Nuotrauka: Arvydo Stakės

Bronius Šablevičius – puikus, ilgametę patirtį turintis gamtininkas, biomedicinos mokslų daktaras, parengęs bei išleidęs nemažai knygų, iš jų ir knygelę „Sfinksai“ (2004 m.), kurioje su iliustracijomis aprašyti šie naktiniai drugiai. Sfinksai jau nuo vikšro stadijos išsiskiria neapsakomu puošnumu. Gamtininkas, pasakodamas apie savo profesijos pasirinkimą, atskleidžia, jog „jei tektų nors ir 10 gyvenimų gyventi, norėtų būti tik biologu“.

Drugiai – žavūs ir ypatingi gyviai. Kokiomis savybėmis iš kitų drugių išsiskiria sfinksų (sphingidae) šeima?

Sfinksai gerokai skiriasi nuo kitų drugių. Jie maitinasi nektaru, bet ant žiedų nenutupia, o siurbia nektarą kybodami ore, kaip tai daro kolibriai. Sfinksai skraido kitaip nei kiti drugiai – tiesiai ir greitai lyg lėktuvai. Jie ir migruoja kaip paukščiai. Iš Afrikos ar nuo Viduržemio jūros nulekia iki Kolos pusiasalio. Todėl ir Lietuvoje būna tokių svečių: oleandrinis, pietinis, ilgaliežuvis, vijoklinis, kaukolėtasis... Jei jie sudeda kiaušinėlių, vis tiek jų lėliukės negali iškęsti mūsų žiemos šalčių ir žūva.

Ar mūsų šalyje sfinksai plačiai paplitę? Kokios jų rūšys dažniausiai sutinkamos?

Lietuvoje iki šiol rasta 18 rūšių. Vietiniai sėkmingai žiemoja. Labai dažnai sutinkami: akiuotasis, pušinis, tuopinis, karpažolinis. Kartą 1 kv. m plotelyje, ant karpažolių radau 38 karpažolinio sfinkso vikšrus. Jie nepaprasto grožio: juodmargiai su raudona linija nugaroje. Nuostabiu puošnumu išsiskiria ir ligustrinio sfinkso vikšrai: šviesiai žali su baltomis ir violetinėmis juostomis šonuose.

Kokie esti pagrindiniai šių naktinių drugių mitybos objektai?

Sfinksai drugiai minta nektaru. Jie turi labai ilgus liežuvius vamzdelius. Įkiša liežuvėlį į gilią žiedo taurelę ir iš jos dugno išgeria nektarą. Kitiems vabzdžiams jis nepasiekiamas. O vikšrai graužia augalų lapus, o nuo jų ir gavę savo pavadinimus: liepinis, tuopinis, pušinis...

Kaip manote, dėl kokių priežasčių vis dar atsiranda tokių žmonių, kurie, leisdami laiką gamtoje ir susidūrę su drugelių vikšrais, pastaruosius naikina ?

Gamtos nesuprantantiems žmonėms net gražiausi sfinksų vikšrai yra tik „baisios kirmėlės“. Net nesupranta, kad iš jų gimsta puošnūs ir niekam nežalingi drugiai.

Ar sutinkate su J. V. Goethe‘s teiginiu, kad „gamta – vienintelė knyga, kurios kiekvienas puslapis prasmingas“?

Žinoma. Kiekvienas gyvas organizmas negyvena atskirai nuo visų kitų. Jų visuma sudaro įvairias tarpusavio sistemas. Todėl kiekvienas gamtos kampelis („puslapis“) yra prasmingas.

Kur įprastai žiemoja sfinksai?

Žiemoja dirvoje ar po miško samanomis, lėliukių stadijoje – po lapais. Kietas lėliukės šarvas juos apsaugo nuo žudančių veiksnių. Vėlų pavasarį šiek tiek judėdamos jos pakyla į paviršių. Jose jau būna susiformavę suaugę drugiai. Belieka atsidaryti lėliukės dangtelį ir drugiai išropoja į laisvę.

Galbūt galėtumėte papasakoti kokį nors atmintyje įstrigusį įvykį, nutikusį gaudant drugius kolekcijai?

Turėjau nedidelį sfinksų rinkinį, o kolekcijos nesudariau. Kartą radau nežinomo sfinkso vikšrą, vėliau 2002 m. radau visą jų grupę. Tai buvo nakvišinių sfinksų vietinė populiacija, pirmą kartą atrasta Lietuvoje. Nepamirštami įspūdžiai likę iš tų metų, kai sfinksus auginau namie. Vikšrus maitindavau stiklainiuose iki lėliukių stadijos. Rudenį ir žiemą kambary imdavo išsiperėti drugiai ir burgzdami skraidyti aplink lempas. Bet eksperimentų viršūnėje lieka, aišku, kaukolėtųjų sfinksų auginimas. Kolega padovanojo du mažutyčius vikšrelius – „kirmėlaites“. Jie rasti ant bulvių lapų, todėl įtariau, kad tai bus JIE. Auginau ant bulvių puokštės, ją įmerkęs vazoje. Vikšrų puošnumas nenusakomas: geltonos ir violetinės spalvų. Tačiau išsiritę drugiai sumušė visus grožio ir dydžių rekordus... Tą galima pajusti net žiūrint į nuotrauką.

Kai kurios sfinksų šeimos rūšys turi įdomių ypatybių. Pavyzdžiui, kaukolėtasis sfinksas (acherontia atropos) išgąsdintas ar neatsargiai sujudintas nemaloniai sucypia. Dėl ko jis taip elgiasi?

Kaukolėtasis sfinksas balsą išgauna labai sudėtingu būdu ir skleidžia pavojaus metu. Balsas skirtas atbaidyti smulkius paukštelius, šikšnosparnius ir galbūt bites, kai drugys braunasi per jų tarpą į avilį (jis ten ieško atsigerti medaus).

Sakoma, jog dėl globalinio atšilimo Lietuvoje kai kurios drugelių rūšys ėmė nykti ir atsirado naujų. Kokia Jūsų nuomonė?

Tikrai atsiranda naujų rūšių iš pietinių Europos regionų: ilgaliežuvis, pietinis, kaukolėtasis sfinksai, dabar iš naujo reikia ieškoti oleandrinio sfinkso vikšrų ant oleandro krūmelių, auginamų prie namų, vazonuose. Lietuvoje smarkiai išplito vijoklinis sfinksas, iki šiol buvęs labai retas. Štai naujas pavyzdys: šiais metais kaukolėtojo sfinkso vikšrų ant bulvių rado Kretingos rajone, Kartenoje.

Kokių priemonių patartumėte imtis tam, kad būtų kaip įmanoma geriau apsaugotos šių įstabių drugių populiacijos?

Specialių apsaugos priemonių nėra ir nereikia. Svarbiausia – nenaikinti stambių vikšrų su ryškiu ragu uodegėlėje. Tai būsimi sfinksų drugiai. Sfinksai nekenkia nei daržo, nei sodo ar miško kultūroms.

Klausimas pabaigai. Kaip susidomėjote būtent biologijos mokslu?

Teko išgyventi stiprų gyvenimo lūžį. Baigęs istorijos studijas VU ir ėmęs dirbti, supratau, kad tai – ne man... Po 2,5 metų „kybojimo ore“ nušvito, kad vėl galiu studijuoti, šį kartą – biologiją. Įdomu, tokia mintis kilo staiga, nukrito lyg obuolys ant galvos. Iki to momento apie biologiją, kaip specialybę, neleido galvoti jau turimas diplomas. Tiesiog buvau paskendęs svarstymuose, ką man toliau daryti gyvenime, bet nerasdavau išeities. Ir štai idėja apie biologiją suteikė daug energijos ir noro gyventi. Po pusmečio jau buvau studentas... Biologijos sritis, pasirodo, yra vienintelė mano gyvenimo niša. Vaikystėje bėgdavau į mišką grybauti ir, pamenu, basas rinkdavau raudonikius tarp besišildančių gyvačių. Jokių baimių nejaučiau. Stebuklas, kad nė viena neįkirto... Vėliau eidavau klausytis pavasarinio paukščių choro miške, nors net kikilio giesmelės neskirdavau.

Kalbėjosi Donata Stancelytė