2014 m. liepos 31 d., ketvirtadienis

Audronis Ažubalis. Nepainiokime tolerancijos ir abejingumo

2011-11-16
Rubrikose: Visuomenė » Komentarai ir pokalbiai  Visuomenė » Atmintis 
Ažubalis

Evgenios Levin nuotrauka

Minint Tarptautinę tolerancijos dieną Vilniuje buvo surengta konferencija „Tolerancija ir totalitarizmas. Laisvės išbandymai“. Užsienio reikalų ministro kalba, kurią skelbiame, tapo šios konferencijos įžanga.

Lietuva ir jos sostinė Vilnius tolerancijos dieną pasitinka su dideliu įkvėpimu. Esame tolerancijos imperijos – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės – anūkai. Dar devynioliktame amžiuje, per antrąjį sukilimą prieš okupaciją, paklausus, „kas yra lietuvis?“, būdavo atsakoma: „tas, kas tiki laisve ir laikosi Statuto“. Statutinė Lietuva buvo unikalus religinės, politinės, etninės tolerancijos ir pakantumo židinys.

Deja, kaip ir daugelio kitų valstybių, mano šalies vėliau laukė istorijos spąstai ir totalitarizmo ašmenys. Nacizmas Lietuvoje paliko baisią žaizdą žmonijos istorijoje – Holokaustą. Čia vyko žydų genocidas. O ilgus sovietų okupacijos dešimtmečius iš atminties buvo trinami paskutiniai žydiškos Lietuvos [Lite] pėdsakai. Juos vėl atsekėme tik tada, kai Lietuvoje nustojo galioti cenzūra, o žmonės pradėjo sakyti tai, ką galvoja.

Atkūrus nepriklausomybę, Lietuvos parlamentas iš karto priėmė pareiškimą „Dėl žydų tautos genocido Lietuvoje hitlerinės okupacijos metais“. Nuo to laiko šia kraupia tema išleista daug mokslo knygų, tvarkomos Holokausto aukų atminimo vietos, įsteigtos muziejų ekspozicijos, rengiamos konferencijos ir viešos diskusijos. Bet svarbiausia mūsų pareiga – išgirsti ir įamžinti liudijimus tų žmonių, kurie patys išgyveno tragediją, bei padaryti viską, kad nežmoniška istorija nesikartotų.

Tiesa, kiekvienai kartai tenka nauji išbandymai. Kai šiandien laisvę siūloma mainyti į pigesnes dujas ir orveliško gyvulių ūkio pažadus, kyla klausimas, ar dėl to už mus aukojosi totalitarinio režimo kankiniai?

Kadaise Viktoras Petkus, jo kolegos Eitanas Finkelšteinas, Jadvyga Stanelytė, Antanas Terleckas, maskvietis Jurijus Orlovas,  Martas  Niklusas iš Talino, Vladimiras Drotas ir daugelis kitų bendraminčių drąsiai stojo šalia Andrejaus Sacharovo. Jie drąsiai liudijo Lietuvai ir pasauliui apie Sergejaus Kovaliovo teismo parodiją Vilniuje [1975]. Beje, tarp kitų kaltinimų Kovaliovui buvo „prisiūta“ byla ir už pogrindyje platintą „Katalikų Bažnyčios kroniką“. Lietuvoje tada visi suprato, ką reiškia rusiškas žodis „samizdat“...

Nežinau, kurie žmogaus teisių gynėjai tada buvo katalikai, o kurie – judėjai, stačiatikiai ar laisvamaniai. Bet tvirtai žinau, kad visus Lietuvos Helsinkio grupės narius [Viktorą Petkų, Karolį Garucką, Eitaną Finkelšteiną, Oną Lukauskaitę-Poškienę ir Tomą Venclovą] vienijo bendras siekis ginti pamatines žmogaus teises ir laisves. Bendrosios žmonijos vertybės yra tvaresnis sambūvio pagrindas už melagingas „tautų  draugystės“ deklaracijas sovietiniame „tautų kalėjime“. Mes tai žinojome ir dėl to laimėjome.

Šiandien, mokydami savo vaikus, kaip įveikti naujus laisvės išbandymus ir konflikto pagundas, neapsiribokim sausa vadovėlio eilute ir oficialia statistika. Geriau pasinaudokime tikrųjų laisvės gynėjų, tokių kaip Viktoras Petkus ar Nikolajus Medvedevas, patyrimu ir gyvais liudijimais. Juk tai ne išimtinai lietuvių, lenkų, žydų ar rusų, o visų mūsų bendra išsilaisvinimo istorija.

Neseniai prie Spaudos rūmų atidengėme Andrejaus Sacharovo atminimui skirtą suolelį. Padrąsinkime mokytojus čia ateiti su savo auklėtiniais, prisėsti ir atvirai kalbėtis apie tų laikų rezistenciją totalitarinei sistemai. Tai būtų simboliška: juk kadaise Maskvoje, Puškino skvere, protestuodami susėsdavo žmogaus teisių ir laisvės gynėjai. Gyvas tokių kaip ši istorijų atminimas yra puikiausia pilietinio ugdymo pamoka.  

Tolerancijos poreikis ypač aktualus šiandien, kada žaibiška informacijos sklaida kiekvieną žinią gali paversti nesantaikos detonatoriumi. Dėl to kartais tvarkos labui dabar net siūloma riboti laisvą žodį. Bet, mano įsitikinimu, tai būtų didelė klaida. Pagal šiemet atstovybę mūsų šalyje atidarančios organizacijos Freedom House laisvės indeksą Lietuva yra pasiekusi aukščiausią galimą įvertinimą [1 iš 7], ir aš labai nenorėčiau, kad nusiristume ir grįžtume ten, kur kadaise jau buvome.

Kad tai neįvyktų, nemaišykime tolerancijos su abejingumu. Juk tam, kad blogis triumfuotų, reikia visai nedaug, – kad geri žmonės nieko nedarytų [All that is necessary for the triumph of evil is that good men do nothing]. Ši sena Edmundo Berko mintis Holokausto, kitų tragiškų žmonijos patirčių ir iššūkių akivaizdoje yra kaip niekad svarbi.

Tolerancija ir laisvė – tai procesas, kurio tėkmei nepakanka gerų įstatymų. Reikia geros valios žmonių, kurie nori ir gali juos įgyvendinti. Džiugu, kad šią akimirką prieš savo akis matau tuos, kuriems rūpi, kurie nori ir kurie gali. Tai įrodo, kad šiandieninėje nepriklausomoje Lietuvoje kur kas daugiau laisvės ir vilties.

Bernardinai.lt

Rašyti komentarą gali tik prisijungę lankytojai. Prisijungti »
  • komentuoti
  • skaityti komentarus (1)
  • komentarų RSS
  • spausdinti

TOTALITARIZMAS IR TOLERANCIJA. IŠŠŪKIAI LAISVEI

REKOMENDUOJAME

Jovita Sandaitė

Paskutinės savaitės buvo visokios. Pilnos krūpčiojimų naktimis ir sutrikusio miego, liūdnų žinių ir pykčiu šiurpstančios odos. Nevilties ir mirties. Nežinios ir senkančio tikėjimo. Ir troškimo, kad viskas baigtųsi. 

Pirmasis pasaulinis karas

Minint Pirmojo pasaulinio karo pradžios šimtąsias metines, Laisvosios Europos radijo Balkanų tarnybos korespondentas Draganas Stavljaninas penkių įtakingų tą laikmetį tyrinėjančių istorikų paklausė apie šio tragiško įvykio priežastis ir galimas paraleles tarp tų metų įvykių ir to, kas mūsų pasaulyje vyksta šiandien.

Putinas

Kas yra blogiau? Prancūzija, siunčianti Rusijai laivą, kuris gali būti panaudotas prieš NATO sąjungininkes Baltijos ar Juodojoje jūroje? Ar Didžiosios Britanijos primygtinis noras naudotis teise plauti rusiškus pinigus per Londono finansines rinkas? 

Gaza

Ahmedas yra karo vaikas ir kartu viena šio karo aukų. Prabėgus dešimčiai dienų nuo gimimo, jis prarado savo tėtį, senelius ir namus. Jo mama nežino, kas liko iš šeimos namų. Ji atsimena tik dulkes ir dūmus, tačiau bando pamiršti ir tai.

Bernard Levy

Šio naujojo Lokerbio akivaizdoje galime klausti, ar mes Vakaruose tesugebėsime maldauti V. Putino suteikti „laisvą ir visišką“ priėjimą prie katastrofos vietos ir garantuoti „pilną bendradarbiavimą“ atgaunant palaikus?

Laisvės kovos rubrikos baneris sidebar