„Bernardinai.lt“ pristato: Michailo Epšteino knyga „Tėvystė“
Michailas Epšteinas. Tėvystė: metafizinis dienoraštis. Iš rusų kalbos vertė Marius Norkūnas. – Vilnius: Egzistencinės terapijos centras, „Bernardinai.lt“, 2011. – 352 p.
![]() |
Egzistencinės terapijos centras ir VšĮ „Bernardinai.lt“ išleido žymaus literatūros teoretiko, filosofo, kultūrologo Michailo Epšteino, parašiusio daugiau nei 20 knygų bei 500 esė, dienoraštį „Tėvystė“, kuriame nagrinėjama tėvystės patirtis.
Knygoje aprėpiamas laikotarpis nuo autoriaus pirmagimės dukters laukimo iki jos antrųjų metų. Jaudinamai atvirai atskleidžiama asmeninė patirtis, pateikiama filosofinė tėvystės reflekcija, įžvalgos, peržengiančios individualios būties ribas ir dvelkiančios universalumu.
Kaip svarstyti ne tai, ką tėvas turi daryti ar daro, bet ką reiškia būti tėvu? Kuo svarbi patirtis, kuri mane vienija su tėvais? Kuo tėvystė skiriasi nuo motinystės? Šiuos klausimus autorius svarsto savo knygoje, kurioje į pagrindinius kūdikio raidos etapus (žaidimas, kalba, savimonė) žvelgiama plačiame literatūriniame ir intelektualiniame kontekste.
Gimimas – dovana ir gimdytojams, ir naujagimiui, bet – kokia ta dovana nelygiavertė! Mes dovanojame savo vaikui tik vieną, visai trumpą gyvenimą – vos kelias dešimtis metų. O jis dovanoja mums nesibaigiantį ir į visas puses nusidriekusį visų mūsų protėvių ir ateities kartų gyvenimo medį. Taigi kas kam turėtų dėkoti? Ar visas gimdytojų triūsas, rūpinimasis, auklėjimas, pasiaukojimas dėl vaikų nėra tik labai mažas užmokestis už tai, kas įgyjama – amžiną giminės gyvenimo tąsą? Juk gimdydami vaiką mes kartu pasmerkiame jį mirčiai, o jis dovanoja mums nemirtingumą.
Michailas Epšteinas
Skaitydamas šią knygą, pajunti savyje tą „tėvą“, kuris yra bendras visiems pasaulio tėvams, kuris mane vienija su jais visais bendra patirtimi, bendru buvimu. tapti tėvu – tai viena iš tų gyvenimo patirčių, kuriai įvykus, nėra kelio atgal. Kad ir kas nutiktų mano vaikui, kad ir kas nutiktų man, aš jau niekada nebebūsiu ne-tėvu.
Robertas Petronis
KOMENTARAI
Komentarai surikiuoti nuo naujausio iki seniausio (rodyti atvirkščiai)
Tikrai nuostabi. Ypač man stiprus pasirodė skyrius "Priesakas". Ši knyga (rašyta 1979-1980) rodo, kad net ir gūdžiais sovietiniais metais, buvo galima gyventi kaip laisvam žmogui. Tik vienas dalykas erzino kiek, tai, mano akimis, perdėtas M. E. praeinamybės apgailėjimas. Atrodo, vos spėja išgyventi kažką gražaus ir jau pergyvena, kad to nebėra...:)
Poetiška, prasmiga, vyro jausmų dukteriai grožį atskleidžianti knyga, geras vertimas, patogus formatas. Skaitom, negalim atsitraukt. Ačiū tiems, kurie pasistengė, kad ši knyga gimtų Adventui.

















































Knygos neskaiciau, bet cia ivardytos frazes banalios. "jis dovanoja mums nesibaigiantį ir į visas puses nusidriekusį visų mūsų protėvių ir ateities kartų gyvenimo medį." Ka tai reiskia tas medis, kam jis man reikalingas? Ir kam man butina "amzina gimines tasa"? Beje gimine tesia daugelis gimines nariu, mano atveju ji jau seniai pratesta, apskirtai cia tas kvailas feodalinis-burzuazinis noras, kad mano "pavarde nepradingtu"... O kas kad pradings, kam nuo to blogiau? Kas del nemirtingumno - vienintelis kas ji gali mums dovanoti yra Dievas, vaikas tikrai nedovanoja nemirtingumo, nebent manytum, kad tu kazkaip i ji persikuniji... Bet taip nera.