Nuotrauka Monikos Požerskytės

„Alternatyva“ – tai nuo 2001-ųjų metų organizuojamas klasikinės muzikos festivalis, kuriame susiburia aukšto lygio įvairių šalių atlikėjai. Festivalis turi savo temą, dažniausiai tai būna visuomenėje vyraujančios aktualijos. Šiemet „Alternatyvoje“ prabilta apie šeimos svarbą.

Kodėl reikia daugiau kalbėti apie šeimą, kokią įtaką dvasiniams žmonių ryšiams turi muzika, kaip reikia ugdyti intelektualinius augančios muzikų kartos gabumus pokalbis su festivalio „Alternatyva“ meno vadovu ir smuikininku Martynu Švėgžda von Bekkeriu.

Festivalyje „Alternatyva“ skamba klasikinė muzika. Tad kaip klasika gali būti alternatyvi?

Alternatyva – tai žodis, turintis daug prasmių ir išaiškinimų. Tai išeitis, galimybė, galbūt kažkas kitoniško. Alternatyvios klasikinės muzikos festivalis – pirmas tokio pobūdžio, tai alternatyva rutinai. Tai pirmas privatus festivalis, kuris pradėtas Lietuvoje nepriklausomo asmens. Aš nesiekiu pelno, stengiuosi, kad žmones pasiektų įdomi ir kitoniška muzika. Pradėjau jį organizuoti 2001 metais. Pagrindinė mano misija – pakviesti draugų (profesionalių muzikų) iš užsienio, kad jie atvyktų į Lietuvą ir pasidalintų savo meistriškumu ir profesionalumu su mūsų šalies klausytojais. Ir taip pamažu išaugome į aštuntąjį festivalį. Kaip mėgstu juokauti, jei aštuonetą paguldytume, gautume begalybės ženklą. Tad atrodo, jog nebėra kur sustoti, ir ta dukrelė „Alternatyva“ nenustoja augti.

Kiekvienas Jūsų organizuojamas festivalis turi savo tematiką. Šiais metais festivalį paskyrėte šeimai. Kodėl?

Šiais metais festivalis skirtas šeimai, kadangi mano paties šeimoje yra daug progų, jubiliejų. Mano tėvui Algimantui Švėgždai būtų sukakę 70 metų, o seneliams – Elenai Strazdaitei-Bekerienei, Povilui Bekeriui bei Jonui Švėgždai – 100 metų. Negaliu jų neprisiminti, nepaminėti, neįprasminti. Jie man ne tik brangūs žmonės, tačiau taip pat jie buvo ir šios valstybės patriotai, kurie niekada nesivėlė į jokias politines intrigas. Mano šeimoje nuolat buvo aukštos vertybės, moraliniai įsitikinimai, jie tai atsinešė į muziką ir įskiepijo man. Todėl festivalio tema – šeima man yra nepaprastai svarbi.

O kas Jums yra šeima?

Man šeima nėra tik kraujo ryšiai. Matau pasaulį kitaip, nei įprasta jį matyti. Man labai rūpi smuiko šeima – tai mano mokiniai – jie kaip dukrelės ir sūneliai. Muzika man yra neapčiuopiamas kūrinys, ir jos energijos galimybė yra nepaprasta. Muzikai nereikia kalbos – gali groti Katedros aikštėje, kaime ar Niujorke, ir visur būsi vienodai išgirstas ir gal net suprastas. Jei grosi gerai, tada pastebės, pasigėrės, įvertins, o jei blogai – iš karto supras, nueis, neklausys. Muzika yra atspindys mūsų vidinio pasaulio – mūsų minčių, temperamento, baimių, prisirišimo, kompleksų, norų svajonių. Muzika prasideda nuo skambesio, nuo bangos, o dviejų bangų sankirta sudaro kūną. Tad mamos ir tėčiai yra tos bangos, tų bangų sankirta, tie širdies dūžio ritmai, dėl kurių gimsta ir trečias žmogus, trečia banga. Viskas yra muzika. Todėl mokinio ir mokytojo santykis muzikoje turi būti glaudus. Nors ir vienas, ir kitas nori būti pats geriausias, tačiau stengiasi darniai sugyventi. O tokia ir turi būti šeima. Ji gali būti genetiškai nesusijusi, tačiau dvasinis ryšys šeimoje yra svarbiausias. Todėl, dirbdamas meno srityje, noriu priminti visiems, kad žmonės daugiau susimąstytų apie šeimą, apie tą darną..

Kodėl būtent šeimos temą nusprendėte gvildenti su muzikos pagalba?

Šeimos temą gvildenti su muzika yra tikrai verta ir, žinoma, labai svarbu. Festivalio temą sugalvojau dar praėjusiais metais, net nežinodamas ir nenumanydamas, kad bus nagrinėjamas Šeimos įstatymas. Aktualumą  pastebėjau dar tada, kai išgirdau, jog tėvai masiškai išskrenda dirbti į užsienį, palieka savo vaikus, dvasiškai artimiausius žmones uždaro į internatus, prieglaudas, vaikų namus. Tai juk baisu! Aš visada turėjau nuostabią šeimą – dar ir dabar turiu nuostabią mamą ir seserį. Man šeima visada buvo kaip didžiulis granito monolitas. Mūsų giminės medis yra senas ir didelis. Nors esame išsimėtę skirtinguose žemynuose, tačiau daug bendraujame ir dvasiškai esame stiprūs. Tačiau yra žmonių, kurie to neturi, todėl privalome apie tai priminti. Nėra būtina turėti daug šeimos (tikrų) narių, tačiau būtina ieškoti dvasinio ryšio tarp artimiausių žmonių.

Ar muzika gali atgaivinti, ar padėti atrasti tą dvasinį saitą tarp žmonių?

Turiu daug mokinių, su kuriais esame labai artimi. Nors visi jie išsibarstę po pasaulį kas sau, keliauja su įvairiais orkestrais, tačiau visada randa laiko parašyti laišką, kreipiasi patarimo, teiraujasi, kaip sekasi. Aišku, kad tokius santykius pasiektume, reikėjo daug laiko ir pastangų. Čia didelį vaidmenį suvaidino muzika, kadangi ji yra unikali kalba, ir su jos pagalba galima susikalbėti. Tai pat ne mažiau svarbu įsiklausyti. Pradėdamas organizuoti festivalį klausiau daugelio savo draugų nuomonės, ieškojau, dalinausi ir stengiausi paisyti kitų idėjų, siūlymų, nuomonių. Kai labai stengiesi, nori ir dirbi nuoširdžiai, tada atsiveria visi keliai. Jei ką nors norėsi padaryti, atsiras  žmonių, kurie padės, kiek galės, gal ir tokių, kurie sugros įdomia tema nemokamai, gal atsiras organizacijų ir vietų, kurios supras, apie ką kalbama, ir atidarys savo salę nemokamai. Bet aš, žinoma, esu dėkingas už šiais metais vieninteles gautas lėšas iš Kultūros rėmimo fondo. Dabar turime ir sumanų kultūros ministrą.

Festivalio „Alternatyva“ vienas iš pagrindinių tikslų – padėti jaunajai kartai, ugdyti ją. Ką manote apie Lietuvoje augančią naują muzikų kartą?

Būtina auginti jaunąją kartą, nes kitaip mes greitai prieisime liepto galą. Turime nuostabių profesorių, nuostabių muzikų. Tačiau visa sistema nesirūpina tais gabiais vaikais nuo mokyklos laikų. Miesteliuose yra muzikos mokyklų, kurios turi teisę juos ugdyti iki 12 klasės. Juk ten dirba ir nuostabių pedagogų, bet kartais ir tikrų nemokšų. Pastarieji vaikams pripudrinasmegenis, neišleidžia gabesniųjų į aukštesnio lygio mokyklas, ir taip jų talentas nueina šuniui ant uodegos. Konservatorijų tie gabūs vaikai nepasiekia, vis mažiau stojama ir į aukštąsias meno mokyklas. Keista ir tai, kad meno mokyklose – tik lietuvių kilmės dėstytojai. Pvz., Suomijoje ir daugelyje užsienio šalių mokytojai konkurso būdu gauna darbo vietą 5 metų kadencijai už normalų atlyginimą. Tuo tarpu Lietuvoje asmenys, apsigynę magistro ar daktaro laipsnį, gauna mažesnį atlyginimą nei bet kuri Maximos kasininkė – tai visiškas absurdas. Aš irgi pradėjau maždaug nuo 500 Lt. Pamenu, kad vienas iš kolegų replikavo, jog tai viešinti yra neetiška. Kiti teigia, kad esu jaunesnės kartos išsišokėlis. Tačiau mes turime mokėti save pristatyti užsienio šalių studentams, norėdami jų pritraukti į Lietuvą. kad pas mus jie atvyktų mokytis. Juk turime, ką jiems pasiūlyti. Supratau, kad „Alternatyva“ jau pradeda modifikuotis, atsiranda naujų talentų, kuriems festivalis ateityje galėtų suteikti galimybę pasirodyti ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje.

Ką reikėtų daryti, kad meno įstaigų situacija Lietuvoje pagerėtų?

Linkėčiau, kad visa tai, kas pas mus vyksta, būtų prižiūrima tam tikros struktūros, kuri rūpintųsi jaunų Lietuvos menininkų reprezentavimu svetur. Turime tik kelias muzikos instancijas, kurios laikosi ant buvusių sovietinių pamatų. Mes net neturime Muzikos agentūros ar Baltijos šalių agentūros, ar Šiaurės šalių, kuri vienytų muzikos meistrus. Galbūt dar neatėjo supratimas, kokių lobių turime. Tam reikia ryšių, žinių ir išlavinto skonio. Trūksta privataus kultūros sektoriaus, kuris turėtų ryšių, organizacinių gebėjimų ir sumanumo. Reikia susigaudyti, kaip tai daroma svetur. Mes esame susireikšminę provincialai, keistai atrodome, tiems, kurie, atvažiavę iš svetur, supranta ir žino, kas vyksta.

Lietuvoje nuodugniai niekas nekelia klausimų, kokią kartą norime užsiauginti. Prieš porą metų, kalbėdamas Leonido Donskio laidoje, sakiau, kad mes neauginame naujos kartos su ilgalaike perspektyva. Dar tada tvirtinau, kad reikėtų investuoti į protą, imti paskolas jaunimo vardu. Taip pat imti pavyzdį iš Didžiosios Britanijos. Kai ši šalis prieš 40 metų vykdė švietimo pertvarką, sugalvojo, jog reikia mokėti kompensacijas seniesiems, kad galėtų jų vietas užimti jaunimas...

Taikote į Lietuvos intelektualinę patriotinę ateitį, tačiau be senimo ji irgi nebus išpuoselėta.

Taip, be senųjų išminčių neužaugs ta karta, kurios reikės ateičiai. Todėl džiaugiuosi, kai į mano festivalį susirenka nuo pyplių, kurie moka ramiai klausytis koncerto, iki tų, kurie vos paeidami užlipa į Muzikos akademijos salę. Aš stengiuosi, kad tie festivalio renginiai kainuotų nedaug arba nekainuotų nieko, nes dažniausiai tų žmonių, kuriems rūpi muzika, piniginės neplyšta.

Kokio grįžtamojo ryšio norėtumėte sulaukti iš festivalio?

Manau, kad kiekviena muzikos ir ne tik iniciatyva gali ir turi telkti jaunuomenę. O man, kaip festivalio meno vadovui, svarbūs tie pamatiniai akmenys, tokie kaip edukacija, akiračio plėtimas ir pilietiškumas. Buvau užsibrėžęs tikslą – atvežti į gimtinę tai, kas dar negirdėta, ko nežinome. Ir toliau sieksiu, kad festivalis būtų nepriklausomas nuo geografinės plotmės, pvz., vienas festivalis vyko Bostone, gal kitas įvyks Hamburge ar Paryžiuje, aš nežinau. Man festivalis yra vertybė, mano šeimos įprasminimas, ir vieną dieną aš ją galėsiu kam nors perleisti. Man nenusispjauti, kas vyks ateityje mano gimtinėje, noriu, kad čia viskas judėtų į priekį – būtų gražu, tvirta ir gera.

Kalbino Dalia Rauktytė