gali parašyti savo įspūdžius apie parodą. Keletas lapelių Pamėnkalnio galerijoje buvo užpildyti. Viename jų – klausimas anglų kalba: „Ačiū už parodą. Tik kodėl nepateikta jokios informacijos angliškai?“

Zigmas Vitkus

Zenekos nuotraukos