2014 m. spalio 26 d., sekmadienis

Audronis Ažubalis. Nepainiokime tolerancijos ir abejingumo

2011-11-16
Rubrikose: Visuomenė » Komentarai ir pokalbiai  Visuomenė » Atmintis 
Ažubalis

Evgenios Levin nuotrauka

Minint Tarptautinę tolerancijos dieną Vilniuje buvo surengta konferencija „Tolerancija ir totalitarizmas. Laisvės išbandymai“. Užsienio reikalų ministro kalba, kurią skelbiame, tapo šios konferencijos įžanga.

Lietuva ir jos sostinė Vilnius tolerancijos dieną pasitinka su dideliu įkvėpimu. Esame tolerancijos imperijos – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės – anūkai. Dar devynioliktame amžiuje, per antrąjį sukilimą prieš okupaciją, paklausus, „kas yra lietuvis?“, būdavo atsakoma: „tas, kas tiki laisve ir laikosi Statuto“. Statutinė Lietuva buvo unikalus religinės, politinės, etninės tolerancijos ir pakantumo židinys.

Deja, kaip ir daugelio kitų valstybių, mano šalies vėliau laukė istorijos spąstai ir totalitarizmo ašmenys. Nacizmas Lietuvoje paliko baisią žaizdą žmonijos istorijoje – Holokaustą. Čia vyko žydų genocidas. O ilgus sovietų okupacijos dešimtmečius iš atminties buvo trinami paskutiniai žydiškos Lietuvos [Lite] pėdsakai. Juos vėl atsekėme tik tada, kai Lietuvoje nustojo galioti cenzūra, o žmonės pradėjo sakyti tai, ką galvoja.

Atkūrus nepriklausomybę, Lietuvos parlamentas iš karto priėmė pareiškimą „Dėl žydų tautos genocido Lietuvoje hitlerinės okupacijos metais“. Nuo to laiko šia kraupia tema išleista daug mokslo knygų, tvarkomos Holokausto aukų atminimo vietos, įsteigtos muziejų ekspozicijos, rengiamos konferencijos ir viešos diskusijos. Bet svarbiausia mūsų pareiga – išgirsti ir įamžinti liudijimus tų žmonių, kurie patys išgyveno tragediją, bei padaryti viską, kad nežmoniška istorija nesikartotų.

Tiesa, kiekvienai kartai tenka nauji išbandymai. Kai šiandien laisvę siūloma mainyti į pigesnes dujas ir orveliško gyvulių ūkio pažadus, kyla klausimas, ar dėl to už mus aukojosi totalitarinio režimo kankiniai?

Kadaise Viktoras Petkus, jo kolegos Eitanas Finkelšteinas, Jadvyga Stanelytė, Antanas Terleckas, maskvietis Jurijus Orlovas,  Martas  Niklusas iš Talino, Vladimiras Drotas ir daugelis kitų bendraminčių drąsiai stojo šalia Andrejaus Sacharovo. Jie drąsiai liudijo Lietuvai ir pasauliui apie Sergejaus Kovaliovo teismo parodiją Vilniuje [1975]. Beje, tarp kitų kaltinimų Kovaliovui buvo „prisiūta“ byla ir už pogrindyje platintą „Katalikų Bažnyčios kroniką“. Lietuvoje tada visi suprato, ką reiškia rusiškas žodis „samizdat“...

Nežinau, kurie žmogaus teisių gynėjai tada buvo katalikai, o kurie – judėjai, stačiatikiai ar laisvamaniai. Bet tvirtai žinau, kad visus Lietuvos Helsinkio grupės narius [Viktorą Petkų, Karolį Garucką, Eitaną Finkelšteiną, Oną Lukauskaitę-Poškienę ir Tomą Venclovą] vienijo bendras siekis ginti pamatines žmogaus teises ir laisves. Bendrosios žmonijos vertybės yra tvaresnis sambūvio pagrindas už melagingas „tautų  draugystės“ deklaracijas sovietiniame „tautų kalėjime“. Mes tai žinojome ir dėl to laimėjome.

Šiandien, mokydami savo vaikus, kaip įveikti naujus laisvės išbandymus ir konflikto pagundas, neapsiribokim sausa vadovėlio eilute ir oficialia statistika. Geriau pasinaudokime tikrųjų laisvės gynėjų, tokių kaip Viktoras Petkus ar Nikolajus Medvedevas, patyrimu ir gyvais liudijimais. Juk tai ne išimtinai lietuvių, lenkų, žydų ar rusų, o visų mūsų bendra išsilaisvinimo istorija.

Neseniai prie Spaudos rūmų atidengėme Andrejaus Sacharovo atminimui skirtą suolelį. Padrąsinkime mokytojus čia ateiti su savo auklėtiniais, prisėsti ir atvirai kalbėtis apie tų laikų rezistenciją totalitarinei sistemai. Tai būtų simboliška: juk kadaise Maskvoje, Puškino skvere, protestuodami susėsdavo žmogaus teisių ir laisvės gynėjai. Gyvas tokių kaip ši istorijų atminimas yra puikiausia pilietinio ugdymo pamoka.  

Tolerancijos poreikis ypač aktualus šiandien, kada žaibiška informacijos sklaida kiekvieną žinią gali paversti nesantaikos detonatoriumi. Dėl to kartais tvarkos labui dabar net siūloma riboti laisvą žodį. Bet, mano įsitikinimu, tai būtų didelė klaida. Pagal šiemet atstovybę mūsų šalyje atidarančios organizacijos Freedom House laisvės indeksą Lietuva yra pasiekusi aukščiausią galimą įvertinimą [1 iš 7], ir aš labai nenorėčiau, kad nusiristume ir grįžtume ten, kur kadaise jau buvome.

Kad tai neįvyktų, nemaišykime tolerancijos su abejingumu. Juk tam, kad blogis triumfuotų, reikia visai nedaug, – kad geri žmonės nieko nedarytų [All that is necessary for the triumph of evil is that good men do nothing]. Ši sena Edmundo Berko mintis Holokausto, kitų tragiškų žmonijos patirčių ir iššūkių akivaizdoje yra kaip niekad svarbi.

Tolerancija ir laisvė – tai procesas, kurio tėkmei nepakanka gerų įstatymų. Reikia geros valios žmonių, kurie nori ir gali juos įgyvendinti. Džiugu, kad šią akimirką prieš savo akis matau tuos, kuriems rūpi, kurie nori ir kurie gali. Tai įrodo, kad šiandieninėje nepriklausomoje Lietuvoje kur kas daugiau laisvės ir vilties.

Bernardinai.lt

KOMENTARAI

Komentarai surikiuoti nuo naujausio iki seniausio (rodyti atvirkščiai)

DOMINYKAS 2011-11-18 10:29

Atrodo, kad lietuviškoji tolerancija daugiau primena pataikūniškumą, lankstymasį, savinieką ir abejingumą savo kalbai ir savo tautai. Žuvis pūva nuo galvos...

Rašyti komentarą gali tik prisijungę lankytojai. Prisijungti »
  • komentuoti
  • skaityti komentarus (1)
  • komentarų RSS
  • spausdinti

TOTALITARIZMAS IR TOLERANCIJA. IŠŠŪKIAI LAISVEI

RENGINIAI

REKOMENDUOJAME

Sveikas, gyvenime knyga

Bernardinai.lt vyr. redaktoriaus Andriaus Navicko ir kunigo Kęstučio Dvarecko knyga „Sveikas, gyvenime“ – tai dar 2012 m. išleistos knygos „Sutemos tirščiausios prieš aušrą“ tęsinys.

Filmo „Stiprusis angelas“ kadras

Vilniuje vyko XIV Lenkų kino savaitė. Jos metu buvo rodomas ir režisieriaus Wojcecho Smarzowskio filmas „Stiprusis angelas“ pagal rašytojo Jerzy Pilcho romaną. Savaitraštyje „Literatūra ir menas“ publikuotas Barbaros Hollender pokalbis su režisieiumi. 

Tora

„Mūsų muziejus nėra dar viena įstaiga, skirta kalbėti apie Holokaustą. Esame daugiau nei aukos. Mūsų muziejus kalba apie gyvenimą“, – „The New York Times“ teigė koncentracijos stovyklą išgyvenęs Sigmundas A. Rolatas. 

vaikai

Pagal statistiką, 54 proc. vyresnių nei 16 metų europiečių paauglių savaitėmis lindi internete, o 94 proc. vaikų reguliariai žiūri televizorių. Neurobiologas Geraldas Chuteris tyrinėja, kaip elektroninės komunikacijos priemonės veikia vaikų smegenų raidą.

Kenija

Vilnius ir Nairobis – labai skirtingi miestai. Tačiau jie kai kuo ir panašūs. Vilnius turi Kirtimus, Nairobis – Kiberą.

Laisvės kovos rubrikos baneris sidebar