Galima pavydėti žmogui, turinčiam įgūdžių lengvai pasinerti į tekstą. Džiaugtis kito kūrybiškumu, žodžio lengvumu, vaizduotės žaismu. Ir sugebėti ištirpti. O užvertus knygą ar tiesiog atitraukus žvilgsnį – kalbinti kūrinio herojus, patarti jiems, ar pačiam klausti išmintingo herojaus patarimo. Kartais – imti ir įkurdinti vaizduotėje juos į kitą aplinką, kitaip pasukti siužetą, kad nereikėtų taip krūpčioti širdelei, herojaus patirtą netiesą apmąstant iš naujo. Ir įsibėgėja vaizduotė, žiūrėk, ir herojus vis daugiau panašumo su savimi įgauna, jis vis drąsiau elgiasi, vis daugiau kliūčių įveikia.

Terapijos istorinės šaknys

Tai būdinga ne tik pasakų klausantiems ar jas skaitantiems vaikams. Panašus mechanizmas susiklosto visiems, sugebantiems empatiškai įsijausti į tekstą. Šį efektą pastebėjo JAV bibliotekininkai, teikę knygas Pirmojo pasaulinio karo traumas besigydantiems kareiviams. Buvo pastebėta, kad skaitymas teigiamai veikia sveikimo procesą. Laikotarpiu tarp dviejų pasaulinių karų JAV bibliotekininkų draugija gana intensyviai diskutavo apie tai, net įkūrė biblioterapijos sekciją Amerikos bibliotekų asociacijoje (American Library Association).

JAV ir D. Britanijoje jau XX amžiaus pradžioje žinomi biblioterapijos taikymo atvejai prieglaudose, kur patekusiems gydytojai ne tik suteikdavo būtiniausią fizinio saugumo priebėgą, bet ir paskatindavo skaityti arba rengdavo garsinio skaitymo valandėles (nes ne visi prieglaudų gyventojai buvo ganėtinai raštingi, kad galėtų savarankiškai pasinaudoti dalijamomis knygomis). Pastebėta, kad tai teigiamai veikdavo žmones, nes jiems reikalinga ne tik pastogė, bet ir paguodos žodis, vilties kibirkštėlė, tiesiog minčių praskaidrinimas, galvojant apie kitus, ir jų  pačių likimus. Tokią galimybę suteikia knygų skaitymas.

Tuomet, kai sugebėjimas pažadinti rašto simboliuose užkoduotas prasmes, buvo nedaugeliui prieinama vertybė, pareiga saugoti raštus teikė didelių privilegijų. Šių laikų informacijos gausa ir medijų apsuptis kelia kitas užduotis.

Technologijų amžius kelia naujų iššūkių

Gyvename informacijos technologijų amžiuje, visi esame raštingi. Ir raštingumas įgyja papildomų prasmių. Mokslininkai kalba apie informacinį raštingumą, kurio esmė – sugebėti atsirinkti tinkamą, geros kokybės informaciją. Mokslininkai kalba ir apie medijų raštingumą, kurio prasmė – sugebėti kritiškai priimti jų perteikiamą informaciją.  

Šiandien kova vyksta ne dėl informacijos, o dėl dėmesio jai. Ir nugali toje kovoje stipriausieji – kas garsiausia rėkia, kas dažniausiai kartoja, kas labiau sudirgina jusles. Ar ne laikas pagalvoti, kaip nuo rėkiančios informacijos apsisaugoti? Kurie tekstai gali padėti sielai, o kurie – tik jaudrinti jusles ir sudrumsti ramybę? Kokie tekstai gali padėti, ieškančiam atgaivos, sielos ramybės?

Pagelbėti, ieškant atsakymų į šiuos klausimus, galėtų biblioterapija. Kaip būdas atsirinkti konkrečiam asmeniui galinčią pagelbėti, turinčią išminties ir vilties informaciją. Kaip priemonė, vystanti sugebėjimus perskaityti tekstą – ne prabėgomis sekant siužetą, o giliai išjaučiant situacijas, apie tai diskutuojant, apmąstant herojų mintis ir veiksmus, jų pasekmes ir kt.

Biblioterapija – dvi sąvokas apimantis žodis. Biblio – knyga, o terapija gali būti suvokiama ne tik kaip gydymas, bet ir kaip globa, rūpinimasis artimuoju. Jeigu gydyti gali tik medikai, tai rūpintis artimuoju, teikti jam rekomendacijas (ar paprasčiausiai pasikalbėti) gali (o gal turi?) daugelis. Draugai, bičiuliai, socialines paslaugas teikiantys asmenys, bibliotekininkai ir kiti, turintys įgūdžių dirbti su medijomis, įsigilinti ir suvokti tekstus, dalintis mintimis, skatinti mąstyti ir ieškoti alternatyvių sprendimų sudėtingose situacijose... Kaip ir paraginti skaitytojus pamatyti ne tik populiarias knygas. Nes populiarios – ne visada išmintingos, vilties ir išminties suteikiančios knygos. Daug dažniau komerciškai sėkmingos knygos nukreiptos į primityvių juslių, aistrų ir emocijų sužadinimą.

Biblioterapijos rūšys

Labiausiai paplitusi – edukacinė biblioterapija. Jos tikslas – asmenybės vystymasis, gilesnio pasaulio ir savęs suvokimo skatinimas, skaitant konkrečiu atveju tinkamus tekstus. Ši biblioterapijos rūšis labiausiai paplitusi bibliotekose. Tiesa, ji dažniausiai nėra tikslingai teikiama paslauga (nors yra išimčių, viena iš jų – Didžiosios Britanijos viešosiose bibliotekose vykdomas projektas, paremtas bendradarbiavimu tarp sveikatos institucijų ir viešųjų bibliotekų. Jo pagrindu gydytojai rekomenduoja pacientams apsilankyti bibliotekose ir paskaityti sveiką gyvenimo būdą propaguojančią literatūrą).

Dažniausiai edukacinė biblioterapija vyksta atsitiktiniu, neįvardytu būdu, kai skaitytojai pasikalba su bibliotekininku, prašo ir gauna rekomendacijų skaitymui. Kartais laisvoje diskusijoje aptaria perskaitytas knygas. Gana dažnai tai susiję su įvairių asmens problemų išgyvenimu, kai perskaitytos knygos padeda kitaip pamatyti problemą, praplėsti galimų sprendimų variantus ar tiesiog nusiraminti. Dažnas tiesiogiai su skaitytojais dirbantis bibliotekininkas patvirtina, kad panašios situacijos gana paplitusios.

Biblioterapija remiasi ne tik skaitomu tekstu, bet ir diskusija apie jį. Gaudamas dideles vienakryptės informacijos dozes per mus supančias medijas, asmuo jaučia poreikį pasidalinti gauta informacija. Formuluodamas ir išreikšdamas savo mintis, išgirsdamas pašnekovų reakcijas į jas, žmogus geriau suvokia save, savo poelgius, geriau pamato elgesio alternatyvas. Organizuoti diskusijas perskaitytų tekstų pagrindu turi patirties bibliotekose veikiantys skaitytojų klubai. Lietuvoje yra bibliotekų, kuriose  tikslingai vedami biblioterapijos užsiėmimai grupėse.

Biblioterapija kaip galima paslauga bibiotekoje

Straipsnio autorės 2011 metų kovo mėnesį atliktas tyrimas parodė, kad 45 procentai Lietuvos viešųjų bibliotekų savo veikloje identifikuoja bent vieną iš paslaugų grupių, priskiriamų biblioterapijai.

Jomis įvardytos šios veiklos: 1) biblioterapinės literatūros sąrašų sudarymas; 2) bendradarbiavimas su vietos sveikatos institucijomis, teikiant prieigą prie sveiką gyvenseną skatinančios informacijos; 3) bendradarbiavimas su vietos socialinėmis tarnybomis, kooperuotai teikiant su skaitymu susijusias paslaugas; 4) neįvardytų, atsitiktinių atvejų biblioterapija; 5) biblioterapijos užsiėmimai tikslingai organizuotose skaitytojų grupėse.

Nemaža dalis tyrime dalyvavusių bibliotekų atstovų nurodo nesuinteresuotumą šia veikla. Bibliotekose tebevykstančios technologinės pertvarkos labiau orientuotos į informacijos prieigos plėtrą ir skatinimą. Tai reikalinga ir neginčytinai svarbu. Tačiau visais bibliotekos institucijos gyvavimo laikais (o tai siekia jau daugiau nei 30 amžių) bibliotekose žmonės ieškojo sukauptos tekstuose išminties. O gilinimasis į išmintingą tekstą dažnu atveju turi biblioterapijos aspektų.

Klaipėdos universiteto Informologijos studijų programos studentai vieną semestrą studijuoja biblioterapiją, kaip galimą paslaugą bibliotekose. Studentai gilinasi ir praktiškai išbando giluminio (empatinio) skaitymo būdą, sudaro biblioterapinės literatūros sąrašus, taiko veikloje kūrybinius darbo su tekstu metodus, kuriuos galima panaudoti biblioterapiniais tikslais. Norėtųsi, kad įgytos žinios pasklistų, būtų vystomos ir kūrybingai naudojamos. Net ir tuo atveju, jei biblioterapija nebus įvardyta kaip bibliotekos paslauga, o išliks tik kaip atsitiktiniai atvejai, kuriuos taiko su skaitytojais tiesiogiai kontaktuojantys bibliotekininkai. Norėtųsi tikėti, kad išliks skaitytojų, kurie bibliotekose ieškos išminties ir apie perskaitytas knygas norės padiskutuoti.