Kauno J. Urbšio katalikiškos vidurinės mokyklos direktorius Paulius Martinaitis dalijasi mintimis apie dabartinę valstybės remiamų katalikiškų mokyklų situaciją, vykstant Švietimo įstatymo reformoms.

Lietuvoje per 20 Nepriklausomybės metų įsikūrė ne viena katalikiška mokykla. Dauguma jų – Kaune. Kokia yra šių mokyklų specifika?

Katalikiškos mokyklos pradžia Lietuvoje sutampa apskritai su mokyklos pradžia – turiu omenyje XIV amžių, Lietuvos krikštą, nes pirmosios mokyklos buvo steigiamos prie bažnyčių. Tarybiniais metais, savaime suprantama, jų neliko nė pėdsako, o šiuo metu, mano galva, vyksta gana keistas reiškinys. Nepriklausomybės pradžioje, kai viskas buvo atkuriama: spauda, organizacijos, institucijos, iš katalikiškų mokyklų atsikūrė tik Telšių Vyskupo Vincento Borisevičiaus vidurinė mokykla (vėliau tapusi gimnazija), jėzuitų gimnazijos Vilniuje bei Kaune, vėliau pranciškonų Kretingoje.

Pasaulyje valstybės išlaikomų katalikiškų mokyklų yra be galo daug, skaičiuojama apie 40 milijonų mokinių. Savaime suprantama, jose mokosi ne vien katalikai, bet visi, kuriems priimtinas toks ugdymo modelis, net ir išpažįstantys kitas religijas.

Pastaruoju metu Lietuvoje susiduriame su įdomiu reiškiniu. Vienu metu buvo nuspręsta, jog katalikiška vidurinė mokykla, tai yra, viešoji įstaiga, kurios steigėjai yra savivaldybė ir vyskupija, gali pasirinkti mokyklos tipą. Pradėjus mokslo reformą, Švietimo įstatymas leido „savito ugdymo“ mokykloms išlaikyti savo vientisumą, ilgąją gimnaziją nuo 1 iki 12 klasės. Tai yra joms buvo neprivaloma mokyklą dalinti į pradinę (1–4 klasė), pagrindinę ar progimnaziją (5–8 klasė) ir gimnaziją (9–12 klasė). Tokios mokyklos iki šiol populiarios, nepaisant ministerijos pastangų jas naikinti.

Įstatyme kol kas yra įvardijamos keturios tokios „savito ugdymo“ sistemos: tai – Valdorfo, Montessori, Suzuki ir jėzuitų. Po šio įstatymo stogu patenka ir katalikiškos mokyklos, tačiau jų savitumą apibrėžiančią sistemą dar reikia parengti. Katalikiškų mokyklų asociacija bei Švietimo ir mokslo ministerija rengia atskirus dokumentų projektus, kurių pagrindu bus bandoma apibrėžti bendrą modelį.

Kaune, kilus diskusijoms dėl galimybių tapti „savitomis mokyklomis“, įsisteigė penkios viešosios įstaigos: Šv. Mato, mūsų J. Urbšio, „Vyturio“, „Ąžuolo“ ir Julijanavos katalikiška vidurinė mokykla. Vėliau viešosios įstaigos nebuvo steigiamos, bet į savo pavadinimą žodį „katalikiškos“ įsimetė Aleksandro Stulginskio, Jono ir Petro Vileišių, S. Lozoraičio vidurinės mokyklos. Sargėnų mokykla pasivadino ne katalikiška, o Šv. Kazimiero mokykla.

Visuomenėje pasigirdo kritika, kad toks vajus nėra nuoširdus, jog taip siekiama pasinaudoti įstatymo teikiamomis privilegijomis: išlaikyti pinigus ir vientisą vidurinę mokyklą, netampant pagrindine mokykla ar gimnazija, išlaikant visas klases vienoje mokykloje.

Švietimo įstatyme yra garsusis 41 straipsnis, kuriame įrašyta, jog ilgąją gimnaziją gali išlaikyti savito ugdymo sistemos, pakraščio mokyklos, pasienio zonos ir pan. Tarp kitų galimybių buvo įrašyta ir konfesinė mokykla. Visi parlamentarai tam pritarė. Kai Seime vyko Švietimo įstatymo svarstymas, prie šio straipsnio Seimo pirmininkė net nesustojo. Tuo metu aktualesnis buvo lenkų klausimas ir panašūs dalykai.

Mes, žinoma, džiaugėmės. Tačiau vėliau pastebėjome, kad įstatymo redakcija buvo pakeista Seimo komitete, kuriam vadovauja konservatorius Valentinas Stundys. Žodis „konfesinė“ buvo išmestas. Šiuo metu ilgajai gimnazijai užtvirtinti įstatyme yra likęs terminas „savito ugdymo“ mokykla. Tikriausiai turėtume manyti, kad katalikiškas ugdymas yra savitas ugdymas.

Šiuo metu privilegijos nebeliko, tačiau katalikiškos mokyklos išliko ir negalvoja to žodžio nusikabinti. Ministerijai tai kliūva, nors pavadinimus suteikia miestų savivaldybės. Ministro įsakyme dėl pavadinimo rašymo yra du reikalavimai: pavadinime turi būti reikšminis žodis, pavyzdžiui, „darbo“, „jaunimo“, bet pavadinime negali būti deklaruojama dėstoma tikyba. Kyla klausimas, ar žodis „katalikiška“ yra reikšminis žodis ar nurodo tik dėstomą tikybą. Aš sakyčiau taip, katalikų tikyba dėstoma beveik kiekvienoje Lietuvos mokykloje, o pavadinime šis žodis yra reikšminis, nes nušviečia visą mokyklos gyvenimą, ugdymo gaires ir vertybes.

Dabar išeina, kad mūsų steigėjas yra Kauno miesto savivaldybė kartu su arkivyskupija, tačiau mes negalime vadintis katalikiška vidurine mokykla.

Jūs norėtumėte išlaikyti savo mokyklos vientisumą?

Žinoma. Per tuos dešimt metų mes vis kėlėme mintį, kad būtų leidžiama pasirinkti: kam patinka „sukapota“ mokykla, prašom, o kam nepatinka – leiskite jiems toliau mokytis.

Kitas atvejis – gimnazija ir progimnazija, pavyzdžiui, galėtų būti „po vienu stogu“. Tai priklauso nuo savivaldybės. Jei sukuriamas mokyklų tinklas, stipriai susidraugauja dvi mokyklos, turinčios bendrą ugdymo spalvą, tai būtų puikus sprendimas, ypač jei dar ir teritoriškai jos netoli. Tačiau tą draugystę reikia sukurti, nes ligi šiol mokyklos buvo tarsi atskiros kunigaikštystės.

Kaunas ligi šiol saugojo katalikiškas mokyklas, bet atėjus naujai valdžiai buvo išsakytas siekis visas jas suvienodinti: kas ketveri metai trumpinama, kol bus atskirta pradinė mokykla, progimnazija ir gimnazija. Jei medį kas ketverius metus persodintumėte, ar jam tai būtų labai sveika?

Pavyzdžiui, mes vieninteliai Lietuvoje turime gana gerai veikiantį veiksmingo mąstymo centrą, kuris sulaukė paties įkūrėjo Eduardo de Bono pripažinimo. Be kitos veiklos, darome tyrimą, kaip vaikų raidą veikia ugdymas menu. Jau 11 metų jungiama dramos, muzikos ir dailės raiška, ugdant vaikų kūrybiškumą. Visa tai, pavyzdžiui, nutrūksta, jeigu mokykla suskaidoma, juk čia reikalingas tęstinumas.

Taigi miestas turėtų apsispręsti, ar jam reikia tokios mokyklos, ar ne?

Kokia yra mokyklos suskaidymo į tris atskiras pakopas prasmė? Finansų taupymas? Ugdymo proceso privalumai?

Sutaupyti tikrai nepavyks. Ministerija labai nori tokios sistemos, teigdama, esą taip galima labiau specializuoti mokymo procesą. Mokytojas turės ne vieną penktą klasę, bet, pavyzdžiui, penkias. Štai neseniai kalbėjau su vienu ministerijos darbuotoju, kuris man aiškino tokios mokyklos privalumus. Jis yra puikus istorijos mokytojas, tad man sako: „Rausiausi sekmadienį tarp knygų ir radau tokį įdomų faktą – kaip buvo kaustomas Napoleono žirgas. Be galo įdomi informacija, kurią tik ir nešk į klasę! Bet jeigu turėčiau tik vieną penktą klasę, neturėčiau laiko tokių faktų paieškai.“

Aš atsakiau, kad mums, deja, tenka susidurti su vaikais, kurie nežino, kas tas Napoleonas. Tam tikro mentaliteto, kultūrinio lygio vaikais, kuriems tęstinumas yra geriausia forma: šeimos nėra, motina ir tėvas kažkur „nuplevenę“, tėvas gal nuolat geria, o motina – kokia slaugutė ir dirba penkiuose darbuose, kad išmaitintų vaikus. Neretai vaikus prižiūri giminaitė, nes tėvai – Airijoj... Tęstinumas jiems yra svarbi vertybė.

Kitas dalykas, atsisakant tęstinumo, paneigiama bendruomenė kaip ugdymo veiksnys. Kaip tik ministerijoje neseniai apie tai kalbėjome, kad bendruomenės svarba yra ugdymo klasikos dalykas. Pavyzdys ugdo, bendruomenė ugdo – to nepaneigsi. Gerai, jei vaikas turi šeimą, kurios ir šaldytuvas pilnas, virtuvė šilta, tad viskas puiku. Priešingu atveju...

Katalikiškas ugdymas bendruomeniškumą įprasmina pačiomis aukščiausiomis vertybėmis. Pati Bažnyčia juk yra bendruomenė, parapija yra bendruomenė.

Kauno J. Urbšio katalikiškos vidurinės mokyklos direktorius Paulius Martinaitis

Kokia jūsų mokyklos istorija? Kada ji tapo katalikiška?

Mokykla gyvuoja jau 40 metų. Eilinė „stroibato“, tai yra karinio dalinio pastatyta mokykla, kurioje sovietmečiu buvo sustiprinta rusų kalba. Stovi ji didžiųjų įmonių rajone, aplink blokiniai namai, kuriuose kadaise sukelti išeiviai iš nukeliamų sodybų. Kai kartais į mokyklą ateina seneliai, matyti, kokios taurios dvasios žmonės. Dauguma tėvų – darbininkai. Kai 1994 metais pradėjau direktoriauti, situacija buvo labai liūdna: dauguma jų buvo bedarbiai, be jokių dvasinių ir materialinių išteklių, daug kas į Lenkijos turgų važinėjo. Dabar situacija visai kita. Iškart pradėjome kryptingą meninį ugdymą – mano siekis buvo sujudinti, kad kas nors pradėtų dygti, o paskui žiūrėsim, ką auginti. Taip ir nutiko: dabar turim meninį ugdymą ir stiprią anglų kalbą. Puikūs mokytojai, kurie dirba su vaikais nuo 2 iki 12 klasės, ir tas tęstinumas duoda rezultatų.

Šiuo metu mokosi 1100 moksleivių. Pusė mokinių ateina ne iš mūsų rajono, tai irgi iškalbingas faktas.

Mokytojų kolektyvas visada buvo aukštos dvasinės kultūros. Tad, kai atsirado galimybė, ypač, kai kilo grėsmė mokyklos vientisumui, pagalvojome, kodėl mes negalime tapti katalikiška mokykla, juk turime potencialą? Pasikalbėjau su kiekvienu mokytoju, – tai iš 100 tik 2 suabejojo, nes nebuvo tikri, ar gerai jausis, tačiau ir iki šiol dirba pas mus. Štai jau treji metai, kai mokykla oficialiai paskelbta katalikiška.

Katalikiška mokykla pabrėžia bendruomeniškumą, asmens vertę, tačiau tuo pasižymi ir kitos aukštus kriterijus sau keliančios mokyklos.

Šis jūsų pastebėjimas yra pagrindinis mums keliamas klausimas. Be abejo, mes esame tokie pat žmonės, kaip visi kiti. Savo darbe remiamės Bažnyčios katalikiško ugdymo gairėmis, kuriose nurodyti du pagrindiniai bruožai: pirmiausia – tarpusavio santykiai; antra – tikėjimo ir kultūros sintezė. Tai gali išreikšti bet kas, tačiau katalikiška mokykla tikrai deda tokius akcentus.

Kad mūsų mokykla tampa katalikiška, man pasakė mūsų valytoja – ūkvedė paskyrė į mano kabinetą pačią energingiausią. Kol aš išimu raktus iš kišenės jai palikti ant stalo prieš išeidamas, kad nesipainiočiau, ji spėja man visokius skundus išdėstyti: kokia klasė koridoriaus sieną išterliojo, kokie berniukai žaidė su kamuoliu ir kas ten nutiko, koks ilgšis „šildėsi“ cigarete – žodžiu, „mokytojai nieko nežiūri“. Pernai rugsėjį vėl ruošiuosi kuo skubiau pasišalinti, kad mažiau girdėčiau tų dejonių, o ji mano didžiulei nuostabai sako: „Tenka pasakyti, kad mokykla stipriai pasikeitė. Seniai kokia siena buvo išterliota...“ (juokiasi).

Nors bendruomeniškumas sunkiai apibrėžiamas kokiais nors rodikliais, bet, mano manymu, galima juos vis dėlto kažkaip išgryninti. Štai jeigu mūsų mokyklos egzaminų vidurkis aukštesnis už Kauno miesto vidurkį, tai viena iš pasekmių. Kasmet keturi penki mūsų abiturientai be korepetitorių, kurie brangiai kainuoja, įstoja į prestižines specialybes: teisę, mediciną ir pan. Tai irgi lemia teigiamas mokyklos mikroklimatas.

Jokiu būdu neakcentuoju religinių simbolių, nors, be abejo, nesu nusistatęs prieš juos, tačiau yra skirtumas, kokie jie. Pavyzdžiui, mūsų koplyčios langus puošia mergaičių dailės egzamino darbai – iš mokytojo pasiūlytų tematikų pasirinko liaudies meną. Kitos išpiešė didžiulį pano mokyklos koridoriuje – tai yra daug vertingiau, nei būčiau pasamdęs profesionalus...

Klasės auklėtojos inicijuoja religinio simbolio pakabinimą klasėje, aš tarpininkauju, kad būtų kiek galima meniškesnis, kad būtų išvengiama kičo. Kryžius nėra populiarus, nes per daug stiprus simbolis, žmonės nesijaučia jo verti, vyrauja Dievo Motina, angelai, Rūpintojėlis. Buvo būgštavimų, kad mokiniai simbolius išjuoks, nukabins, tačiau ligi šiol jie ramiai sau kabo.

Mišios vyksta kartą per mėnesį mūsų koplyčioje, o per didžiąsias šventes einame į Gerojo ganytojo parapijos bažnyčią. Tenka eiti dviem pamainomis. Pirmą kartą maniau, kad zakristijonas infarktą gaus, pamatęs tokią kompaniją. Vaikams automatiškai suveikė kompleksas: „Aš ne mokykloj“... Vieno itin „pasižymėjusio“ kitą dieną paklausiau: „Gal tu pirmąsyk bažnyčioj buvai, kad taip elgeisi? Tas atsakė, jog ne, kad eina beveik kas sekmadienį, bet su tėvais, su kaimynais… Dabar, po viso šio laiko, Mišios su bendraklasiais, man atrodo, tapo jiems labai normaliu dalyku. Aišku, nežinau, kas ten viduje dedasi, bet manyčiau, kad kažkas yra...

Kokia sielovada vykdoma mokykloje?

Manau, kad mūsų sielovados planas gana aukšto lygio, nenusileidžiantis jėzuitų gimnazijai. Pavyzdžiui, lituanistai pasiūlė kartą per mėnesį Šv. Rašto skaitymus. Tikybos mokytoja, dirbanti Gyvenimo ir Tikėjimo institute veda juos labai įdomiai, taiko labai gražią metodiką.

Pakviečiame į rekolekcijas, – pavyzdžiui, vaikus į „Kairos“, kurios stebuklus daro. Vienas moksleivis sakė: „Nuvažiuosiu, gerai, nes įskaitą gausiu, bet, žinokit, jūs manęs nepakeisit“... „Gerai, nieko mes tavęs nekeisim“, – sakiau. O kai grįžo...(juokiasi)

Mokytojams taip pat pradedame nuo „Kairos“, o vėliau siūlomas kitokio pobūdžio ugdymas. Per trejus metus 12,5 % mokytojų nerado galimybės dalyvauti jose. Aš, žinoma, palieku jiems laisvę, tik vis keliu klausimą apie jų asmeninį augimą: ar sustabarėjęs mokytojas gali auginti jauną žmogų?

Kokiu kriterijumi vadovaujatės atrinkdami mokytojus?

Galiu pasakyti, kad per 17 darbo metų įgudau. Iš pradžių kviesdavausi psichologę, kitus pagalbininkus, bet dabar matau, kad svarbiausia yra mokytojo pašaukimas – iš pokalbio tai matyti. Jį sunku apibūdinti žodžiais, nes tai labiau nuojautos dalykas. Pirmiausia, žinoma, svarbus žmogaus požiūris į vaiką. Dažnai užduodu tokį suktą klausimą: „Jeigu sutartume dėl darbo, jums tikriausiai tektų tokia 7b. Ten yra kokie trys mokiniai, dirbantys pagal adaptuotą programą, kiti – su socialinės rizikos veiksniais, jums socialinė pedagogė, žinoma, padėtų...“ Atsakymas į šį klausimą viską ir parodo: kaip mokytojas žiūri į tuos „liurbius“ ir „murzius“.

O kokio požiūrio Jūs tikėtumėtės iš mokytojo?

Viltingo. Į tokius vaikus dera žvelgti viltingai. Štai, pavyzdžiui, paskelbėme, kad ieškome technologijų mokytojo. Prisistatė 18 kandidatų: atsiuntė sertifikatų, viena mokytoja baigus Liuveno universitetą, diplominis darbas apie socialinę riziką ar pan. Tačiau būtent ji iškart „supasavo“... Neturėjau daug laiko pasikalbėti su kiekvienu kandidatu, tad pavedžiau vienai vyresnei technologijų mokytojai: „Ką išsirinksite, tą ir turėsite.“ Atrinko ji Aurimą: ką tik baigęs universitetą, jokių sertifikatų... Į mano nuostabą mokytoja atsakė: „Man atrodo, kad jis doras žmogus“, ir atrodo, kad neprašovė. Dabar jis baigia pedagogikos mokslus, kuria ateitininkų grupelę, paėmė problemišką klasę, su kuria kuo puikiausiai susitvarkė, nes tiesiog pradėjo būti kartu su vaikais.

Kas dar svarbu mokytojui greta pašaukimo?

Visa kita yra išmokstama: metodikos, priemonės, žinios... O pašaukimo neišmoksi. Sėdėdamas „Bernardinai.lt“ redakcijoje galiu pasakyti retai mano išsakoma įsitikinimą, kad patys geriausi yra sąmoningai tikintys mokytojai. Krikščioniškoji antropologija, kuri iš esmės yra ta taip nuvalkiota ir paniekinamą atspalvį įgijusi artimo meilė, yra svarbiausias dalykas. Meilės kalbą supranta visi.

Asmeninės savybės taip pat svarbu, bet jos yra pašaukimo dalis. Yra savybių, kurios tiesiog nesiderina su pašaukimu: pavyzdžiui, mokytojo puikavimasis prieš mokinius. Tokia gali būti ir tikybos mokytoja, kas sekmadienį vaikštanti į bažnyčią... Neretai mokytojai labiau skiria dėmesį vaikams „geriečiams“, jų tėvams, o tuos nepatogius vaikus tiesiog ignoruoja.

Kaip sprendžiate mokytojų tikėjimo klausimą? Ar religinė praktika pageidautina?

Būtų labai gerai, jei mokytojai būtų tikintys, bet jokio panašaus cenzo nesame įvedę. Ir kaip būtų galima patikrinti tikėjimo stiprumą?

Yra Teisingumo ministerijos pažyma, kad katalikiškos biudžetinės mokyklos turi būti pasaulietinės, tai yra turi būti užtikrintas pasaulietinis ugdymo turinys, tolerantiškumas ir prieinamumas visų tikėjimų ir netikintiems asmenims, personalui neturi būti keliami reikalavimai, susiję su tikybos išpažinimu ir panašiai.

Religinė praktika labai daug duoda žmogui, jeigu ji yra ne tradicinė, o sąmoninga. Kai pasirinkome žengti katalikiškos mokyklos link, mano duomenimis, bažnyčią lankė 3 mokytojai. Dabar tas skaičius artėja prie 10 iš 100. Gal kažko nežinau, bet ir neklausiu. Kartą vyko mokytojų rekolekcijos Guronyse, kuriose dalyvavo mūsų kapelionas kun. Pedro Pichas, kun. Kęstutis Kėvalas, ses. Liucija Grybaitė. Rekolekcijų pabaigoje pietus teko atidėti tris kartus, nes asmeniniai pokalbiai su kunigu, kuriems buvome paskyrę valandą, užsitęsė tris valandas.

Arkivyskupijos vaidmuo – šefuoti dvasinį ugdymą. Pavyzdžiui, mums arkivyskupas Sigitas Tamkevičius pasiūlė puikų kapelioną, Navaros universitete teisę baigusį kunigą, kuris priklauso ir „Opus Dei“ organizazijai Pedro Pichą. Jo veikla tikrai ne transparantinė: jis visada randa laiko nueiti pas sergantį moksleivį, dalyvauti rekolekcijose, yra tikrai mokinių gerbiamas ir mylimas. Neseniai mokiniai sužinojo, kad jis iš Barselonos, kuri turi ne tik stiprią krepšinio, bet ir futbolo komandą. Vaikai bėga jam pasakyti „Pedro, Barselona laimėjo!“ O jis: „Vaikai, aš – už „Žalgirį“ (juokiasi).

Vertybinis ugdymas yra mokymo programos dalis, ir mes galime jį nuspalvinti savo spalva.

Visa tai, ką organizuojame, yra svarbu. Tačiau vien renginių neužtenka. Svarbu tai, kas sminga tiesiai į asmenį, tad asmeniniai pokalbiai – ypač.

Kalbino Saulena Žiugždaitė